Lietuvoje sausis dažniausiai asocijuojasi su šalčiu, pilkais dangumi ir slidžiomis gatvėmis. Tad šiemet, kai su draugais nusprendėme pabėgti nuo žiemos darganos, ilgai negalvojome – rinkomės Ispaniją. Mūsų tikslas: Alikantė – šiltas, spalvingas ir gyvybingas miestas Viduržemio jūros pakrantėje.
Į kelionę išsiruošėme dvi šeimos: aš (Rasa), mano vyras Paulius ir mūsų dvi dukros – Ugnė (9 m.) ir Gabrielė (6 m.), bei mūsų draugai – Rytis, Eglė ir jų sūnūs – Domantas (10 m.) ir Jokūbas (7 m.).
Atvykimas į Alikantę – pirmieji saulės spinduliai
Atvykome į Alikantę vėlų sausio vakarą. Oro uoste mus pasitiko +18°C šiluma – skirtumas nuo žvarbios Lietuvos buvo akivaizdus! Išsinuomavome didelį butą netoli paplūdimio Playa del Postiguet – vieta tobula tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Pirmą vakarą vaikščiojome pajūriu, kur bangos švelniai plakė krantą, o promenadoje dar žibėjo Kalėdinės dekoracijos. Vaikai lakstė basomis pajūriu, o mes sėdėjome ant suoliuko su kava išsinešimui ir tiesiog džiaugėmės gyvenimu.
Pirmoji diena – Castillo de Santa Bárbara ir senamiestis
Pirmąją dieną skyrėme pažinčiai su pagrindinėmis Alikantės įžymybėmis. Kopėme į Castillo de Santa Bárbara – įspūdingą pilį, stūksančią ant Benacantil kalno. Lipdami laiptais pro citrinmedžių giraites ir kaktusus, kartkartėmis atsisukdavome – po kojomis liko visas Alikantės miestas, jūra ir uostas.
Vaikai buvo sužavėti – pilies teritorijoje daug paslaptingų kampelių, gynybinių sienų ir net senovinių patrankų. O viršuje, vėjo glostomame kieme, padarėme pirmąją bendrą kelionės nuotrauką.
Po pietų leidomės į Alikantės senamiestį (El Barrio). Spalvoti namukai, siauri akmeniniai takeliai, jaukios kavinukės su lauko staleliais – jautėmės tarsi mažame filme apie pietų Ispaniją.
Antroji diena – paplūdimys žiemą ir gardumynai
Nors sausis, Alikantės saulė kvietė į paplūdimį. Nors maudytis dar buvo kiek šaltoka, bet vaikščioti basomis po smėlį, žaisti paplūdimio tinklinį ir tiesiog degintis šiltai saulei buvo tikra palaima.
Po aktyvaus ryto pietavome vietinėje užeigoje – paragavome tikros ispaniškos paelijos su jūros gėrybėmis. Vaikams labiausiai patiko churros su karštu šokoladu – saldus akcentas, be kurio nei viena išvyka dabar negalėjo baigtis.
Trečioji diena – Tabarcos sala
Trečią dieną išsiruošėme į nedidelę išvyką į Tabarcos salą – vienintelę apgyvendintą salą visoje Valensijos provincijoje. Keltu per 45 minutes pasiekėme šią mažą rojų salą.
Tabarcos saloje siaurais takais klajojome tarp baltų namų su mėlynomis langinėmis, mažyčių žvejų uostelių ir laukinių pakrančių. Vaikai maitino žuvis mažame įlankėlės uoste, o mes suaugusieji mėgavomės šviežių žuvų patiekalais vienoje iš nedidelių tavernų.
Ketvirtoji diena – šviesos festivalis ir miesto ritmas
Kadangi lankėmės sausio mėnesį, dar spėjome pamatyti Alikantėje vykstantį „Luz de Navidad“ – šviesų festivalį. Miesto centras vakare sužibo tūkstančiais lempučių, įvairių formų šviesos instaliacijų ir žaidžiančių fontanų.
Vaikščiojome po žėrintį Explanada de España – garsųjį pėsčiųjų bulvarą su raityto marmuro grindiniu ir palmėmis. Rytis juokavo: „Jei čia sausis, tai kokia tada čia vasara?“
Paskutinė diena – turgus, lauktuvės ir paskutiniai saulės spinduliai
Paskutinę dieną skyrėme apsipirkimui ir paskutinėms akimirkoms mieste. Aplankėme Mercado Central – didžiulį vietinį turgų, pilną šviežių vaisių, daržovių, mėsos ir sūrių. Parsivežėme namo alyvuogių aliejaus, vietinio vyno ir šviežių apelsinų.
Popiet dar kartą pasivaikščiojome pajūriu, sėdėjome kavinukėje, žiūrėdami į bangas ir švelnų Ispanijos sausio dangų. Vaikai braidė po bangas, o mes su Egle tyliai tarėme: „Reikės grįžti.“
Alikantė – žiemos rojus
Alikantė, Ispanija sausį mus pakerėjo: šiluma, saulė, gyvybingas miestas ir nuostabi draugystė. Tai buvo savaitė, kai žiema tapo vasara, kai laikas sulėtėjo ir kai mažos kasdienės akimirkos virto dideliais prisiminimais. Grįždami į Lietuvą vežėmės ne tik pilnus lagaminus saulės vaisių ir šokolado, bet ir širdyse išsaugotą šilumą, kurios užteks iki tikro pavasario.