Šią kelionę į Perast, Montenegro suplanavome impulsyviai. Aš ir Tomas jau kelis mėnesius kalbėjome, kad reikia pabėgti nuo darbo, nuo Lietuvos rudens ir nuo visų „reikia“ ir „būtina“. Lapkritis atrodė puikus metas – pigesni bilietai, mažiau turistų ir Balkaniškas švelnumas, kuris kažkaip visada žada daugiau saulės, nei iš tikrųjų duoda. Taip mūsų kelionės tikslu tapo mažas miestelis Perast, esantis Kotoros įlankoje.
Pirmoji diena – pirmas žvilgsnis į Kotoros įlanką
Į Tivat oro uostą atskridome po pietų. Temperatūra – apie +17°C, vėjas nuo jūros ir būtent ta ore tvyranti drėgmė, kuri ne erzina, bet žada šiltą vakarą. Automobiliu važiavome palei Bay of Kotor, o kiekvienas kelio vingis atskleidė vis naują miesto ir kalnų panoramą. Tomas bendravo su nuomos punkto darbuotoju slovėniškai, nes kažkada gyveno Liublianoje, ir abipusis juokas pro šalį nuskambėjo taip natūraliai, lyg būtume seni pažįstami.
Perast pasirodė kaip atvirukas: akmeniniai namai, ilgos laivelių linijos palei krantą, siauri takeliai ir varpinių siluetai. Mūsų viešbutis buvo nedidelis, šeimos valdomas, su balkonu, iš kurio matėsi abi legendinės salos – Our Lady of the Rocks ir St. George. Nors diena jau leidosi, nusipirkome vietinio vyno ir nuėjome prie vandens. Spalvos virš įlankos buvo tokios, kad net ir Tomas nutilo – o tai daug pasako.
Vakare ėjome ieškoti vakarienės. Turgelyje, kuris lapkritį veikė tik puse pajėgumo, sutikome žvejį – jis siūlė šviežią jūrų ešerį. Po 40 minučių jau sėdėjome restorane ant akmeninės terasos, valgėme jį su alyvuogių aliejumi, citrina ir baltos duonos riekėmis. Tomas sakė: „Jei gyvenčiau čia, niekada nebesuvalgyčiau šaldytos žuvies.“ Aš tik linktelėjau – Perast turėjo savo ritmą.
Antroji diena – dvi salos, kurios pasakoja istorijas
Ryte gėrėme kavą su pienu ant viešbučio balkono. Dangus buvo pilkas, bet ne depresyvus – tokia Balkanų pilkuma, kuri primena, kad čia gyvena oras. Nusileidę į centrą susitarėme su vietiniu katerio vairuotoju Luka dėl ekskursijos į saleles.
Pirmiausia sustojome prie Our Lady of the Rocks. Tai dirbtinė sala, pastatyta vietinių žvejų – legendos sako, kad čia buvo rasta Švč. Mergelės Marijos ikona, todėl jūreiviai ant akmenų pradėjo lipdyti šventą vietą. Įžengus į koplyčią, mus pasitiko klausimas: „Kaip tokia mažytė vieta gali turėti tiek daug?“ Freskos, votai, jūreivių palikti sidabriniai pakabukai, laivų modeliai. Tomas stovėjo ilgai, pažvelgęs į lubų tapybą: „Gal vis tik jūreiviai tai supranta geriau nei mes.“
Antroji – St. George – buvo visiškai kitokia: tyli, tamsesnė, daugiau gyvų kiparisų nei pastatų. Čia yra senas vienuolynas ir kapinės, kurias laiko gaubė subtilus rūkas. Vairuotojas Luka sakė, kad vietiniai salą vadina „Perasto širdimi“. Tiesą sakant, būtent čia pajutau, kad lapkritis yra geriausias laikas. Nebuvo turistų, nebuvo šurmulio – tik mes, tyla ir įlanka, kurios kraštai išnyko rūke.
Grįžę į miestą pietavome mažame bare, kurio savininkė kalbėjo itališkai ir montenegrietiškai. Užsisakėme njeguški prosciutto ir vietinio sūrio – paprasta, bet genialu. Paskui kopėme akmeniniais laiptais į vieną iš miesto bokštų. Vaizdas iš viršaus – Perast, jūra ir kalnai, kurie atrodo lyg sargai. Tomas sakė: „Jei kažkada darysiu vestuves, būtent čia.“ Aš nusijuokiau: „Tik manęs į pabrolius neužmiršk.“
Trečioji diena – ramybė ir paskutinis pasivaikščiojimas
Trečią dieną nusprendėme nebūti „turistais“. Išsinuomojome du dviračius ir lėtai pedalavome palei pakrantę link netoliese esančių kaimų. Oras buvo šiek tiek vėsesnis, +14°C, bet saulė laužėsi pro debesis. Pakeliui sustojome pas senuką, pardavinėjantį mandarinus. Jis mums padavė tris už vieno kainą ir pasakė: „Kad grįžtumėt.“ Tokie momentai ir yra tikrasis Montenegro – ne katalogas, o žmonės.
Kelionė į Perast, Montenegro nebuvo adrenalino medžioklė. Tai buvo trijų dienų ramybė – dviejų draugų pabėgimas nuo rutinos. Čia supratome, kad kartais reikia visiškai sulėtinti tempą, kad vėl pradėtum judėti.
MyTravel 
A6