Šiemet vasarį nusprendėme pabėgti nuo Lietuvos žiemos šalčio ir surengti mažą nuotykį dviese – aš, Emilija, ir mano vyras Dovydas. Mums norėjosi kažko kitokio – ne didelių miestų šurmulio, ne turistų minių, o laukinės gamtos, tylos ir romantikos.
Pasirinkome Portugaliją – o tiksliau, vietą, apie kurią girdėjome iš draugų keliautojų – Praia do Ursa, netoli Sintra miesto. Tai viena laukinių, nuostabaus grožio Portugalijos pakrančių, pasislėpusi tarp aukštų uolų ir Atlanto bangų.
Kelionės pradžia – atvykimas į Portugaliją
Iš Vilniaus skridome į Lisaboną, kur išsinuomavome mažą automobilį – labai rekomenduojame, jei norite pasiekti tokias atokias vietas kaip Praia do Ursa. Keliavome apie valandą vaizdingais keliais pro Sintrą ir atvykome į mažą jaukią vilą ant kalvos netoli Cabo da Roca – labiausiai į vakarus nutolusio Europos taško.
Vasaris Portugalijoje mus pasitiko +17°C šiluma, žydru dangumi ir ore tvyrančiu drėgnu jūros kvapu. Pirmą vakarą tiesiog sėdėjome terasoje su vietiniu vynu rankose ir stebėjome, kaip saulė grimzta į vandenyno platybes.
Pirmoji diena – pirmasis susitikimas su Praia do Ursa
Nors buvome girdėję, kad Praia do Ursa pasiekti nėra lengva, jau kitą rytą nusprendėme leistis į pirmąjį žygį. Automobilį palikome mažoje aikštelėje šalia Cabo da Roca švyturio ir pradėjome leistis stačiu takeliu link paplūdimio.
Nusileidimas truko apie 30 minučių – takas vietomis siauras, akmenuotas, bet vaizdai… Jie atpirko viską. Stovėjome ant uolos krašto, žvelgdami į dramatišką Atlanto vandenyno pakrantę: smailios uolos, šniokščiančios bangos ir laukinė, žmogaus beveik nepaliesta gamta.
Kai pagaliau pasiekėme paplūdimį, buvome visiškai vieni. Tik mes, smėlis ir vėjas. Nusimetėme batus, braidėme po šaltą vandenį ir sėdėjome ant akmenų, kalbėdami apie tai, kaip nuostabu kartais pabėgti nuo visko.
Kitos dienos – tyrinėjimai, žygiai ir tylūs vakarai
Per kitą savaitę kiekviena mūsų diena turėjo savo nuotaiką. Kartais grįždavome į Praia do Ursa pasivaikščioti pakrante, kartais leisdavomės į žygius aplinkinius takais. Netoli radome nuostabių vietų: mažų įlankėlių, slaptų takelių ir laukinių gėlių pievų, kurios vasarį jau pradeda žydėti.
Vieną dieną nuvykome į Sintra miestelį – pasivaikščiojome po paslaptingą Quinta da Regaleira dvarą su jo mistinėmis olomis ir požeminiais takais. Sintra kvepėjo apelsinais, o siauros gatvelės su spalvotais namukais ir mažomis kepyklėlėmis buvo tikras kontrastas laukinei Praia do Ursa gamtai.
Kitu kartu aplankėme Cabo da Roca švyturį – stovėjome prie uolos krašto, kur vėjas tiesiog drasko plaukus, ir jautėmės it pasaulio krašte. Tai buvo ta ypatinga vieta, kur norisi tylėti ir tiesiog būti.
Vakarai – mūsų laikas
Vakarus leisdavome vilos terasoje. Užsikurdavome mažą laužą, kepdavome šviežią duoną, gerdavome stiprią portugališką kavą ir stebėdavome žvaigždes. Dovydas pasakojo apie žvaigždynus, o aš tiesiog mėgavausi tuo buvimu šalia.
Vieną vakarą iš vietinio žvejo nusipirkome šviežios žuvies, kurią kepėme su alyvuogių aliejumi ir citrina – paprasta, bet skaniausia vakarienė, kokią tik galima įsivaizduoti.
Paskutinė diena – sunkus atsisveikinimas
Paskutinę dieną vėl leidomės prie Praia do Ursa. Šįkart oras buvo truputį debesuotas, Atlanto vėjas stipresnis, o bangos didesnės. Sėdėjome ant smėlio, stebėjome, kaip bangos daužosi į uolas, ir žinojome – šios akimirkos ilgam liks mūsų atmintyje.
Grįždami į Lietuvą, jau planavome kitą pabėgimą – gal vasarą, kai Praia do Ursa bus kitokia, šiltesnė, bet, tikriausiai, ne mažiau laukinė.
Portugalija, Praia do Ursa – mūsų maža pasaulio paslaptis
Ši savaitė Praia do Ursa tapo mūsų meile laukinei gamtai, lėtoms dienoms ir vienas kitam iš naujo. Kartais geriausi kelionių prisiminimai gimsta ne miestuose ar žymiose vietose, o ten, kur tik tu, jūra ir vėjas.