Kartais gyvenime labiausiai įsimena ne didieji miestai, o mažos, nuoširdžios vietos, apie kurias dar nelabai kas girdėję. Šių metų rugsėjį su dviem artimais draugais – Pauliumi ir Indre – nusprendėme pabėgti nuo darbų, ekranų ir rutinos, ir leistis į mažą, bet išskirtinę kelionę. Mūsų pasirinkimas galėjo pasirodyti kiek netikėtas: Melnikas, Bulgarija – mažiausias Bulgarijos miestas, bet kupinas žavesio, istorijos ir vyno.
Apie Melniką pirmą kartą sužinojome visiškai atsitiktinai – kelionių tinklaraštyje. Pasiskaitėme, pamatėme nuotraukas su smėlio piramidėmis, akmeninėmis gatvelėmis ir vynuogynais kalnų fone ir… jau po savaitės sėdėjome lėktuve į Sofiją. Iš ten automobiliu nuvažiavome apie 180 kilometrų iki Melnikos. Važiuojant į miestelį kalnai vis augo, o oras darėsi vis švaresnis – tikra atgaiva po miesto triukšmo.
Atvykome į Melniką vėlų rugsėjo vakarą. Oras dar buvo vasariškai šiltas – apie +24 °C, o miestelis skendėjo vakarinėje saulėje. Apsistojome nedideliame svečių name, kur mus pasitiko pagyvenusi bulgarė Elena. Ji nekalbėjo angliškai, bet su šypsena ir rankų mostais paaiškino viską, ko reikėjo. Ir taip prasidėjo mūsų nuotykis.
Pirmąją dieną leidomės tyrinėti miestelį. Melnikas žinomas dėl savo unikalios architektūros – baltos, dviaukštės medinės vilos, akmeniniai takai, vynuogės kabančios nuo kiemo pavėsinių. Aplankėme Kordopulovų namą, kuris kadaise priklausė turtingai pirklio šeimai – tai tarsi muziejus, kuriame laikomos vyno statinės, o po namu driekiasi vyno rūsiai, tokie gilūs, kad vos nepasiklydome. Ten ragavome ir vietinį vyną – tamsų, stiprų, su sodriu poskoniu. Indrė juokėsi, kad tai buvo geriausias jos ragautas raudonas vynas.
Vieną dieną išsiruošėme į žygį po garsiąsias Melniko smėlio piramides. Tai gamtos suformuotos uolos, kurios primena miniatiūrines kalvas, aštrius keterus ir net smėlio pilis. Nors kelias nebuvo lengvas, nuo viršaus atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas – visas Melnikas lyg ant delno, kalnai, žali slėniai ir tolumoje besidriekiantis Graikijos horizontas. Paulius – didelis fotografijos entuziastas – tą dieną padarė ne vieną dešimtį kadrų, kurie vėliau papuošė mūsų namų sienas.
Kita išvyka buvo į Rozhen vienuolyną, vos už 7 km nuo Melnikos. Tai viena seniausių ir gražiausių šventyklų visoje Bulgarijoje. Vienuolynas stūkso ant kalvos, apsuptas tylos, alyvmedžių ir kalnų. Mums labai patiko ten tvyranti ramybė, senoviniai freskų piešiniai ir vaizdas, kuris atėmė žadą. Po apsilankymo nusileidome į vietinę taverną ir paragavome tradicinės shopska salotos, troškintų daržovių bei čobanos sriubos – paprasta, bet be galo skanu.
Rugsėjo vakarai Melnikoje buvo stebuklingi – miestelis apšviestas žibintais, ore tvyrojo vyno aromatas, o iš kai kurių kiemų girdėjosi liaudiška muzika. Vieną vakarą prisėdome lauko restorane, kur vietinis muzikantas grojo akordeonu. Indrė pradėjo linguoti pagal ritmą, Paulius juokėsi, kad jaučiasi kaip filme, o aš tiesiog galvojau – kaip gera būti čia ir dabar.
Prieš išvykdami dar nusipirkome kelias butelius vietinio vyno, naminių džiovintų vaisių ir Elenos pagaminto granatų uogienės. Ji mus išlydėjo su apkabinimu – atrodė, lyg išvažiuojame iš senelės kaimo.
Melnikas, Bulgarija – tai daugiau nei mažas miestelis. Tai vieta, kur sustoja laikas, kur gali pasijusti tikru keliautoju, o ne turistu. Rugsėjis čia – tobula kelionės data: nei per karšta, nei per šalta, gamta vis dar žalia, o vynas – pats geriausias.