Viskas prasidėjo tada, kai lapkričio pradžioje, Lietuvoje žvarbiai lyjant, sėdėjome mano virtuvėje – aš, Viktorija ir Greta. Gėrėme juodą kavą ir skundėmės, kaip greitai prabėgo metai. Greta juokais pasakė: „O gal tiesiog lekiam kur nors? Kur šilta, bet ne per daug turistų.“ Taip visiškai netyčia išrinkome Famagusta, Cyprus – miestą, apie kurį girdėjome tik fragmentais: senamiestis, paplūdimiai, istorija ir uždarytas rajonas Varosha. Sutikome visos: keturios dienos, be vaikų, be darbo, tik mes trys.
Pirmoji diena – pirmas susitikimas su Famagusta
Atvykome į Kiprą ankstyvą lapkričio rytą. Oras buvo šiltas – apie +22°C, švelnus vėjas nuo jūros. Nuo Larnakos iki Famagustos važiavome nuomotu automobiliu, klausėme senų lietuviškų dainų ir kartojome, kad esame „studentės iš naujo“. Įsikūrėme nedideliame boutique viešbutyje šalia senamiesčio. Kambariai paprasti, bet su balkonėliais ir apelsinmedžiais vidiniame kieme.
Tą patį vakarą išėjome pasivaikščioti po Famagusta Old Town. Siauri akmeniniai takai, lauko kavinių staliukai, vietinių balsai. Greta visą laiką fotografavo – ji turi tą „blogerišką“ akį. Mes su Viktorija tik pylėmės iš juoko, kai ji bandė nufotografuoti mane su katinu, kuris akivaizdžiai norėjo tik žuvies nuo gretimo restorano stalo.
Vakarieniavome jaukioje tavernoje. Užsisakėme mezze – hummus, tzatziki, haloumi, šviežios alyvuogės ir vietinis raudonas vynas. Aš pirmą kartą gyvenime valgiau keptą haloumi su medumi ir pamėgau iškart. Viktorija sakė: „Tai paragauk, dar labiau pamėgsi.“ Ir buvo teisi.
Antroji diena – Salamis griuvėsiai ir istorijos svoris
Antrąją dieną skyrėme Salamis griuvėsiams. Iki jų – tik keli kilometrai nuo Famagustos, bet vaizdas visiškai kitas: antikinės kolonos, teatrų likučiai, grindys iš mozaikų. Lapkritį čia mažai žmonių – vaikščiojome beveik vienos. Gidas, kurį sutikome vietoje, papasakojo, kad Salamis buvo vienas svarbiausių senovės Kipro miestų, gyvavo tūkstančius metų.
Stovėjome trise ant teatro laiptų viršaus ir žiūrėjome į jūrą. Aš tyliai galvojau, kiek kartų šis teatras matė saulėlydžius, kiek kartų žmonės čia juokėsi, verkė, šventė. Greta, sėdėdama ant akmens, sakė: „Jeigu būtų čia koncertas, aš dainuočiau.“ Viktorija atsakė: „Ir aš būčiau pirmoj eilėj.“ Tą akimirką supratau – kelionės su draugėmis turi ypatingą skonį, kurio niekada nesukursi vien su partneriu.
Po pietų važiavome prie paplūdimio. Lapkritį jūra rami – turkio spalvos vanduo, lėtos bangos. Maudėmės be skubos. Aš pasilikau ilgiau vandenyje, jaučiau, kaip kūną gaubia šiluma, ir vis kartojau sau: „Mes čia tik kelias dienas, bet tai – tikras gyvenimas.“
Trečioji diena – Varosha: miestas, sustojęs laike
Ši diena buvo sunki emocine prasme. Iki kelionės žinojome tik tiek, kad Varosha – tai uždarytas ir apleistas rajonas Famagustoje, buvęs kurortas, kuris nuo 1974 m. liko „įšaldytas“. Važiavome ten pėsčiomis, tyliai. Kai pasiekėme barjerus, mus perėmė ramus, bet griežtas patikrinimas: fotografuoti galima tik kai kur, tam tikromis kryptimis, jokių dronų, jokių įėjimų į pastatus.
Ir tada – vaizdas: viešbučių skeletai, balkonai be langų, apleistos parduotuvės, išblukę logotipai. Laikrodžiai ant sienų sustoję, vitrinose – seni manekenai su 7-ojo dešimtmečio drabužiais. Viktorija užsidengė burną. „Atrodo, lyg pabaisa prarijo miestą,“ – pasakiau. Greta fotografavo tyliai, be komentarų.
Varosha yra Kipras, kuris niekada nenustojo gyventi, bet buvo priverstas įstrigti. Nusileidę prie paplūdimio, matėme naujus viešbučius toli horizonte – šiuolaikinį Famagustos veidą. Kontrastas buvo toks stiprus, kad net lapkričio saulė nepalengvino jausmo.
Vakare valgėme saldžią baklavą ir gėrėme mėtų arbatą. Kalbėjome ilgai – apie tai, kas lieka, kai karas pasibaigia, ir kaip žmonės gyvena tarp senųjų žaizdų.
Ketvirtoji diena – paskutiniai atradimai ir „mes“
Paskutinę dieną nusprendėme būti lengvos. Grįžome į Famagusta Old Town. Įėjome į Lala Mustafa Paşa mečetę – buvusią gotikinę katedrą, dabar pritaikytą musulmonų maldos namams. Viduje tvyrojo šviesa, kuri krito per aukštus langus. Tai buvo vienas gražiausių pastatų, kokius mačiau gyvenime: europietiška architektūra ir rytietiškas kvapas susiliejo į vieną.
Iki oro uosto važiavome tyliai. Aš sėdėjau gale ir žiūrėjau į kelią – lapkritinis Cyprus dangus buvo šviesus, ne agresyviai saulėtas, o švelniai gelsvas. Viktorija užmigo, Greta klausė muzikos.
Kelionė į Famagusta, Cyprus buvo ne tik atostogos. Tai buvo keturios dienos, kurios priminė, kodėl reikia kartais atsitraukti nuo gyvenimo. Mes, trys draugės, grįžome ne tik su nuotraukomis Paplūdimyje ir antikinėse vietovėse.
MyTravel 
Kernys