Lapkričio pabaigoje, kai Lietuvoje jau ne tik tamsu, bet ir visi pradeda ruoštis Kalėdoms, nusprendžiau kelias dienas ištrūkti į vietą, kuri man visada atrodė kaip tikroji žiemos sostinė – Suomiją, miestą Kemi. Nors daug kas renkasi Helsinkį, Turku ar Laplandiją su Rovaniemi, aš norėjau kažko labiau nuošalaus, tylaus, šiaurietiško. Tokios vietos, kur žmonės nelaksto, o oras turi savo ritmą. Taigi, į Kemi išvykti nusprendžiau penkioms dienoms.
Į Suomiją skridau per Helsinkį, o iš ten – traukiniu iki Kemi. Traukinys buvo šiltas, su minkštomis vietomis, o lange visą laiką slinko šiaurės miškai. Lapkritį jie atrodo kitokie – ne spalvingi ir ne pilnai snieguoti, bet pilkos su baltu atspalviu, lyg mėnesienos šerkšnas būtų nutapęs visus medžius. Bevažiuojant nuolat klausiau lietuviškų dainų, kurios priminė namus – Darių Žvirblį, Jurą Šeduikytę. Tai padėjo susikurti kelionės atmosferą: mano vienatvė, traukinio ritmas ir laukimas.
Kemi miestas – nedidelis, ramus. Pirmą dieną tik apsistojau viešbutyje netoli jūros. Kambario langai buvo beveik iki grindų, o už jų – tamsus, laukinis Suomijos įlankos vanduo. Administratorė paslėpė nedidelę paslaptį: „Jei tau pasiseks ir bus labai šaltas, iš balkono matysi pirmąsias plono ledo zonas“. Tą vakarą išėjau pasivaikščioti palei krantą. Prieplauka tuščia, vėjas kandus, bet oras skambėjo. Tikrai skambėjo – ne kaip muzika, o kaip tylus šiaurinis šnabždesys.
Antrą dieną apsilankiau SnowCastle komplekse – garsiojoje Kemi Sniego pilyje. Nors pilis pilnai atstatoma ir atidaroma įprastai sausį–vasarį, lapkritį ten galima apsilankyti muziejinėje jos dalyje. Dizainas – stiklas, ledas, baltos sienos, nuotraukos iš ankstesnių metų. Ten išvydau sniego ir ledo meno, kurio nebuvau matęs niekur kitur. Sniego pilies restorane užsisakiau sriubos, karštos kaip glėbys – su krevetėmis, padažu ir duona, kvepiančia kmynais. Aš ją valgiau lėtai, prisimindamas vaikystės vakarus prie jūros Palangoje, kai vėjas būdavo toks stiprus, kad net sriuba namuose atrodydavo kaip tikras švelnumas.
Tą patį vakarą pirmą kartą pamačiau šiaurės pašvaistę. Tai nebuvo intensyvus žalias sprogimas – tiesiog tyliai mirgantis šydas danguje, it kasdienė pasaka vietiniams. Aš stovėjau su rankomis kišenėse, o fotoaparatas buvo ant trikojo. Tik vieną kadrą pavyko padaryti – miglotą, bet tikrą. O tada supratau, kad nuotraukos esmės vis tiek neperduos.
Trečią dieną persikėliau į kitą Kemi veidą – Ametisto muziejų. Tai vieta, kurioje ne tik matai akmenis, bet ir supranti, kaip žmonės su jais gyvena. Suomiška ramybė mane tiesiog pribloškė: muziejaus darbuotojas su barzda ir rudomis akimis paaiškino, kad ametistas laikomas vidinės šviesos akmeniu. „Žiūrint į jį, tu matai savo pačio laiką“, – pasakė jis. Nusišypsojau, nors nelabai supratau, bet vėliau, vakare, žiūrėdamas į violetinius fragmentus, kažkaip tyliai pajutau – gal tikrai.
Vėliau išnuomojau dviratį. Taip, lapkritį! Bet Kemi miesto keliai yra tokie nuosaikūs, kad dviratis net ir +1°C temperatūroje netapo kančia. Važiuodamas pro parkus pastebėjau, kad suomių tėčiai vedžioja vaikus, o mamos šunims riša vilnones kojines. Šneka tyliai. Niekas niekur neskuba. Net kavos miestiečiai geria tarsi būtų ritualas.
Vakare apsilankiau Kalastajankatu gatvėje esančioje suomiškoje tavernoje. Ten valgiau lohikeitto – tradicinę lašišos sriubą. Tiršta, su krapais, bulvėmis ir grietinėle. Sėdėjau prie lango, o už jo – jūra, kuri atrodė tamsesnė už mano mintis. Tą vakarą išsiunčiau porą žinučių draugams Lietuvoje: „Kemi yra vieta, kur išmoksti tylos.“ Gavau atsakymą: „Ar tau ten ne per šalta?“ Bet atsakymas buvo paprastas – ne. Šaltis sukuria ramybę.
Ketvirtą dieną keliavau prie Bothnian Bay National Park (Botnijos įlankos nacionalinio parko). Nuėjau pėsčiomis kelias valandas palei vandenį. Ten nėra aukštų kalnų ar dramatiškų uolų – visa galia slypi horizontuose. Medžiai – pušys, kadagiai, beržai – atrodė tarsi senovės sargai. Vienoje vietoje sustojau ant didelio akmens, o po kojomis – visą kelią besitęsiančios įlankos žolės. Kelionės akimirkos įsirašė taip stipriai, kad, užsidėjęs ausines, pradėjau girdėti ne muziką, o savo kvėpavimą. O tada – sniegas. Pirmieji lapkričio flokonai iškrito kaip tyliausias šnabždesys.
Paskutinę dieną, prieš išvykdamas, nueidavau į mažą kepyklėlę netoli viešbučio. Ten kepė tradicinius suomiškus pyragus su mėlynėmis. Prisėdau su karšta arbata, ėjau pro žurnalus, pro seną žemėlapį ant sienos. Šeimininkė, kukli ir švelni, paklausė: „Ar grįši į Kemi?“ Atsakiau: „Taip. Ne dėl lankytinų vietų, o dėl jausmo.“ Ji tik linktelėjo – turbūt taip sako visi, kurie pirmą kartą atvyksta į šiaurę.
Suomija, Kemi – tai ne turistinis pasaka su atrakcionais. Tai miestas, kuriame mokaisi gyventi lėčiau. Penkios dienos buvo lyg testas: ar aš pajėgus būti vienas su savimi, su vėju, su tamsa ir vandeniu? Lapkritį Kemi man pasakė: „Taip.“ Ir aš supratau – bus dar vienas kartas. Gal net žiemą, kai visa jūra užšąla ir SnowCastle atgimsta sniege.
Kernys 
A6 
biruta