KELIONĖ PO JAV 2008

Ši kelionė nebuvo kokia nors atsitiktinė, netikėta ar neplanuota. Ruošėmes jai gerą pusmetį: taupėme pinigus, nuvykome į konsulatą vizų ir jas gavome, tarėmės kokią mantą imti į kelioninį transportą, kokią avalynę ir drabužius pirkti, kokias vietas lankyti ir rinkome pakeleivius, kurių iš pirmo žvilgsnio labai trūko.
Ypatingai dėkoju kartu vykusiems šauniems draugams, nes be jų kelionė būtų kainavusi daugiau, ir dėl ribotų finansinių galimybių būčiau pamatęs kur kas mažiau vietų, nei buvome suplanavę, taip pat vaikinams – už vairavimą, merginoms – už skanų šiltą maistą nuo ryto iki vėlaus vakaro.
Taigi, pasirinkome C klasės RV (angl., recreational vehicle), susitaupėme pinigų kelionei, nusipirkome išankstinius aviabilietus, kurie pirmyn ir atgal kainavo apie 2000 Lt vienam žmogui. Galutiniame variante susirinko 9 keliauninkai aštuonviečiame kemperyje: Arvydas, Arnoldas, Inga, Austė, Jurgita, Aurelija, Remigijus, Vita ir aš, Mindaugas.
Visiems vykstantiems į JAV, kol doleris euro atžvilgiu yra silpnesnis, rekomenduoju nepirkti drabužių ar kitų „namų apyvokos“ daiktų (o ir paslaugų) Europoje dėl dviejų priežasčių: viskas kainuoja bemaž du kartus pigiau nei Lietuvoje ir pasirinkimas yra didesnis ne tik firmų, bet ir spalvų, modelių ir dydžių atžvilgiu. Pradedantiems kelionę po tokias dykumas derėtų nepamiršti su savimi turėti ir mažą kuprinę svarbiausiems žygio atributams nešiotis, nedūžtantį vandens buteliuką, ir gerą avalynę, suveržiančią čiurnas, kad kopiant neišsisuktumėte kojų.
Rekomenduoju paskaityti šį straipsnį keliaujantiems į užsienį, kad nedarytumėte tokių pat klaidų, kokias darėme mes, iš jo pasimokyti pakantumo, tolerancijos, užmerkti akis į kitokią nei jūsų, neteisingai interpretuotą informaciją ar erzinančią nuomonę bei neefektyvius kelioninius sprendimus ir ypač rekomenduoju tai paskaityti didžiausiems JAV skeptikams, nes čia aprašyta ne ta Amerika, kurią mes pratę matyti šiuolaikiniame kine ar per TV. Pagrindinis dėmesys skiriamas kelionei, nuotykiams ir gamtai aprašyti ir taip sudominti skaitytoją – užkrėsti jį naujiems iššūkiams. Labai mažai dėmesio skiriama miestams, nes ten praleidome mažiausiai kelionės laiko.
VILNIUS-AMSTERDAM-DETROIT-CHICAGO. 20080903.
Išskridome ankstyvą rugsėjo 3 d. rytą. Iki galutinio tikslo nusimatė net trys skrydžiai, todėl labai jaudinomės ir dėl porą savaičių iki tol tiesiog tragiškai dažnai kritusių ir gedusių vos po pakilimo lėktuvų, tiek dėl savo gyvybių ir dėl bagažo, kuris iš Vilniaus pradėjo keliauti atskirai. Visiems skrendantiems transatlantiniais skrydžiais derėtų įsiminti faktą, kad jūsų bagažas nuskrenda ne į galutinį oro uostą, o į pirmąjį oro uostą už Atlanto, todėl bagažą vos perskridus Atlantą būtina susirinkti, ir persinešti per muitinę. Vilniaus oro uosto mergaitės mus buvo neteisingai informavę, kad bagažą susirinksime Čikagoje. Detroite teko per muitinę praeiti dar kartą – susirinkus bagažą, tik todėl, kad muitininkas nustebęs pasiteiravo kur gi mūsų kelionės daiktai, ir pasirodė supratingas išsamiau nebekamantinėdamas antrą kartą.
Be didesnių problemų ir pauzių nuskridome ir į Čikagą. Skrydžiai su persėdimais bendroje sumoje užtruko apie 18 val., jei atskaitos tašku pasirinktume Lietuvos laiką, todėl stebėjausi savo gera nuotaika, ir tuo, kad visai neėmė miegas – turbūt dienos šviesos įtaka. Čikagoje tuo metu buvo 16.00 val., o sutikti po septynerių metų pertraukos draugai dar paskatino nieko negaištant lėkti linksmintis į Čikagą.
CHICAGO. 20080903.
Taigi, su jau anksčiau Čikagon atskridusia Jurgita, mus pasitikusiais Arvydu ir Inga, movėme į Chicago centrą, tiksliau į netoli jo esantį Millenium Parką. Ten kaip tik turėjome progą pasiklausyti gyvo garso koncertą, vykusi Millenium Park Arenoje, pasifotografuoti šalia ir po sidabrine parke esančia Cloud Gate skulptūra, aplankyti kalbančius bokštus ir atsikvėpti po ilgos kelionės tiesiog ant parko estrados pievelės.
Po poros valandelių patraukėme į Allendale, MI, pratęsti vakarėlio Arnoldo ir Arvydo namuose, kur jau laukė suruoštos šaunios pusiau lietuviškos vaišės,- tiksliau gruziniškas šašlykas su mišraine.
ALLENDALE, MI. 20080903.
Kitą dieną, nieko negaišdami, nuvažiavome nusipirkti specialios aprangos ir reikmenų kelionei: čiurną suveržiančius batus su Vibram padais, nepraleidžiančius drėgmės (vos už 40$), miegmaišį, po keletą sportinių drabužių kelionei, termo buteliukų vandeniui, nes prieš tai vos ne kiekviename informaciniame saite ar buklete skaitėme, kad dykumoje privalu gerti labai daug skysčių. Sau įsigijau besiventiliuojančius patvarius žygio sportbačius, skirtus vaikščioti įvairiu paviršiumi, daugiausia tinkamus kopimui į uolas, bėgiojimui, irklavimui ir minant dviratį. Ilgiems žygiams kalnuose tokių nerekomenduočiau, nes paprastai dėvimi su viena kojine, kad ir kokie patogūs bebūtų, vis tiek nutrintų kojas ir nesuspaustų čiurnos, todėl tikėtina, kad anksčiau ar vėliau vistiek išsisuktumėte koją. Jei skaitysite straipsnį iki galo ir tikėsite mano žodžiu, netruksite tuo įsitikinti.
Vaikinai tuo metu nuvyko išsinuomoti RV kemperio, ir netrukus pradėjome ruošti jį kelionei. Susidėjome, atrodo, pusę namo – tiek daug ir ne vien tik iš pirmo žvilgsnio nereikalingų daiktų: įvairiausios avalynės, šaltkrepšių, maisto atsargų, gėrimų, net pripučiamą valtį, palapinę ir net penkis dažasvydžio (?!) šautuvus. Jau tada pamaniau „ mano draugai suamerikonėjo…“ Šiaip ne taip viskas tilpo. Iš pirmo karto pamiršome tik DVD su elektronine muzika, kuriuos buvau atskraidinęs pasiklausyti draugams, kad neprailgtų kelionė (teatleidžia man keliavę drauge merginos).
KELYJE (BEVEIK). 20080904.
Vėl išvykome į Chicago Midway oro uostą pasiimti likusių atskrendančių draugų. Nuvykę į aerouostą turėjome gerokai nusivilti, nes Detroite liko Aurelijos bagažas, o ji apart ten sudėtų daiktų su savimi teturėjo tik tai, ką buvo apsivilkusi kelionės metu (!), taigi teko užtrukti dar keletą valandų, tikintis, kad bagažas atskris kitu reisu – 20.00 val. Dėl kažkokių sunkiai suvokiamų priežasčių bagažas ir vėl neatskrido, todėl buvome patikinti, kad jis kitą dieną bus pristatytas ten, kur mes pageidausime. Nusprendėme negaišti laiko, ir paprašėme, kad nuskraidintų bagažą tiesiai į Denverio tarptautinį aerouostą.
Pakeliui atšventėme ir Ingos gimtadienį: įteikėme gėlių, ir nupirkome net du tortus: braškinį ir varškės. Vežimėliai net lūžo nuo kitokių prekių, kurių dėl laiko ir vietos stokos čia neminėsiu.
Toliau kelionė vyko ištisą naktį ir pusę dienos, kelias driekėsi per plačius kukurūzų laukus, lygumas ir aukštumas iki pat Denverio. Pakeliui sustodavome trumpoms pertraukėlėms pamankštinti kojų, atlikti gamtinius reikalus ir pasiskambinti bagažo informacijos klausimais, kurie nedžiugino, todėl nuotaika tolydžio gedo, o atmosfera kaito.
DENVER. 20080905.
Jau rytą sužinojome, kad bagažas ne tik neįdėtas į lėktuvą, bet dar ir kažkodėl nukreiptas Arnoldo namų adresu – į Allendale. Dar kartą teko perorganizuoti bagažo pakrovimą į Denverį ir gavome patikinimą, kad atgausime jį būtent ten, bet tik 22.00 val. vietos laiku, mat ten skrenda vos keletas lėktuvų per dieną. Taip sugaišome dar gerą pusdienį. Kuomet viskas būna suplanuota valandų tikslumu tokie dalykai gerokai erzina. Turėjome atsisakyti Canon City pakabinamo pesčiųjų tilto virš kanjono, vaiduoklių miestelio Alpina. Liko svarstytinas Mesa Verde – Pueblo žmonių gyvenviečių kalnų urvuose – klausimas. Vis tik nutarėme surizikuoti, ir šiek tiek pagreitinti dienotvarkę. Laimei, kompanija buvo gana tolerantiška ir pakanti, todėl pykčiai ir niekam nereikalingos diskusijos neįsiplieskė.
Galų gale bagažas atskrido, ir jau pralinksmėję nekantraudami patraukėme nuotykių keliu.
MŪSŲ TRANSPORTAS
Visiškai pamiršau papasakoti apie mūsų autotransporto priemgamgę, tpfu… priemonę.
Kadangi buvo jau naktis, o vairuotojai jau gerokai išsekę nuo prieš tai trukusio paros nepertraukiamo važiavimo, nuo kurio užėjus į bet kokią mažesnę patalpėlę (dušą ar tualetą), vestibiuliarinis aparatas, esantis kiekvieno mūsų galvoje, imdavo krėsti pokštus, pasikeitėme vietomis, ir gavau progą pavairuoti didžiausią transporto priemonę savo gyvenime.
Įspūdis gana keistas – tarsi vairuotum daržinę: bėgėjasi dar pusė velnio, bet kai reikia stabdyti, atlikti manevrą ar pasukti į šalutinį keliuką, turi numatyti manevrą gerokai anksčiau, nes priešingu atveju gausi lėkti nuo kelio, ką nors taranuoti arba tiesiog išmėtyti visus „namų apyvokos daiktus“ ir draugus po visą kemperio saloną ar net už jo, ypač tuomet, jei koks nors miegalius netyčia krapštytų nosį šalia keleivių skyriaus durelių. Dėl to nebūsi paglostytas. Labiausiai tada, kai kelionė jau vyko į pabaigą. Labiausiai tokios mintys užburdavo galvojant apie „žavingai“ siaurus kalnų serpantinus, kuriuose ant akmenų dar gi pakabinome ir RV slenkstį, mūsų manymu, skirtą storiems amerikiečių ar vokiečių turistams. Šis prietaisas, lengvai tariant, buvo daugiau našta negu nauda, nes jau antrą kelionės dieną nustojo funkcionuoti, todėl nuolat turėdavome paspirti koja, kad sulįstu atgal į savo vietą – na, toks nereikalingas daiktas!
MESA VERDE, CO. 20080906.
Švintant pradėjome kilti kalnų keliukais, ir nuotaika kaip mat pasitaisė. Pakelės miesteliai ir kaimai buvo pavadinti ar turėjo barus indėniškais pavadinimais, kelio ženklai rodė kelią į indėnų rezervatus, kurie šiais laikais primena ne kokias nors Pabradės pabėgėlių stovyklas, bet įprastas gyvenvietes. Nepasakyčiau, kad šiais laikais indėnai yra kaip nors ignoruojami ar engiami. Jie atleisti nuo kai kurių mokesčių, o tokiose valstijose kaip Masačiusetsas tik jų rezervatuose įrengiami kazino, nes valstijoje tai daryti draudžiama arba taip vengiama kokių nors mokesčių.
Taigi, pirmasis rytinis sustojimas Mesa Verde parko prieigose, pirmieji taip ilgai laukti kadrai naujuoju Amerikoje pirktu EOS 40D ir juostiniu senuku EOS 3, iš kurio visą kelią šaipėsi Amerikoje gyvenantys draugai, seniai pamiršę fotojuosteles, o mano įtikinėjimai apie platesnį spalvų ir dinaminį diapazoną sukeldavo jiems tik ironišką šypseną. Po to pirmi pusryčiai kalnuose ir saulės nuauksintos jų viršūnės vaiskiame giedrame ore, lydėjusiame mus beveik visą trijų savaičių kelionę.
Papėdeje likęs slėnis iš paukščio skrydžio atrodė nepakartojamai gražus, tačiau kaip aš tą kartą klydau, – ateityje laukė kur kas gražesni kanjonų slėniai, įspūdingesni aukščiai ir vaizdai.
Pasistiprinę pakilome pasidairyti po apylinkes nuo aukščiausio kalnų kelio taško, ir keletoje vietų stabtelėjome pasifotografuoti su puslaukiniais arkliais, besiganančiais išdegusioje nuo kaitros ir gaisrų savanoje, pasižvalgyti nuo prie pat kelio esančiais spalvotais skardžiais, pasipuošusiais skurdžia dykumų augmenija.
Mesa Verde pirmiausia apsistojome lankytojų centre, kuriame gavome instruktažą kur geriausia būtų važiuoti, kad galėtume pamatyti kuo daugiau per trumpą laiką nesibadant užpakaliais su kitais parko lankytojais.
Patraukėme į parko pietinę pusę, kur įsikūręs reindžerių štabas. Ten gavome vienos valandos trukmės ekskursiją urvais, kopėčiomis per ištisą urvų gyvenvietę su išsamiu pasakojimu, papildomu klausimais, kad būtume dėmesingesni ir gautume daugiau mus dominančios informacijos. Ko tik mes nedarėme: leidomės siauromis sukaltomis kopėtėlėmis žemyn, vaikštinėjome po senovinius namus, landžiodavome sunkiai pereinamais tuneliais tarp namų, vietomis tekdavo net nusirinkti fotoaparatus, kad galėčiau juos padavęs draugams pralįsti iki pusės, tada perėmes perduoti kitiems, ir išlindęs iš tokios landos keturiomis vėl juos pasiimti, gavome išsamią paskaitą kaip tie urvai susiformavo. Viskas, kas vyko Mesa Verde, vyko Arkų erozijos principu, o vėliau išgriuvusiuose urvuose žmonės įsirengdavo būstus, ir taip apsisaugodavo nuo laukinių žvėrių ir šalto oro. Truputį nustebau, kad ten gyveno tokie laukiniai, kai pas mus jau kūrėsi Lietuvos valstybė.
Mesa Verde Nacionalinis Parkas yra Jungtinių Valstijų Nacionalinis Parkas ir UNESCO Pasaulinio Paveldo Vieta esanti Montezuma apygardoje, Kolorade. Parkas užima 81.4 kv. mylių (211 kv. km) plotą ir turi begalę namų ir ištisų kaimų griuvėsių, kuriuos pastatė senovės Pueblo žmonės. Geriausiai žinomas dėl keletos urvų statinių — pastatų, įrengtų urvuose ir uolų įgriuvose — tokių kaip Cliff Palace, kuri, kaip manoma yra didžiausias urvinis statinys visoje Š.Amerikoje. Išvertus iš ispanų kalbos Mesa Verde reiškia „žalias stalas”, pavadinta ispanų kolonizatorių dėl žaliais medžiais apaugusių plokštikalnių. Mesa Verde įsikūręs netoli nuo Four Corners – vienintelės vietos JAV, kur susiduria 4 valstijų sienos: Colorado, New Mexico, Arizona ir Utah.
Keista, bet šios gyvenvietės taip ir liko nepastebėtos iki XIX a. pabaigos. Namai buvo statomi trimis lygiais. Tai įtakojo trys Pueblo periodai. Ankstyvajame (750-900 m.) žmonės naudodavosi urvais, olomis ar natūraliai susiformavusiais rezervuarais, vėliau pavadintais kiva. Antrajame periode ( 900-1150 m.) kivos augo, ir skersmuo jau siekdavo net iki 20 m skersmenį, o į viršų kildavo naujos patalpos su sienojais iš medžio ir tašytų akmens luitų. To reikėjo siekiant apgyvendinti daugiau žmonių ir vesti apeigas. Trečiajame periode (1150-1300 m.) pastebimi netgi paukštidžių pėdsakai kalakutams, o nuo XIX a. šios gyvenvietės pradėjo nykti ir asimiliuotis su kosmogonijos kultą išpažinusiais Kačinų ir Navajų indėnais, ispanų kolonizatoriais, kol galų gale visiškai išnyko.
Pabaigai – įdomus faktas: senovėje, kaip spėjama, šiose vietose gyveno maždaug 30 tūkstančių gyventojų. Dabar gi – vos apie 20 tūkstančių.
ARCHES NP, UT. 20080906.
Arkų formavimosi mechanizmas yra sudėtingas procesas, kuris prasidėjo prieš maždaug 300 mln. metų. Tada susiklostė akmens druskos klodai, susidarę išgaravus jūros vandeniui. Vėliau jie buvo padengti kitomis uolienomis (dažnai smiltainiu). Atsidūrusi po kitais sluoksniais, akmens druska, veikiama milžiniško uolienų slėgio, pradėjo tekėti, raukšlėtis, formuoti taip vadinamus diapyrus. Taip palaipsniui suraukšlėjo ir virš akmens druskos esančius smiltainio sluoksnius. Vėliau visa teritorija buvo pakelta, o akmens druska buvo eroduota. Žymiai atsparesnė erozijai uoliena – smiltainis – liko arkų pavidalu.
Šis parkas nėra didelis, bet sutraukia tikrai daug turistų iš plataus pasaulio. Vanduo, ledas, ekstremalios temperatūros ir požeminė druska įtakojo šių gamtos skulptūrų atsiradimą. Šiomis giedromis dienomis sunku net įsivaizduoti tokias žiaurias jėgas – per 300 milijonų metų erozijos susiformavo štai tokie dariniai. Arkos varijuoja nuo 3 pėdų skersmens kiaurymių iki net 306 pėdų plotį turinčią Landscape arką. Diena iš dienos vienos arkos formuojasi, o kitos griūna.
Amerikos indėnai išnaudojo šią teritoriją tūkstančius metų. Senovės žmonės ir vėlesni jų palikuonys Pueblo, Fremonto ir Ute žmonės, skurdžioje dykumoje ieškodavo maisto: medžiodavo laukinius gyvūnus: stirnas, triušius, keletą paukščių rūšių, gamindami maistą iš Jukų šaknų, o jų lapus ir akmenį naudodami adatų ir ginklų gamybai. Jie taip pat palikdavo rašytinę informaciją apie save ant uolų, urvuose ir sienose. Patys tuo galėjome įsitikinti net keletą kartų.
Pirmieji ne indėnų kilmės naršytojai čia atvyko ieškodami mineralų formos turtų. Ūkininkai, gi, atrado vietos rančoms įrengti ir auginti naminius gyvulius: karves, avis, mulus ir mustangus. Suluošintas Pilietinio Karo veteranas John Wesley Wolfe ir jo sūnus Fredas čia įsikūrė vėlyvais 1800-aisiais. Mūsų nuodugnesnis vizitas į Arkas būtent ir prasidėjo nuo Wolfe Rančos.
Čia mes pasistatėme savo kemperį ir patraukėme uolėtu kalnų taku į kalną – Delicate Arch kryptimi. Rudenį JAV pradeda gerokai anksčiau temti, ir rugsėjo pradžioje apie 20.00 val. būna jau visai tamsu. todėl atvykome į aikštelę tuomet, kai visi jau grįžinėjo atgalios – apie 18.00 val. vakaro.
Delicate Arch yra vidutinio sunkumo, 1.5 mi (apie 2.4 km) ilgio tako pabaigoje. Ši kelionė paprastai užtrunka nuo pusvalandžio iki keturiasdešimt penkių minučių, o juo einant arka visiškai pasislepia už uolų, todėl išvysti ją galima tik nuėjus visą taką iki pat pabaigos, kur stataus skardžio be tvorelių kraštas taip pat užgniaužia kvapą, ir reikia eiti palei pat tokio paties statumo nugludintą vėjų ir temperatūrų svyravimo sieną.
Pirmasis kelio trečdalis lengvai kyla aukštyn per grubų ir šiurkštų akmenuotą paviršių. Antrasis trečdalis driekiasi per išsikišusias uolų nuotrupas, ir yra sunkus dėl padidėjusio statumo, bet pateikia ypatingų vaizdų druskų slėnyje. Čia žmonės net sudeda akmenų piramides, savotiškus zikuratus, kurie žymi taką į viršų, nes kitaip čia net galima pasiklysti ir nukėblinti prie kokio nors skardžio ar neįkopiamos uolos. Parko direkcija netgi rekomenduoja statyti šiuos darinius. Paskutinis trečdalis yra labiausiai grublėtas. Arka vis dar nematoma, ir mes jau buvome pradėję nuogąstauti ar tik nederėtų patraukti atgalios namo ir pamėginti sugrįžti čia kitą rytą arba apskritai nebegrįžti, nes priartėjome siaurą taką maždaug 50 m aukščio šelfo paviršiuje.
Arka pasimato tik praėjus taką, pačioje jo pabaigoje už posūkioir aprėmina La Sal kalnus pietryčiuose. Atvira erdvė aplink šią arką pateikia tolimus parko pietinius vaizdus, ir turi begalę neapsaugotų uolų net iki šimto metrų ar net daugiau.
Atsikvėpę, pasižvalgę kiek dar buvo įmanoma jau nusileidus saulei, ir padarę vos keletą nuotraukų nuo štatyvo (ačiū Arvydui už rūpestį), patraukėme tuo pačiu jau žinomu taku atgal. Vienui vieni, toli nuo namų, pavargę, laikydamiesi susikibę už rankų ir neatsistebėdami mus supančiu grožiu. Nuovargis ėmė viršų, bet jautėmės laimingi kad čia atvykome.
RAFTINGAS COLORADO UPE. 20080907.
Vakare patraukėme į Moab, UT miestelį nakvoti kempinge. Kitą rytą kėlėmės labai anksti, kad dar spėtume lengvai papusryčiauti, nes laukė visos dienos kelionė su neįsivaizduojama maitinimo perspektyva. Išvykome iš Tag-A-Long ofiso 8.00 Cisco miestelio link ir, dar porą valandų pariedėję kalnų keliukais, pasiekėme starto tašką vidury dykumos. Iš pirmo žvilgsnio upių vaizdai nuvylė: siaura, sekli, vietomis visai išdžiūvusi upė, rodos, nežadėjo nieko ypatingo, nors Westwater (Whitewater) Canyon vienadienis maršrutas žadėjo pakankamai daug šiai trumpai kelionei.
Pagaliau paruošę valtis plaukimui, instruktoriai mus susodino į dvi didesnes ir vieną ekstremalesnę, valdomą irklais. Instruktoriai pasitaikė ne itin patyrę, mat dirba čia vos porą metų. Ypač skundėsi merginos, plaukę su vadove moterimi, kuri posūkiuose ir slenksčiuose nuolat kliudydavo uolas ir ne visada teisingai įveikdavo juos.
Praplaukę keletą slenkstelių, sutinkamų ir Lėvens upėje Lietuvoje, stojome pietų prieš didžiuosius slenksčius, vadinamus rapids. Pietų gavome meksikietiško maisto: mišrainių, susuktų į ledų formos indelius iš paplotėlių. Gerti gavome geriamo vandens su limonado milteliais. Žodžiu, Amerika…
Praėjus valandėlei gavome tai, dėl ko dauguma mūsų ir veržėmės į raftinga. Pasitiko didieji slenksčiai dėl kurių buvo taip nuogąstauta, o važiuojant autobusu jų nebuvo matyti apskritai. Nesinorėjo sumokėjus 150$ “pramogauti“ plaukiant ramia Colorado upe.
Pirmasis pasitiko Big Hummer slenkstis, tačiau visiškai nenustebino. Arnoldas juokais dar paklausė instruktoriaus ar jis didesnis už džipą Hummer ir neslėpė nusivylimo. Tada sekė Funnel Falls, Surprise, Skull ir Sock It To Me slenksčiai! Įspūdingiausias turbūt ir buvo pastarasis, nes vanduo jame tiesiog kunkuliavo kaip statinėje. Mūsų gidai darė viską, kad išvengtų vertimosi, o vaikinai vis neslėpė nusivylimo dar viena neįdomiai praplaukta iš pirmo žvilgsnio tik daug pramogų žadančia upės atkarpa. Plaukdamos merginos pakliuvo į bėdą būtent prie paslaptingos Magnetinės Sienos – merginų valtį srovė pritraukė prie jos, o iš paskos užplaukusi gelbėti mėginusi valtis jas kone apvertė ir gerokai išgąsdino. Prarastą, ir uolose prie Magnetinės Sienos į povandenines uolas įstrigusį, didžiosios valties irklą surinko ekstremalai. 7 vyrų jėgomis varoma valtis priplaukė pakraščiais, ištraukė jį ir grąžino valtininkei.
Pertraukėlėje tarp slenksčių turėjome ir puikią progą pasimaudyti. Įšokti vandenin taip skubėjau, kad visai pamiršau, jog dėviu savo mylimuosius saulės akinius. Pirmas slenkstis, ir akiniai nuplaukė upės dugnu. Jausmas neapsakomas: plauki apginkluotas maudymosi liemene, šalmu, kojomis į priekį upės paviršiumi, kad nekliūdytum uolų ar tarp jų neįstrigtum, o srovė neša taip smarkiai, kad net sunku balansuoti ir bent šiek tiek pasukti į šalį, ypač jei stengiesi plaukti link kranto. Gurkštelėjęs porą gurkšnių ne pačio švariausio purslojančio vandens, pajutau, kad jei ne liemenė, tikriausiai jau būčiau plaukęs drauge su akiniais. Instruktorius šaukė ir nuolat perspėjinėjo, kad kojas laikytume upės paviršiuje ir plauktume kojomis, o ne galva į priekį. Priplaukę ramesnę vietą sušokome į savo valtis.
Praplaukus visus slenksčius turėjome valandėlę ant uolų aptarti visus įspūdžius ir patraukėme ramia tėkme prie gilesnių vandenų – šokinėti nuo maždaug 10m aukščio uolos. Iš mūsų ekipažo šiai pramogai ryžosi vos du keliauninkai: Jurgita, šokusi su pirmaisiais vyrais, ir Arvydas, kuris čia pat pametė ir savo laikrodį. Pastarasis nukeliavo dugnan kartu su mano akiniais. Likusieji liko lengvai šokiruoti tokios bendražygių narsos ir tuo pačiu džiaugėsi nedidele savotiška jų pergale prieš save.
Instruktoriai negailėjo pagyrimų, nes iš viso trijų valčių ekipažo – 3 instruktorių ir maždaug 20 keliauninkų – iškrito tik vienas vienintelis turistas italas. Vaikinas įveikiant vieną iš pavojingiausių slenksčių tiesiog atšokęs nuo valties “uodegos” atliko salto mortale ir nusileido į upę. Buvo nemažai gardaus juoko, kad vienintelis vaikinas iš “moteriškos” valties ekipažo atsidūrė sūkuriuojančiame vandenyje. Jo mergina tuo ne labai apsidžiaugė.
Likusi atkarpa iki Cisco miestelio dykumoje buvo rami: stebėjome kregždžių lizdus, didžiuosius baltuosius erelius, aukštas uolas ir natūralių tiltų elementus jose. Atgal į Moab mus parvežė tas pats autobusas, o kompanija iš nuovargio ir karščio jau kiek aprimusi valgė padalintus čipsus, gėrė vandenį ir snaudė ant sėdynių. Grįžome į ofisą apie 17.00-18.00 val. kupini įspūdžiu.
Gal nuskambėsiu labai lietuviškai ir pesimistiškai, nors taip tikrai nėra, bet už vienadienį raftingą galima būtų duoti 7/10. Pradedančiam žygeiviui ar paprastam turistui tai galbūt ir būtų labai didelė pramoga, bet mums tai pasirodė kiek per silpna. Trūko gamtos pokštų, priverstinių maudynių upėje. Norėjosi šio to daugiau. Viskas šiek tiek priminė plaukimą kanojomis Ūla arba Lėveniu.
VĖL ARKOS. 20080908.
Kitą dieną nutarėme lengvai pasivažinėti dviračiais, kurių turėjome viso labo tik keturis. Už 50$ Spider Bycicles pasiūlė išsinuomoti 3000-4000$ vertės dviratuką visai dienai su reikalinga dviratininko atributiką, tačiau dėl ir mūsų viešnagės metu rugsėjo pradžioje kepinusios saulės tai daryti atsisakiau, o savanoriai Arvydas, Arnas, Inga ir Jurgita patraukė į Arkų Nacionalinio parko pakraštį pasivažinėti po uolėtą dykumą.
Grįžęs likęs penketas į miestelį apsipirkti jame taip nieko ir nenuveikė, nes kelioninis nuovargis ir karštis darė savo, o mums taip norėjosi poilsio po ilgo buvimo krūvoje.
Prabėgus porai valandų sulaukėme atsakymo, kad jau galime atvykti susirinkti dviratininkų. Jautėsi, kad juos karštis irgi paveikė ne itin smagiai. Arvydas dar užsiminė, kad „čia Jums ne po Mičigano miškelius važinėtis“.
Patraukėme apžiūrėti likusių arkų. Pakeliui net nestodami prie Babelio Bokšto nurūkome link Langų arkos aikštelės, o paskui nedelsdami kiek įkabindami tiesiai prie pačios didžiausios Landscape arkos. Ten mus jau užklupo naktis, todėl vėl teko pasikliauti štatyvu ir su ilgu išlaikymu dirbančia fototechnika.
Mielai būčiau pasilikęs čia ir dar vieną dieną, bet grafikas buvo sudėliotas iš anksto, ir norint pamatyti dar daugiau, turėjome traukti automobiliu į kitus mums dar nematytus parkus.
Visiems, vykstantiems į šias vietas, rekomenduoju užkopti iki pat Delicate Arch, stabtelti prie Babelio bokšto ir būtinai nueiti taku iki Marching Men, ko taip ir nepadarėme mes dėl laiko stokos.
NATURAL BRIDGES NM, UT. 20080908.
Pagrindinė šio visai netoli nuo Arkų NP ir maždaug 50 mylių į šiaurės vakarus nuo Four Points nutolusio parko uoliena – smiltainis, susiformavęs iš vėjo supustyto smėlio. Gilūs, vingiuoti White ir Armstrong kanjonai ir juose esantys trys tiltai yra nepaliaujamos vandens tėkmės pedsakas smiltainyje. Parke esantys tiltai yra antras ir trečias pagal dydį Pasaulyje. Visiems jiems vardus suteikė Arizonos Hopi indėnų gentis. Laikas nuo laiko čia nulydavo lietūs (vietiniai minėjo, kad ši vasara buvo ypatingai lietinga), vasarą tirpdavo sniegas, taigi susidarė idealios sąlygos formuotis natūraliems tiltams. Kuomet upė teka lėtai, vos nesugrįždama kilpa į savo pradinę padėtį, ji savotiškai suformuoja ploną uolos sieną, kurioje ir formuojasi natūralūs tiltai. Purslojantys vandenys graužia šią sieną iš abiejų pusių, kol galų gale upė per ją prasibrauna, sutrumpindama kelią po naujai susiformavusiu tiltu. Vanduo ir toliau gludina uolą, skverbdamasis vis žemiau ir plačiau. Natūralus tiltas yra laikinas. Jo kraštai vis labiau ir labiau dėvisi, plonėja, kol galutinai sutrupa ir sugriūna. Šiame parke yra dar dviejų sugriuvusių tiltų pėdsakų. Monumento aukštingumas varijuoja 1700-2000 m ribose.
Savo maršrutą pradėjome šiauriniu pakraščiu, nes į priešingą pusę automobiliu važiuoti ir negalima. Parkas mažiukas, laiko turėjome apsčiai, todėl mėgavomės pasivaikščiojimu. Pradėjome leidimusi prie Sipapu tilto, mažumėlę pasifotografavome ir paleidome Aureliją su Remigijumi vairuoti kemperio, nes kažkas vis tik turėjo mus susirinkti 9 mylių ilgio pėsčiųjų takelio pabaigoje.
Įdomu buvo kėblinti nusekusio, bet vis dar neišdžiūvusio upelio vaga. Tiltai nebuvo tiek įdomūs, kiek pats ėjimas. Aplinkui augo nematyti raudoni šepetukai ir šalavijai, Mormonų arbatžolės, kadagiai iš abiejų pusių nuo vėjo ir saulės saugojo geltonos uolos, o takas nuolat vingiavo upės dugnu, kurio pakraščiuose žaliavo gluosniai ir medvilnės medeliai. Netoli Kachina tilto suradau kažkieno pamestą elektroninį laikrodį. Tai buvo savotiška atsvara per raftingą pamestam Arvydo laikrodžiui. Vėl pasijutęs smagiau po ilgo maždaug 6 mylių ėjimo su nedidelėmis foto pertraukėlėmis, patraukiau link milžiniško Kachina tilto, šalia kurio mėtėsi ir jo paties aptrupėjusios uolos. Ten aptikome net indėnų piešinių ant uolos. Arvydas su Inga patraukė pasidairyti iki dar vieno posūkio, o mudu su Vita patraukėme paskui Arnoldą ir Austę aukštyn į kalną, nes kojos jau sunkiai laikė, o vandens atsargos buvo pasibaigę. Be to, norėjosi ir suspėti palydėti saulę. Užkopėme aukštyn prieš pat laidą.
Viršuje nekantraudami mūsų jau laukė anksčiau užlipusieji, o taip pat atvykęs ir kemperio ekipažas. Kuomet visi užlipome aukštyn, patraukėme stebėti likusio Owachomo tilto. Galutinai sutemo. Vėl teko pasikliauti štatyvu ir 800 ISO jautrumo juostelėmis. Visi šurmuliuodami užkopė aukštyn į kemperį, o mudu su Arvydu dar kuriam laikui likome pasišnekučiuoti ir paeksperimentuoti su fototechnika. Rezultatai – stulbinantys!
Po Arkų šis parkas gali pasirodyti kiek blankiai, tačiau jo susiformavimo principai žavi, o uolos yra visai kitokios gelsvai balzganos spalvos ir šiek tiek primena skaldą, todėl koloritas labai stebina. Ypač kuomet jį nušviečia nebe tokia intensyvi kaip dieną vakaro saulė.
GLEN CANYON NATIONAL RECREATION AREA, UT. 20080909.
Sutemus patraukėme Bryce Canyon kryptimi, tačiau, – o varge – vos už 50-60 mylių buvome priversti laukti kiaurą naktį, nes privažiavome Lake Powell, per kurį kelia keltas. Darbo valandos jau buvo pasibaigę, todėl teko nakvoti netoliese esančiame kempinge.
Po prieš tai lankytų kempingu šis atrodė itin atšiauriai: vydury dykumų, mažai augmenijos, mažai turistų aplink – toks kaip ir negyvenamas. Duše visi turėjome progą gyvai pamatyti skorpionų. Tačiau reakcija į juos buvo labai skirtinga. Rytą besiprausiant merginoms, į bendrą dušą užėjo moteris, ir jų paklausė, ar žino, kas tai per gyvis. Jos atsakė, kad žino, bet nebijo, nes jis negyvas, ir paspyrė koja. Va, tada viskas ir prasidėjo! Jaunutis skorpionas išsigandęs pradėjo lakstyti grindimis zigzagais, o merginos žviegdamos nuogos tiesiog iššskrido laukan. Ponia, kuri parodė skorpioną pirmiausia ištiesė rankšluostį apsigobti, o pati dydvyriškai tą skorpioną užmušė su tapke. Štai ir visa istorija. Na, vaikinams bent buvo kur akis paganyti.
Vėliau susipakavome daiktus ir patraukėme kelto link. Vaikinai kelte pasiūlė papildomą pramogą su nuolaida – kiekvienam po 150$ už reisiuką reaktyviniu kateriu po Glen Canyoną, tačiau suabejojome tos pramogos smagumu ir ne itin patrauklia kaina. Be to dar laukė tolimas kelias iki Bryce Canyon. Už tiek pat, kai vėliau skaičiavome, beveik kiekvienas gavome progą susipažinti su visa Kalifornija. Taigi, Glen Canyon dėl mus supusių vaizdų ir laiko stokos nutarėme atsisakyti, bet mielai dar kada nors į ten sugrįžčiau, nes parkas nėra mažas ir į Šiaurės rytus, kur ežeras praplatėja, turėtų būti visai neblogai.
Lake Powell buvo pilna laivelių-namų labai panašių į tuos, kurių yra ir Amsterdamo kanaluose. Ištisos jų kolonijos ant ežero atrodė neįprastai ir traukė akį labiau už gamtos vaizdus. Persikėlus į Bullfrog pakilo rytinis dykumų vėjas, ir gavome progą pamatyti, kas yra nedidelė smėlio pūga. Ji kaip tik mus užklupo Hanksville degalinėje, pavažiavus 95-uoju keliu iki sankryžos su 24-uoju. Su šortais prieš vėją eiti buvo tiesiog siaubingai nemalonu. Visas kūno vietas, kurių nedengė drabužiai, čaižė pakeltas smėlis. Net į primerktas akis pripustė tiek, kad paskui dar ilgai buvo paraudę ir skaudėjo.
CAPITOL REEF NP, UT. 20080909.
Šis parkas yra centrinėje Jutoje, kiek labiau nutolęs į pietus, tuoj virš Lake Powell. Yra net 160 mylių ilgio, bet gana siauras, todėl stebėjome jį važiuodami automobiliu, ir tik valandėlei sustojome papietauti vienoje iš centrinių apžvalgos aikštelių, šalia Chimney Rock. Čia nuščiuvus smėlio audrai mus pasivijo ir kiek netikėtas, bet malonus ir jau pasiilgtas lietus su kruša, todėl fotografuoti teko ne itin palankiomis meteorologinėmis sąlygomis.
Parkas patrauklus tuo, kad atviras ištisus metus, todėl sutraukia nemažai turistų ir dviratininkų. Parko pavadinimas suformuotas architektūros ir gamtiniu pavyzdžiu. Kapitolijaus Rifo vardą gavo todėl, kad jame esančios baltos Navajo smiltainio uolos ir bokšteliai arba katedros labai primena Kapitolijaus pastatų ovalujį skliautą, o šio parko vienas pakraštys yra gana status ir primena rifą. Pravažiavimas tapo platesnis tik 1962 m., kuomet skersai jo buvo nutiestas 24-asis Valstijos kelias. Būtent juo mes ir patraukėme.
Parke apstu begiojančių stirnų, elnių, danielių. Kur ne kur tarp rudų šokoladinių ar kakavos spalvos uolų, šalia tekančio upelio glausdavosi vieniši puslaukiniai sodai. Pasiskynėme kriaušių. Sprangokos buvo, bet išmesti vistiek nesinorėjo. Jei jau prisiskynei, reikia valgyti. Stabtelėjome dar keletą kartų pasifotografuoti ir patraukėme Dixie National Forest link.
DIXIE NATIONAL FOREST, UT. 20080909.
Privažiavome 12-ąjį kelią ir netrukus pasiekėme vieną iš retai tose vietose pasitaikančių miestelių – Escalante, kuriame teka to paties pavadinimo upelis. Gražus slėnis, daug žaliuojančių laistomų rančų. Netrukus kelias pradėjo stačiai kilti į švelnesnes, lietuvio akimis žiūrint, aukštumas. Pakilus į 2500 m virš jūros lygio aukštį prasidėjo miškai, kuriais važiavome iki pasiekėme 3000 m aukštį. Automobiliu tokio nebuvau pasiekęs gyvenime. Vienintelį kartą panašiame aukštyje buvau slidinėdamas Austrijoje, todėl buvau kiek nustebintas, kad čia vis dar nematyti sniego. Atsivėrė nuostabūs vaizdai į jau pravažiuotas vietas, o netrukus privažiavome ir automagistralės pločio kalnagūbrį su 14% nuokalne su iš šonų grėsmingai atrodančiais kanjonais. Tokios vietos praleisti nesifotografavę negalėjome. Visi griūte išgriuvome iš dar važiuojančio kemperio vos tik pamatėme poilsio aikštelę ir ją saugantį didijį juodąjį kranklį. Aplink buvo vien tik saulėtas dangus su keletu debesėlių, o visa dykumos žemė – po kojomis. Sunku nupasakoti euforišką mus apėmusią būseną. Kuomet esi tokiame aukštyje, pradeda lengvai trūkti oro, kopimas pradeda darytis sunkus, ir vos vos sukasi galva.
Leidžiantis žemyn jauti, kad į plaučius vis lengviau plūsta įkvėptas oras, todėl išskirtiniais atvejais galima netgi pasijusti tarytum juos kas lengvai draskytų. Palengva žemės spalva ėmė darytis oranžinė, o aplink augti vis dailesni ir dailesni kadagiai. Atėjo vakaras.
BRYCE CANYON NATIONAL PARK, UT. 20080909-10.
Tikslą pasiekėme prieš pat saulės laidą, ir praradome neįkainojamas dienos valandas, kurias taip norėjosi pakeisti veltui miegota naktimi prie Lake Powell. Kita vertus, nebūtume pamatę Capitol Reef ir Dixie National Forest. Lazda turi du galus: turėjau progą užfiksuoti saulėlydį ir saulėtekį.
Tai parkas, išsidėstęs pietvakarių Jutoje. Nepaisant jo pavadinimo, tai yra labiau ne kanjonas, o natūraliai susiformavęs gigantiškas amfiteatras. Erozija jame sukūrė hoodoos – vėjo, vandens, ir ledo darinius. Hoodoo – angl., tai kas atneša nelaimę. Vanduo pirmiausia išgraužė griovas, tada tekėdamas jomis vanduo, išryškino vieną ant kitos stovinčius kietesnes uolienas, o vėjas ir sniegas jas ilgainiui aptrupino ir suapvalino, padarydamas vis didesnius tarpus tarp atskirų darinių. Oranžinės, raudonos ir baltos uolienos papuošia daugiasluoksnes pilis, šiek tiek primenančias tas, kurias žmonės stato smėlyje prie jūros, tik kokį 100 kartų aukštesnes ir spalvotai sluoksniuotas.
Braisas yra tik šiek tiek aukštesnis už šalia įsikūrusius Zion ir Grand Canyon. Jo krašto aukštingumas varijuoja visai nedaug – nuo 2400 iki 2700 m. Tuo tarpu Grand Canyon kraštas – 2100 m virš jūros lygio.
Šį kanjoną apie 1850 m. pavadino taip ne kas kitas, bet Utah valstijoje plačiai gyvenančių mormonų pionieriai. Kanjonas ir pavadintas pagal Ebenezer Bryce, kuris čia pasistatė namus 1875 m. Parkas užima 145 kv. km plotą, sulaukia palyginus mažai lankytojų su greta esančiais parkais, tačiau yra ne mažiau patraukli vieta turistams. Daugumą jų šiuose kraštuose sudaro iš užsienio atvykstantys vokiečiai, italai ir japonai. Visi jie suplūsta į viduryje minėtų trijų parkų esantį Kanab miestelį.
Ryte buvau išverstas iš lovos fotografuoti saulėtekio – ačiū Arvydui, kuris daugiausia ir organizavo visą šią kelionę. Apsiginklavę, kaip įprasta, juostine ir skaitmenine technika, štatyvu ir šiltesniais drabužiais, patraukėme į Rising Point. Vos tik spėjau pasistatyti įrangą, čia sugužėjo visas tuntas tekančios saulės atstovų su muilinėmis, paskui gausybė vokiečių ir kitų šurmuliuotojų. Dar kartą džiaugiausi, užsiėmęs tinkamą vietą fotografijai, nes už nugaros kaip silkės grūdosi turistai. Jei ne apsauginės tvorelės, turbūt būtume net nukritę į Braiso dugną.
Vėliau visi susirinkome valgyti Vitos pagamintų pusryčių, apvažiavome keletą apžvalgos aikštelių, ir saulei pasisukus pietų kryptimi, pro vieną iš natūralių tiltų nuvykome iki pat parko pakraščio – Rainbow point, o vėliau grįžome fotografuoti į Bryce Point. Čia amfiteatras atsivėrė savo gražiausiomis spalvomis, nes saulė man švietė į nugarą.
Praleidę šioje fotografiškoje vietoje kone valandą, nutarėme dar nusileisti į dugną, nes iš vakaro jame maža tepamatėme. Leidžiantis negali atsigrožėti žaliuojančiais tarp oranžinių uolų kadagiais, siauru vingiuotu smiltainio taku su skardžiais, o pasiekus dugną dangaus ir uolų spalvų derinys tiesiog pribloškia. Sodrios mėlyna ir geltonai oranžinė spalvos įtraukia į save, ir negali iš nuostabos atsitokėti. Galbūt todėl čia vėl buvo apstu japonų fotografų su hi-end tipo fotoaparatais, ginkluotų štatyvais, želiniais filtrais ir net asistentais.
Dėl savo amfiteatriško pavidalo ir geografinės padėties Braisas yra labai patrauklus fotografams, nes tinka fotografuoti ir ryte, ir dieną, ir vakare.
Patraukėme atgalios į viršų ir tolyn didžiausio savo kelionės nuotykio link, po kurio bent jau man pradėjo rodytis, kad mes vykstame namolio, nors kelionė buvo dar tik įpusėjus. Pakeliui užsukome aplankyti ir Zion National Park.
ZION NATIONAL PARK, UT. 20080910.
Atvykome į parką per Rytinį įvažiavimą. Stabtelėjome prie tunelio, per kurį leidžiami ne visi dideli automobiliai, ir Canyon Overlook Trail įkopėme į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsivėrė nuostabus vaizdas į šokoladinių uolų, apaugusių medžiais apsuptą slėnį, ir jame vingiuojantį serpantinais kelią.
Turėjau progą įvertinti savo Merrel kedukų, kuriais jau naudojausi plaukdamas valtimi, dėl ko jie po to siaubingai dvokė, patikimumą kopinėjant uolomis. Bekopiant į apžvalgos aikštelę, draugai užsikabarojo ant uolų ir pakvietė užlipti ir mane. Ginkluotas abiem fotoaparatais, sveriančiais po maždaug 2 kilogramus, lengvai užlipau aukštyn kokius trisdešimt metrų. Keletoje vietų gelbėjo kabinimasis į pliką akmenį rankomis. Kedai neslydo iki sąlyčio su žvyriuku. Paskui pasižvalgiau – draugai jau apačion nusileidę. Pyktis suėmė. Veltui rizikavau sukulti aparatūrą ir susikulti pats. Pradėjau leistis, bet kur tau – sunku rasti net tinkamą takelį per akmenis. Tai į kairę, tai į dešinę, kaip koks kalnų avinas. Kol nusileidau, praėjo gal kokios 20 minučių. Prisiekiau, kad daugiau šiose vietose tokiom nesąmonėm nebeužsiiminėsiu. Bent jau apsikarstęs įranga.
Tik nueinu į apžvalgos aikštelę – gi Vita persisvėrusi per turėklus mojuoja man iš skardžio pusės, kad nufotografuočiau. Nežinau dėl ko: pykčio dėl to, kad buvau paliktas aukštai ar dėl baimės, kad bedemonstruodama savo drąsą Vita nukris nuo uolų, kategoriškai atsisakiau fotografuoti ir bendrauti su visa kompanija dar kokią valandą.
Kiek pasižvalgę, apsisukome atgal į automobilių aikštelę. Pakeliui pamačiau priešais esančiose uolose laipiojančius Ovis Canadensis – didžiarages kalnų avis. Pirmasis pasirodė patinas. Apsidairė ar vietovėje saugu, ir pasileido takeliu žemyn prie upės. Paskui jį nusekė dar keturios patelės. Gerai, kad kaip tik tuo metu pro šalį ėjo amerikiečiai turistai, nešini Canon fotoaparatu su teleobjektyvu, tai pasinaudodamas proga paprašiau leisti juo pasinaudoti.
Po to mes nėrėme į tunelį ir nusileidome į slėnį, iš kur patraukėme Šiaurės kryptimi stebėti krioklių. Perbridę laukinį upelį, kurio pakrantėje vėl pamatėme stirną su jaunikliu, pakilome pylimu į pėsčiųjų taką, ir ten pamėginome kopti Angels Landing takais į viršų. Buvo jau gana vėlyvas vakaras, todėl kilti aukštyn iš karto atsisakėme. Vietoj to Arnoldas ir Vita pasipliuškeno gaiviame krioklių vandenyje, turėjome laiko pasifotografuoti ir pasigrožėti takus supančiais slėnio vaizdais. Dar kiek paėjėję, vėl leidomės šokoladinio raudonio taku, apžėlusiu kaktusais ir kadagiais žemyn. Sėdome į po parką kursuojantį autobusiuką ir nurūkome iki pat parko pakraščio – pasivaikščioti po siaurėjantį Big Spring Riverside Walk kanjoną, esantį Temple of Sinawava papėdėje. Visiškai sutemo. Merginos jau buvo labia pavargę, o ir vaikinai, po keletos mažai miegotų naktų jau truputį suirzę, todėl nutarėme grįžti atgalios į kemperį.
Kuo gi ypatingas šis parkas? Zion, senovinis žydiškas žodis reiškiantis pabėgimo vietą arba šventovę. Šis pavadinimas sulaukė didesnio visuomenės pritarimo nei anksčiau suteiktas Mukuntuweap. Jungtinių Valstijų Kongresas patvirtino monumentą kaip Nacionalinį Parką 1919 m. lapkričio 19 d. Kolobo dalis buvo atskirta kaip Ziono Nacionalinis Monumentas 1937 m. , bet buvo įtraukta į parką 1956 m.
Svarbiausia 593 km² parko dalis yra Zion kanjonas, 15 mylių (24 km) ilgio ir pusės mylios (800 m) gylio, Mergelės upės šiaurinės atšakos iškirstas tarp rausvų ir ąžuolo spalvos Navajo Smiltainio uolų. Įsikūręs tarp Colorado Plateau, Great Basin ir Mojave Desert regionų sankirtos, šis unikalus kampelis yra namai daugeliui gyvūnų rūšių. 289 paukščių rūšys, 75 žinduoliai (19 šikšnosparnių rūšių), 32 reptilijos ir daugelis augalų karaliauja keturiose parko gyvybės zonose: dykumoje, pakrantės, lapuočių ir spygliuočių miškuose. Megafaunai priklauso ir kalnų liūtai, muliniai elniai ir auksiniai ereliai, kartu su Kalifornijos kondorais ir jau minėtomis Didžiaragėmis avimis. Įprasti augalai yra medvilnė, kaktusas, durnaropė, kadagys, pušis, Šalavijas, juka ir gluosniai.
Žmonės mažomis grupelėmis šiose vietovėse pradėjo gyventi prieš maždaug 8,000 metų; pusiau nomadiniai vytelių pynėjai Anasazi (300 m.) kilo iš vienos šių grupių. Karališkoji Anasazi kultūra (500 m.) išsiplėtojo po to kai vytelių pynėjai apsigyveno nuolatinėse bendruomenėse. Kita grupė, Parowan Fremont, šiose teritorijose taip pat gyveno.Abi grupės pasitraukė apie 1300 m. ir buvo pakeistos Parusitų ir keletos kitų Pajutų genčių. Kanjoną mormonai aptiko 1858 m. ir ta pati grupė jį apgyvendino 1860 m.
Šios teritorijos geologiją sudaro 9 periodai kurie kartu sudėjus apima 150 milijonų metų ir daugiausia Mezozojaus sedimentacijoje. Įvairiais to periodo laikmečiais, šiltos ir seklios jūros, srovės, ežerai ir tvenkiniai, plačios dykumos ir sausa pakrantės aplinka viešpatavo vietovėse. Pakilimas susijęs su Kolorado Plokštės atsiradimu pakėlė vietovę 10 000 pėdų (3000 m) prieš 13 milijonų metų.
Parke egzistuojantis privalumas, o kai kam gal ir trūkumas: dugnu važinėjantys autobusiukai, kurie gali nugabenti jus į keletą vaizdingų vietovių. Norintiems pasiekti Lava Point tektų važiuoti Kolobo Terasos keliu, prasidedančiu Virgin miestelyje. Deja, ten mūsų 34 pėdų (11 m) ilgio kemperis pravažiuoti nebegalėjo.
GRAND CANYON, AR. 20080911-12.
Taip jau sutapo, kad pasiekėme šią vietovę Jungtinėms Amerikos Valstijoms įsimintiną dieną. Nauja diena naujoje valstijoje prasidėjo didingo švintančio Didžiojo Kanjono vaizdo, papuošto rytine vaivorykšte fotografavimu Pietiniame Pakraštyje (South Rim) ir priminimu reindžerei pusiau pakelti valstybinę vėliavą. Valandėlę suabejojusi, ji vis dėl to nutarė paskambinti į štabą ir pasitikslinti. Pasirodo, mudu su Arvydu buvome teisūs.
Kuomet parkas atvėrė visas duris į tualetus, turizmo informacijos centrą ir suvenyrų parduotuvę, įkurtą Dykumos Apžvalgos Bokšte, skirtame pamėgdžioti mažesnius Anasazi indėniškuosius namelius ir atverti naujus vaizdus į kanjono dugną, 1932 m. suprojektuotame Mary Colter, gražūs vaizdai jau buvo išnykę kaip miražas, nes saulės šviesa pasidarė pernelyg kontrastinga, o kitas kanjono kraštas veik pasislėpė ir išbluko mėlyname ore. Tada, kaip įprasta, susirinko didžioji dauguma turistų. Vis dėl to, kokią žmonės daro klaidą važiuodami į tokias vietas dieną. Dieną šiose vietovėse būna karšta ir nyku.
Pripirkę draugams suvenyrų, patraukėme toliau. Privažiavome Kanjono miestelį ir priėjome lemtingąją South Kaibab tako viršūnę, nuo kurios prasideda labiausiai kvapą gniaužiantys įspūdžiai ir pasakojimo dalis.
Buvo 14.30, smarkiai švietė saulė, buvo pasiutusiai karšta, bet priverčiau apsiginkluoti Vitutę sunkiais kerziniais batais, o pats išsiruošiau lengvam pasivaikščiojimui iki apačios ir atgal, nešinas – kaip įprasta – dviem fotokameromis. Dabar džiaugiuosi, kad nepasiėmiau dar ir štatyvo. Tada pamaniau „nu kam tu man, brolau, reikalingas šviesią dieną tokiame karštyje?“ Bet visi įspūdžiai ir vargai gerokai pranoko mano lūkesčius ir įsivaizdavimą apie kalnus.
Didysis kanjonas yra Kolorado upės išgraužta milžiniška griova Arizonoje. Tai vienas pirmųjų parkų JAV. Presidentas Theodore Roosevelt buvo didysis šios teritorijos išsaugojimo iniciatorius, ir labai mėgo šiose vietovėse pamedžioti ir pasivaikščioti.
Formavimasis užtruko per 6 milijonus metų. Kanjono ilgis siekia net 446 km, plotis nuo 4 iki 18 mylių (nuo 6.4 iki 29 km) ir siekia net 1.6 km gylį. Beveik du milijardus metų Kolorado upė ir jos intakai graužė dykumas, kol pakilo Kolorado Plokštikalnė. Kanjonas prasidėjo iš Vakarų pusės, vėliau iš Rytų ir plyšiai susitiko prieš 6 milijonus metų. Susitikimo vieta yra maždaug toje vietoje, kur dabar yra Kaibabo Arka.
Prieš atvykstant europiečiams, čia taip pat kaip ir anksčiau minėtose vietovėse gyveno vietiniai amerikiečiai. Pirmasis europietis buvo García López de Cárdenas iš Ispanijos, atvykęs 1540 m. 1869 m., kuomet Lietuvoje vyko sukilimas, majoras John Wesley Powell, vienarankis Pilietinio Karo veteranas ieškodamas pramogų ir pažinimo, atliko pirmą žygį Kolorado upe.
Koks vis tik buvo mūsų žygis. Kaip jau minėjau, pradėjome leistis 14.30 su nuostata, kad iki dugno kopsime iki maždaug 17.00, o į viršų parsikabarosime apie 20.00-21.00 val. Prieš tai vykę žygiai mūsų neišgąsdino, todėl ryžtingai pasirinkome ilgiausią taką: 7,1 mylios taku žemyn, ir dar 9,5 – aukštyn, grubiai apie 30 km. Lygumoje treniruojami kariai tokį kelią paprastai privalo įveikti per dieną. Apačioje mūsų laukė viliojanti Phantom ranča. Taip pat mūsų neišgąsdino ir perspėjantys stendai, kad tą pačią dieną susiruošusiems grįžti žygeiviams taip elgtis nepatariama. Per metus būna net po keletą mirtinų atvejų, pasibaigiančių mirtimi dėl visiško organizmo išsekimo, dehidratacijos, netikėto lietaus, perkūnijos, batuose susikaupusio ledo, potvynių, prastos avalynės, krentančių uolų, susidūrimų su laukiniais gyvūnais ir ekstremalaus karščio. Paupyje žmonės papildomai gali nukentėti nuo hipotermijos (santykinai šalto upės vandens), traumų atsitrenkiant ar užstringant upės slenksčiuose arba paprasto skendimo. Pamanėm, „čia storiems amerikiečiams“.
Pradėjom leistis stačiai žemyn, todėl kojos be vargo kilnojosi, ir pasiekę Ooo-Ahh tašką, nuo kurio atsiveria 360 laipsnių vaizdas į visą kanjoną, nedvejodami palikome už savęs. Pirmąjį didesnį tarpinį tašką, esantį už 1.5 mylios kelio žemyn – Cedar Ridge – pasiekėme apie 15.30, todėl pasirodė, kad tai taip pat tik riešutėliai. Vis dar sparčiai leidomės žemyn. Pasižvalgėm po apylinkes, nusifotografavom, pailsėjom ant šito raudono smėlėto kedrais apaugusio kalnelio ir nedvejodami pasileidom vos ne tekinom žemyn. Takas ėjo apylygiu paviršiumi, ir nusileidus iš stačių uolų iki Cedar Ridge atrodė, kad čia jau vos ne kelionės vidurys, kad viskas jau greitai baigsis, nes tolumoje vėrėsi vis nauji vaizdai, žalios jukų pievelės ir pan. Strikinėdami pakopomis bėgom stengdamiesi pasivyti nuo mūsų atitrūkusią kompaniją: Arnoldą, Austę, Jurgą, Aureliją ir Remigijų. Vienoje stotelėje dar net surengėme fotosesiją su Arnoldu, pasitelkdami į pagalbą karutį. Smagu būdavo, kai jis tą karutį visu greičiu pristumdavo prie kelių šimtų metrų skardžio krašto, ir staiga sustodavo. Prisikvailiojom į valias. Vienas dievas težino, iš kur ten tas karutis ir atsirado…
Taip atbėgome į tarpinę stotelę – Skeleton Point. Pastaroji nutolusi nuo viršūnės 3 mylias. Sustojome išgerti paskutinius vandens likučius ir bandėme susisiekti su kompanija racija. Bet racija ryšio užmegzti niekaip nepavyko. Pažvelgiau į savo kedus. Visi buvo tokios spalvos, kad atrodė, jog braidžiau po kakavą. Ne geriau atrodė ir blauzdos. Aplink žaliavo aukšti jukų žiedai, geltonavo į šalpusnius panašios gėlytės, žemė buvo rausva, o tolumoje visomis vaivorykštės spalvomis iš mėlyno oro šydo vis ryškėjo priešais esantis vis dar labai tolimas šiaurinis Kanjono kraštas. Vaizdas buvo panašus į kosmosą, oras tyras ir plati, kone begalinė erdvė į rytų bei vakarų horizontą dengiančius kanjono kraštus. Vita visai nusistekeno ir jau pradėjo abejoti savo sveikata, o aš raginau eiti toliau.
Kiek žemiau nusileidus prasidėjo pilkai baltos it druska uolos, kurių vakarinėje pusėje pūtė stiprus vėjas, atsimušantis nuo uolų ir šiaušiantis plaukus. Pūtė taip, kad net ausyse švilpė. Buvo net baisu pamesti skrybėlę. Takelis pasisuko aštriu stačiu serpantinu žemyn. Rodėsi, kad lipame vertikalios sienos kraštais, vis apsisukinėdami į priešingą pusę. Ir taip be galo, be krašto. Net galva apsisuko nuo tokio sukiojimosi. Pamačiau greičiausiai mulo kraujo dėmę ant balto akmens. Ėmė lengvai pykinti. Matyt prisidėjo dar ir karštis bei troškulys. Desperatiškai bandėme susisiekti su mus palikusiu būriu. Akmens siena blokavo bet kokį signalą.
Ir pagaliau! Atsivėrė vaizdas į Trail Junction – stotelę su tualetu, kurioje susikerta keletas kalnų takelių. Nukeliavome vos 4.4 mylias, o saulė jau pasuko vakarop. Buvo 17.00. Jurgita nepopuliariai pasiteiravo dėl sugrįžimo atgalios, ir čia pat sukritikavus jos idėja, apsisuko eiti viena. Prasilenkdami atidavėm jai savo raciją, nes grįžti teko vienai. Be to šitaip naiviai tikėjomės išsaugoti bent vienintelį ryšį su aukštai pasilikusiais Arvydu ir Inga, kurie tokį žygį iš karto prilygino Mission Impossible. Būtent Trail Junction stotyje sutikti žmonės suteikė truputį informacijos apie Phantom rančą ir uždavė keletą „nepatogių“ klausimų mūsų suknelėmis ginkluotoms merginoms: Ar turite kuprines? Ar turite šiltų drabužių? Ar turite palapinę ar bent jau prožektorių? Ar žinote, kad norint apsistoti Phantom rančoje, reikalinga registracija ir leidimas kopti? Beveik į visus šiuos klausimus turėjome vieną bendrą – neigiamą – atsakymą, tačiau į klausimą dėl prožektoriaus atsakėme „taip“. Vita kuprinėn buvo įsidėjusi dar Lietuvoje pirktą prožektoriuką, kuriuo labai džiaugėsi. Po tokios klausimų lavinos, žygeiviai palinkėjo sėkmės primerkdami akį. Bet mintyse turbūt prie smilkinio dar ir pirštą sukiojo.
Tuo tarpu nuėjus ketvirtį mylios iki Tipoff mūsų būrį apėmė nepaprasta euforija. Tikriausiai dėl suvokimo, kad šiąnakt viršaus nebepasieksime, o kartu ir nauja viltis, kad šauniai pailsėsime nuo besikratančio kemperio gulėdami patogiose rančos lovose. Juoba, kad leistis žemyn, tai ne kopti. Be to, rytojaus diena atrodė giedra ir teikianti daug vilčių bei energijos. Prasidėjo finalinis nusileidimo etapas. Kiekviename posūkyje pasistengdavome nusifotografuoti atsistoję kuo arčiau kokios nors atbrailos krašto, nuo kurio, kaip ant delno buvo matyti ir ranča, ir ją supantys statiniai bei abu – Sidabrinis ir Juodasis pakabinami – tiltai. Uolos jau ėmė slėptis šešėlyje, geso paskutiniai saulės spinduliai.
Ties 6,7 mylios pasiekėme Juodąjį pakabinamą tiltą. Įspūdingas statinys virš Kolorado. Yra į ką pažiūrėti. Patiko juo pereiti. Kadaise prieš statydami šį tiltą vyrai visus lynus rankomis nusigabeno į Kanjono dugną, nes krovininiai mulai, kuriais viskas gabenama šiandieną to padaryti negalėjo.
Pasiekėme pirmąją aikštelę paupyje, kur radome emergency telefoną ir kranelį vandens. Nedelsiant prisipildėme buteliukus ir gertuves ir iki soties prigėrėme. Dar niekur vanduo nebuvo toks skanus kaip čia. Tegul ir kiek šiltokas.
Nutarėme kulniuoti pasiaiškinti kas gi vyksta toje Phantom rančoje, taip pavadintoje tikriausiai todėl, kad iš viršaus ją gana sunku pastebėti, ir išsiaiškinti dėl nakvynės. Buvo truputį neramu, kad reindžeriai nepaskirtų baudos už aplaidų žygiavimą. Vėliau išsiaiškinau, kad leidimai leistis į šią rančą skiriami pirmąją kiekvieno mėnesio dieną keturi mėnesiai prieš pirmąją nakvynės dieną. Nuėję iki rančos centre esančio restoranėlio (pavadinkim jį salūnų), gavom nepageidaujamą atsakymą. Visi akmens namukai buvo seniai rezervuoti ir užimti, o nakvynė įmanoma nebent palapinių miestelyje. Nutarėme atsikvėpti valandėlę ir užkąsti vargais ne galais iš indėnės padavėjos iškaulyto dviguba kaina maisto. Gerai, kad Vita turėjo pasiėmusi grynųjų pinigų, priešingai, nei likę komandos nariai. Pasirodo, maistas čia gabenamas mulais, nes jokia transporto priemonė negali čia lengvai pristatyti produkcijos. Galbūt todėl viskas taip komplikuota su tais leidimais ir planavimu.
Iš pradžių indėnė nenorėjo nieko parduoti, už tai, kad mes esame prašalaičiai, ir todėl, kad darbo valandos baigėsi 20.00 – vos prieš mums ateinant iki salūno. Pasiguodėme, kad turėsime kopti visą naktį atgal, ir tada ji pasigailėjo žioplių keliautojų. Prigulus ant suoliukų rančos stoginėje nebesinorėjo niekur eiti. Iš nuovargio apėmė snaudulys. Kopti atgal į viršų dabar pat atrodė tikra beprotybė, bet neturėjome jokios kitos išeities. Reindžeriai įkyriai į mus dėbsojo.
Prasidėjo kažkokia reindžerių paskaita apie Didijį Kanjoną. Vadovė džiaugsmingais šūksniais sveikino išdrįsusius nusileisti į dugną žygeivius, ir garsiai šaukė, kad dabar jie priklauso 5 milijonams žmonių, kurie buvo čia nusileidę. Einant pro šalį dėbtelėjo įdomi mintis. Kažin kiek žmonių tą pačią dieną išdrįso sugrįžti atgalios?
Miklinome kojeles, o aplinkui buvo visiškai sutemę. Teko pusiau vogčiomis kulniuoti iki sidabrinio tilto, ir po to pasukti River taku link Bright Angel tako. Šis tiltas pasirodė labiau kinkuojantis. Tikriausiai suposi dėl to, kad visas būrys ėjo beveik nepainiodamas žingsnio. Kaip ten bebuvę, kitą krantą pasiekėme, ir toliau upės skardžio pakraščių slinkome vakarų kryptimi palei stačią akmens sieną. Šis takas, rodėsi, niekada nesibaigs. Aklinoje tamsoje nepadėjo net mėnesiena, nes ji slėpėsi už kalno. Tvyrojo atvėsęs grynas upės oras.
Netrukus takelis pasisuko į pietus, ir pamatėme naujus informacinius ženklus, kad prasidėjo Bright Angel takas. Pasirodė mėnulis ir žingsniuoti tapo mažumėlę lengviau. Atsisukus į Šiaurę pamatėme melsvai mėnulio nušviestas šokoladines uolas aplink paliktą rančą. Pietuose, rodos visai čia pat, ant kalno, viltingai švietė Pietinis Kanjono miestelio reindžerių punktas. Pasirodo, šiuo taku turistai į rančą keliauja ant mulų nugarų, o mes patys kopėme kaip mulai. Takas iš tiesų yra per siauras prasilenkti mului ir žmogui, todėl pasitaiko atvejų, kad mulai kam nors ir įspiria. Toliau pasitelkite savo fantaziją.
Žygiuoti dar liko ištisos aštuonios mylios. Ir visa tai kopiant į stačią įkalnę. Ilgesnį maršrutą palengvino tai, kad šalia tekėjo upelis, kurį stengdavomės nuolat pereiti sausi, kas mums nelabai pavyko. Vieninteliai Arnoldas ir Vita liko sausi. Arnoldas dėl miklaus šokinėjimo per akmenis, Vita – dėl patogios avalynės. Man, su saviškiais raftingo bateliais šiame etape pasisekė mažiau. Gerokai išmirkiau kojas, ir įsitikinau, kad ant šlapio akmens jie nelabai praverčia. Gerai, kad neišsisukau kojos. Tuo tarpu Aurelijai kedai visiškai nutrynė kojas.
Viskas, kas vyko toliau, buvo lydima nuolatinių merginų aimanų, dejavimų ir net verkimo. Vita pradėjo panikuoti pirmoji. Prašė sustoti ir nebeiti, pyko, siuto vos koją už kojos dėdama, bet ėjo. Mintyse maldavau jos, kad nesustotų, ir vis raginau, pykau, kad tik nepasiduotų. Ėjo visi. Tik ne visų reakcija buvo adekvati. Aurelija beveik visą likusį kelią nevaldomai juokėsi ir kartu dejavo, Austė braukė nuo kaktos prakaitą, nors buvo vos 15 laipsnių šilumos, ir turbūt tik vienintelis Arnoldas mobilizavosi, ir pirmas žengė aukštyn, ne per daug laukdamas kitų. Tekdavo nuolat jį pristabdyti.
Visą šį atstumą kopėme maždaug 18% įkalne. Kas važinėja automobiliais turėtų suprasti, koks tai statumas. Beje, šis takas yra labiausiai įprastas keliaujant su mulais, nes yra ne toks status, kaip South Kaibab takas. Be to čia yra keletas stočių, kur galima įsipilti geriamo vandens. Taigi, Bright Angel takas nėra toks atšiaurus.
Perbridę upelį keletoje vietų, pasiekėme Indian Garden – indėnų sodą, kuriame pasinaudojome proga atsipūsti nuo prailgusio kopimo. Buvo maždaug 23.00 val. Mobiliuoju telefonu pavyko užmegzti kontaktą su viršuje likusiais draugais. Arvydas pranešė, kad Jurgitą pasiėmė tik apie 21.00. Vadinasi, tuomet, kai mes pradėjome savo žygį aukštyn iš rančos, ji buvo tik tik pasiekusi Yaki Point drauge su kažkokiu maloniu teksasiečiu.
Arnoldas pasiūlė atvykti mūsų pasiimti apie 1.00, bet Arvydas kategoriškai atsisakė motyvuodamas tuo, kad merginos miega, ir jis nenori jų žadinti, todėl pasiūlė paskambinti, kai jau būsime pačioje tako pabaigoje, prieš pat viršūnę.
Nusnaudęs posmelį nutariau padaryti nors vieną foto iš šios varginančios kelionės, todėl ramiai palikau skaitmeninę kamerą už galvos ant suoliuko paleistą trisdešimčiai sekundžių. Rezultatas tuo metu visai mane pradžiugino. Nuotraukoje švietė ryškios rugsėjo dangaus žvaigždės.
Pakilome kopti toliau. Buvo likę vos mažiau, nei penkios mylios. Prasidėjo pats stačiausias etapas. Stodavome ilsėtis kas 50-100 m. Kopimas pasidarė nebepakenčiamas. Per kaktą žliaugė vanduo, kojos drebėjo iš nuovargio, o kelių girnelės, rodės, tuoj sutrupės į šipulius. Optimistiškai ir įsakmiai raginau Vitą nepasiduoti, ir ji ilgainiui mobilizavosi. Nedejuojant kopimas pasidarė kur kas lengvesnis. Žinojome, kad neturime kitos išeities, todėl stengėmės iš paskutiniųjų.
Likusią kelio dalį dėmesys buvo sukoncentruotas į kopimą, nes vėl priartėjome prie stataus šlaito, ir kopėme tamsoje. Tik retkarčiais pakeldavome akis į viršūnę, kuri atrodė jau visai čia pat, ir tuo pačiu beprotiškai toli. Žemyn žiūrėti norėjosi tiek pat, kiek ir į viršų. Aukščio ir siauro tako baimės beveik visai nebeliko. Vien tik nuovargis, ir begalinis kopimas aukštyn. Likę punktai Three Mile Resthouse ir Mile-and-a-half Resthouse pasirodė tokie neįdomūs, kad apie juos neturiu ką ir papasakoti. Nesinorėjo susitikti su kokiu nors nemigos kamuojamu reindžeriu ar turistu.
Kopimą baigėme tik 4.00, ir džiaugsmingai aimanuodami pasakėme sau, kad mažiausiai už viską Pasaulyje dabar norėtume sugrįžti į tą prakeiktą Phantom Ranch. Netrukus atvažiavo ir Arvydas. Nieko nelaukdami griuvome į lovas ir užmigome. Turbūt tai buvo geriausiai miegota naktis per visą trijų savaičių kelionę.
Po to dar keletą dienų jaučiau savo nutryptas kojas.
Ryte pasiginčiję dėl Sky Walk ir supratę, kad nieko geresnio už tai, ką patyrėme ir pamatėme čia, ten nebepamatysim ir už 150$, nutarėme pasukti Las Vegas link.
HOOVER DAM, AR-NV siena. 20080912.
Visą dieną prasikratę tiesiais kaip stygos plačių dykumų keliais, pasiekėme Hooverio užtvanka, taip pat žinomą kaip Riedulių užtvanką. Prieš tai turėjome praeiti muitininkų patikrinimą dėl sprogmenų, narkotikų ir kitų dalykelių, dėl kurių į užtvanką žmonės neįleidžiami. Tai – betoninė arkos formos užtvanka Juodajame Kolorado upės Kanjone, ant sienos tarp Arizonos ir Nevados valstijų, prie Lake Mead. Baigta 1935 m., buvo didžiausias Pasaulyje elektros energiją gaminantis įrengimas ir didžiausias betono pastatas Pasaulyje. Vėliau, 1945 m. ją abiems dydžiais aplenkė Grand Coulee Dam. Šiuo metu tai yra 34-ta pagal dydį hidroelektrinė.
Užtvanka pastatyta 30 mylių (48 km) į pietryčius nuo Las Vegaso, pavadinta Herbert Hoover vardu, kuris tarnavo jos konstrukcijai, pirmiausia kaip komercijos sekretorius, o dar vėliau kaip JAV Prezidentas. Statyba prasidėjo 1931 m. ir buvo baigta 1935 m., daugiau kaip 2 metais anksčiau, nei buvo numatyta.
Keletas įdomių faktų: užtvankos ilgis (plotis) – 379 m, aukštis – 221 m. Statant ją žuvo 112 žmonių. Užtvanką norėta pavadinti Ruzvelto, Kulidžo ir Vilsono vardais, tačiau ilgainiui buvo patvirtintas Riedulių Užtvankos arba Huverio Užtvankos pavadinimas. Pamėginkite šį monstrą sugretinti kad ir su Kauno ar Kruonio hidroakumuliacinėmis.
Valandėlę pasivaikščioję užtvankos kraštais vėl sėdome į automobilį, ir patraukėme į jau nebetoli esantį Las Vegasą.
LAS VEGAS, NV. 20080912.
Pagaliau, įkopus į gana stačią įkalnę, nušvito begalė žiburių – tarsi skęstantis laivas dykumos jūroje.
Atvykus į šį miestą mergaitės suaktyvėjo. Ėmė lakuotis nagučius ir kedenti plunksneles – netrukus žadėjome traukti į kazino ir naktinį klubą. Prieš tai susiradome patogų RV kempingą pačiame dykumų miesto centre.
Vaikinai įšoko į lakinius batukus ir kostiumines kelnes, bei apsirengė marškiniais. Tuo tarpu merginos net straksėdamos iš nekantrumo apsitempė suknelėmis ir dar skaudančias nuo kopimo Didžiajame Kanjone kojas apsiavė aukštakulniais bateliais.
Abejodamas dėl fotoaparato klube, pasiėmiau tik skaitmeninį. Be to, fotografuoti reikėjo naktinį miestą, tai nutariau, kad su juosta mano patirtis tame menka. O visi dar ir taip skubindavo mane, kad greičiau vilkčiausi iš paskos, todėl juostinukas liko dūlėti kemperyje. Isižiebė neoninės lempos, pasigirdo miesto naktinis šurmulys, ir mes pro Circus pastatą pasukome centro link.
Pirmiausia užsukome į Wynn, ir tuoj pat kiek pasifotografavę prie dirbtinių krioklių, bėgome leisti pinigų kazino. Nežinau, kaip sekėsi kitiems, bet vos įmerkęs 20 dolerių, gavau 43, ir juos čia pat išsigryninau. O paskui viską pralošiau ir daugiau nebežaidžiau nei tą, nei kitą dieną. Neužkabino manęs tie lošimų aparatai, paprastai vadinami slots, kas skamba gana panašiai į sluts. O tai – jau angliškas keiksmažodis. Siūlau verčiau pasižiūrėti Beavis and Butt-Head do America, kad „įsikirstumėte“ į šį mano juokelį.
Po to, jau truputį įkaušę nuo dalinamų gerimų, pasileidome į klubą TAO. Neklauskite, kas tenais vyko, nes pro apsaugą praėjau iki to momento, kai jie pamatė mano kamerą, todėl su draugais atsisveikinau dar prie įėjimo į klubą. Tuo tarpu aš, visai nenukabinęs nosies patraukiau maklinėti po naktines Las Vegaso gatves, kurios man buvo daug įdomesnės už sumautus kazino. Pakeliui stabtelėjau pasižiūrėti aerozolinio tapytojo šou. Tikriausiai kai kuriems yra tekę matyti šį keistuolį demonstruojant savo sugebėjimus ir kituose miestuose. Apie jį esu girdėjęs net iš keleto žmonių, todėl iš karto supratau kas čia vyksta ir su malonumu stebėjau pasirodymą. Vaikinas per 5 minutes primityviausiomis medžiagomis ir įrankiais bei aerozoliniais dažais nutapo įstabaus ryškumo paveikslus. Apie jų išliekamąją vertę spręsti sunku, bet šou – ypatingas.
Toliau patraukiau centrine gatve pro Venetian, Casino Royale, Ceasar’s Palace, Bellagio šokančius fontanus ir Paryžių Niujorko kazino link. Visas miestas švietė nesuskaičiuojama daugybe šviesų ir tik keletas šviesdėžių švietė nepakankamai gerai ar buvo prigesę. Kas penki metrai stoviniuojantys meksikiečiai įkyriai tarškėjo pluoštais skrajučių su nuogų merginų atvaizdais, ir siūlė prostitutes. Keletas jų pražingsniavo miesto gatvėmis gundančiai linguodamos klubais. Gatvėmis skriejo sportiniai automobiliai ir limuzinai su pro langus išlindusiais girtais pasilinksminimų dalyviais. Nukeliavau iki Disneilendo ir pasukau atgalios, nes lakiniai batai jau pradėjo spausti koją, ir jautėsi, kad miestas palengva ruošiasi miegui. Dauguma žmonių pasileido į gatves apie 2.00. Jausmas truputį panašus į tą, kurį galima pajusti liepos mėnesio naktį Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, po ką tik pasibaigusio Beach Party ar pan. Tik šviesų ir automobilių daugiau. Pasukau namolio ir aš. O reikėjo grįžti į priešingą centro pusę.
Taip aš susipažinau su miestu amerikiečių dar vadinamu Sin City (Nuodėmių miestas), kas padarė jį populiariu tarp šou verslo atstovų ir kinematografų. Tai šviesiausias miestas Žemėje. Įkurtas 1905 m., didmiesčiu tapo 1911 m. Šiuo metu jame gyvena apie 550 tūkstančių žmonių, o su priemiesčiais sudaro net 1.8 mln. gyventojų. Apie 1800 m. šiose vietovėse ispanai įkūrė artezinius šulinius pievoms laistyti ir tos žalios pievos ispaniškai vadinosi „vegas“. Iš čia ir miesto pavadinimas. Vėliau mormonai čia bandė atversti į savo tikėjimą pajutų indėnus, tačiau 1857 m. iš čia pasitraukė. 1931 m. lošimas šiose vietovėse tapo legalus, o 1946 m. gangsteris Benjamin „Bugsy“ Siegel, tuo metu buvęs gana įtakingas daugelio Las Vegaso plėtros etapų iniciatorius, atidarė liūdnai pagarsėjusį Flamingo toje vietoje, kur dabar yra Las Vegas Strip – ilgoji centrinė miesto gatvė, kuria aš ir vaikščiojau. Nuo 1989 m. čia vyksta megakurortinių pastatų era. Kiekvienas statantis naują kazino, stato begalę kartų įspūdingesnį ir brangesnį pastatą už prieš tai buvusius. Beveik visi Las vegaso pastatai statyti ar įkurti būtent minėto Bugsy Siegel ir rusų kilmės gangsterio Meyer Lansky grupuočių. Daugumas dabartinių pastatų priklauso kitam nekilnojamo turto magnatui Wynn. Jis yra ir Bellagio, ir TI ir Mirage savininkas.
Parsiradau apie 4.00. Čia aptikau miegančius Arvydą ir Ingą. Netrukus nutrintomis kojomis parkulniavo ir Vita. Pavymui atsekė ir likusieji. Tik Arnoldas dar užsuko pažaisti į Circus kazino, ir susigrąžino praloštus miesto centre pinigus.
Kitą dieną praleidome bastydamiesi po parduotuves ir miesto kazino. Todėl nieko ypatingo negalėčiau papasakoti. Reiktų ten patiems nuvažiuoti. Vakarop dar pasižiūrėjome keletą fontanų šou, The Sirens of TI Show, pakilome liftu į Eifelio bokštą, kad galėtume pasidaryti nuostabių naktinio miesto nuotraukų. Vėliau pasukome ir į siaubingai neskoningą nuošalesnio Rio dangoraižio „erotinę“ programą su kiču žaižaruojančiomis dekoracijomis. Buvo juokinga ir baisiai neįdomu. Tuo pat metu kažkuriame aukšte koncertavo ir Elton John. Pasukome Los Angeles link. Prieš tai užsukome į degalinę ir supermarketą, kur buvome patikrinti parduotuvės vedėjos. Buvo paaiškinta, kad nakties metu čia vagia kas antras.
LOS ANGELES, CA. 20080914.
Visą naktį prasikratę automagistralėmis apie 300 mylių arba maždaug 500 km, rytą pasiekėme Los Angeles. Pasitiko rytinių priemiesčių vaizdai, su apšnerkštomis gatvėmis, besivoliojančiais valkatomis ir nusmurgusiomis degalinėmis ir dar baisesniais jų pardavėjais ir tualetais. Greitai susiradome vietas, kurias norėtume pamatyti šiame sumautai neįdomiame, antrame pagal dydį JAV mieste.
Pirmiausia patraukėme į Echo parką, bet gal dėl apniukusio oro, ar dėl smogo, nebuvo galima įžiūrėti nieko daugiau kaip tik be galo daug ančių šūdų ir keletos palmių. Virtualūs lankstinukai gerokai sutirština jo šlovę ir spalvas. Pasinaudoję vietiniu viešuoju tualetu nutarėme laiko negaišti ir patraukėme į kalvas. Ten turėjome vieną juokingą nuotykį, apie kurį negaliu neužsiminti.
Važiuodami per vieną iš parkų, užsukome į policijos akademijos – taip taip, tos pačios, apie kurią sukurtas ištisas komedijinis serialas – kiemą. Kadangi keliukas buvo siauras, ir jo pradžioje Arnoldas nepastebėjo perspėjančio apie akligatvį ženklo, vos prasibraudami per jame pastatytus automobilius ryžtingai kilome aukštyn. Deja, kelio pabaigoje gavome nemalonų siurprizą – vartai buvo užrakinti spyna. Teko gerokai paplušėti įrankių dėžutėje rastais nepritaikomais rakandais, kol prasiskynėme kelią į priekį. Gerai, kad niekas nepričiupo…
Pasifotografavę ant kalvų, nutarėme negaišdami laiko patraukti Holivudo žvaigždžių alėjos link. Netikėkite žurnalistiniais paistalais važiuodami į šią liaupsinamą gatvę. Pasijusite ne geriau, nei Kalvarijų gatvėje ties turgumi. Aplinkui šiukšlės, erzinantys praeiviai, smogas ir nudriskę ant sienų plakatai. Vienintelė puošmena – žvaigždutės su garsenybių vardais ant šaligatvių plokščių, kurios ilgainiui irgi nusibodo.
Pasifotografavę su persirengėliais ir susimokėję jiems nenumatytą „honorarą“, daugiau taip pramogauti atsisakėme, ir pasukome apvalios plazos link. Iš čia galima pamatyti garsųjį užrašą HOLLYWOOD. Na, ir neįdomi vieta ta žvaigždžių alėja. Čia galima atvykti nebent pasižiūrėti filmų premjerų. Tuo metu kažkaip nieko įdomaus nerodė, todėl valandėlę pasisukioję pasukome kemperio link ir patraukėme atgal į kalvas, iš kur užrašą galėjome pamatyti kur kas geriau.
Pasidarę keletą nuotraukų, paklausėme vietinių kuriuo keliu geriausia važiuoti, norint pajusti ir pamatyti Kalifornijos grožį. Jie dar parekomendavo užvažiuoti į Beverly Hills ir pravažiuoti 1-uoju pakrantės keliu, apie kurį man buvo minėjęs Giedrius aka Paukštukas iki Santa Barbaros. Važiuoti iki pat San Francisco atsisakėme dėl laiko stokos ir neįdomių Los Angeles vaizdų.
Pasisukioję po prabangųjį Beverly Hills vilų rajoną su aukštų palmių alėjomis, kurioms čia dėl nepalankaus auginti klimato vietiniai skiria nemažai lėšų, patraukėme žemyn į pakrantės kelią.
Įsimintiniausios vietovės čia ir prasidėjo. Pirmiausia važiuodami užfiksavome be galo daug vėliavų pievelėje, kur suguldyti Vietnamo kare žuvę JAV kariai. Vėliau stabtelėjome Malibu pasigrožėti Ramiojo Vandenyno vaizdais ir besileidžiančios saulės nuauksintomis kalvomis visai šalia kelio. Arnoldas tuo pačiu dar pūkštelėjo į sūrias bangas. Kad sušiltume tokia proga įsipylėme ir Malibu gėrimo, kurį sumaišėme su spanguolių sultimis. Gavosi visai neblogas kokteilis. Pasiekę Santa Barbarą, stabtelėjome kinų bufete pavalgyti ir pasukome atgalio į Rytus, Sekvojų Nacionalinio parko link. Galima teigti, kad iš čia mūsų kelionė jau pasuko namų link. Visą kelią jautėmės tarsi grįždami namo. Kai kas jų jau tikriausiai ir labai pasiilgo.
Jeigu būčiau žinojęs, kaip atrodo Los Angeles, ir dar labiau – Holivudas ir Beverly Hills, – niekada nebūčiau balsavęs važiuoti į Vakarų Pakrantę. Tuo tarpu balsų persvara buvo 4 prieš 2. Likusieji tylėjo, todėl buvo laikomi susilaikiusiais. Visiems, kurie važiuos pamatyti ten egzotikos, galiu pasakyti, kad šimtą kartų geriau pamatyti Las Vegas ir visas prieš tai aprašytas vietoves, nei nusigrūsti į tą ypatingai apdainuotą Vakarinį pakraštį. Net sapnuoti nesapnavau, kad tokiam dideliam mieste visiškai nebus ką veikti.
SEQUOIA NATIONAL PARK, CA. 20080915.
Tai toli gražu nebuvo kelionės pabaiga, o priekyje laukė ir vienas nemalonus įvykis nutikęs Remigijui. Bet apie tai vėliau.
Sekvojų nacionalinis parkas yra antras pagal senumą JAV po Yellowstone NP, įkurtas 1890 m. Parkas yra apjungtas su Kings Canyon nacionaliniu parku, todėl galima teigti, jog čia yra ir aukščiausia kontinentinė viršūnė – sniegu pasidengusi Mount Whitney, siekianti net 4418-4421 m (duomenys pateikiami skirtingai). Čia taip pat auga aukščiausias pasaulyje medis – Generolo Šermano sekvoja, siekianti beveik 85 m aukštį, ir sverianti 1385 t, ir dar keturi aukčiausi medžiai Žemėje.
Augmenija šiuose kalnuose primena Alpes, nes aukštingumas varijuoja net apie 4000 m. Lankytinos vietos Tamarack, Crescent pievos, Moro uola, medis-tunelis, pro kurį pravažiuoja tik lengvieji automobiliai.
Nusipirkę smulkesnį takelių žemėlapį, pasirinkome Moro uolos taką, ir patraukėme pietų kryptimi. Pakeliui matėme net jauniklį grizlį, kuris kiek įkabindamas spruko į tankmę slėptis, todėl pavyko užfiksuoti vos vieną kadrą.
Pasiekę Moro uolą, kopėme dar apie 100 m aukštyn, į pačią jos viršūnę, iš kur 2050 m aukštyje atsiveria graži panorama į pietuose nusidriekusį slėnį ir rytuose dunksančias snieguotas kalnų viršūnes. Valandėlę ten pasisukioję ant saulės ir vėjo, nusileidome žemyn ir pasirinkę Soldiers Trail, pasukome pro Ruzvelto medį, Trigubą medį link Tunelio medžio, dar vadinamo Tunelio rastu, nes medis jau daugiau kaip pusę amžiaus guli nukritęs skersai kelio, o per jame išpjautą kiaurymę pravažiuoja tik nedideli lengvieji automobiliai.
Medžius būna gana sudėtinga palyginti ir suvokti kaip didelius tarp tokios pat šalia vešinčios augalijos, kol kas nors neprieina arčiau, ar nesugretini jų su šalia stovinčiu informaciniu stendu, automobiliu ar pan., todėl, priešingai nei kituose parkuose, stengiausi komponuoti nuotraukas su žmonėmis.
Kas gi labiausiai įstrigo šiame parke? Pirmiausia tai, kad staiga pakilus į tokias aukštumas, pasijutome lengvai apsvaigę dėl išretėjusio oro, todėl vaikščiojome truputį apsnūdę. Užvirti vandenį irgi sekėsi prasčiau nei iki tol. Pirmiausia apkaltinome besibaigiantį dujų balioną, nes kelionė jau ėjo į pabaigą. Tame galbūt buvo daugiau tiesos, bet neatmesčiau ir pirmojo varianto.
Kitas, man užsifiksavęs dalykas, gal todėl, kad esu gana atsargus, retkarčiais krentančios žemyn aptrunijusios sekvojų šakos ir kankorėžiai, savo dydžiu prilygstantys plastikiniam alaus buteliui. Kai vienas kitas bevaikštant nukrisdavo šalia, apimdavo nerimas ir kartu džiaugsmas, jog vėl niekas „nenusileido“ ant galvos.
Pasiekus Meškos Kalvą, takelis ėmė vingiais leistis žemyn, ir atsišakojo į keletą dalių, todėl smalsumo dėlei pasidalinome į porą grupių, kad galėtume nustatyti, kuriuo taku galima pasiekti muziejų greičiau. Pakeliui dar stabtelėjome pasifotografuoti.
Giant Forest muziejų pasiekėme beveik vienodu laiku. Tiesa, mūsų grupelė dar spėjo nusiplauti apdulkėjusius batus.
Pietums suvalgę Vitos pagamintos nuostabios svogūnų sriubos, nutarėme pasukti iki minėto didžiausio Pasaulyje Generolo Šermano medžio. Arvydas, Remigijus ir Arnoldas nutarė pasivažinėti dviračiais, man teko pavairuoti kemperį.
Nuvykęs į stotelę, skirtą keleiviams paleisti, išlaipinau merginas, ir patraukiau į nuošaliau esančią stovėjimo aikštelę. Vaikinai vis dar vijosi mus dviračiais.
Praėjus bene ketvirčiui valandos visi susirinkome, ir kadangi jau temo, nutarėme negaišdami laiko nebesukti į Kings Canyon, kuris pasirodė jau matytas ir ne per daugiausiai įdomus (vis tik mes klydome ten neužsukdami) važiuoti tiesiai į Yosemite nacionalinį parką, kurį būtume neskubėdami pasiekę naktį, ir išsimiegoję, iš pat ryto būtume važiavę pasivaikščioti.
Bet įvykiai pasisuko truputį kita vaga – čia įvyko skaudžiausias kelionės nuotykis. Vaikinai nutarė dar pasivažinėti dviračiais. Vienoje pakalnėje, sekdamas paskui kemperį, Remigijus nesuvaldė saviškio, ir bloškėsi tiesiai ant asfalto kūliais. Pasekmės liūdnos: nepaisant keletos nubrozdinimų nugaroje, kojose ir alkūnėse, skilo dar ir raktikaulis. Nedelsiant skubėjome į netoliese esančio Fresno miesto ligoninę, ir ten per naktį vaikinui buvo suteikta pagalba, ir padarytos rentgeno nuotraukos.
Už šias paslaugas ir tvarstį buvo parašyta net 1000$ sąskaita, paimant 250$ depozitą grynais. Tada supratome, koks svarbus yra kelionių draudimas, kurį visi be išimties nusipirkome prieš išvykdami keliauti. Aš labiausiai nuogąstavau dėl plaukimo Kolorado upe, bet palyginti su tais pavojais, kuriuos ten patyrėme, galėčiau pasakyti, kad kopinėti kalnų takeliais yra kur kas pavojingiau. Vis tik geresnis draudimas yra geri kalnų batai – negailėkite pinigų jiems prieš važiuodami į kalnus.
Ryte, jau išsimiegoję ir apsiprausę ligoninės tualetuose, neatsisakėme savo planų ir pasukome Yosemite nacionalinio parko link. Remigijus, tikriausiai nors ir sukandęs dantis, išliko geros nuotaikos.
YOSEMITE NATIONAL PARK, CA. 20080916.
Tai – vienas labiausiai lankomų nacionalinių parkų JAV. Kasmet jį aplanko apie 3.5 milijono žmonių, kurie daugiausia lankosi 18 kv. km plote, todėl prieš vykstant į jį, rekomenduojama rezervuotis plotą kempinge. Net rugsėjo viduryje, turėjome problemų dėl vietos. Naktį, vos keletas iš bene 80 stovyklaviečių buvo laisvos, todėl vietą radome tik kempingo pakraštyje.
Parkas žymus dėl savo granito uolų, krioklių, tyrų šaltinių, sekvojų giraičių ir gyvūnų gausos. Beveik 95 proc. maždaug 3000 kv. km ploto parko teritorijos – laukinė gamta. Aukštingumas varijuoja nuo 600 iki 4000 m ir apima penkias vegetacines zonas: ąžuolyną, žemutinę ir aukštutinę kalnų zoną, subalpes ir alpes. Prieš maždaug 10 milijonų metų iškilo Sierra Nevada kalnai ir prieš milijoną susiformavo ledynai, įtakoję ir krioklių atsiradimą. Taip susiformavo ir katedriniai ežerai. Lankomiausios parko vietos – Half Dome, El Capitan ir Merced upė, tekanti kalnų papėdėje. Suvokdami jos tolumą, žvelgdami nuo Glacier Point, ir jau turėdami Grand Canyon kopimo patirtį, leistis iki jos nebenorėjome.
Užteko pasigrožėti vaizdais iš aukštai. Be to, ir laikas jau netramdomais šuoliais lėkė į pabaigą, o dėl nenumatytų įvykių, iš dienotvarkės jau buvome praradę mažiausiai porą dienų. Priedo, dar sukdami siaurame kalnų serpantine, kliudėme nelemtą kemperio slenkstelį į akmenis, dėl ko jis visai nuplyšo, ir, laimei, liko kabėti ant keletos nulinkusių varžtų.
Apsistojome kempinge jau visai sutemus. „Ant drąsos“, prieš eidamas į kempingo dušą, išgėriau Corona alaus buteliuką, o duše besiprausdamas prablaivėjau ir prisiskaičiau ant sienos toookių dalykų, kad grįžti į kemperį pasidarė ne itin jauku. Buvo perspėjimų vengti akistatos su bizonais dėl jų neprognozuojamo charakterio. Taip pat teigiama, kad naktį į kempingą nepasikuklina atklysti išalkusios meškos, ir vaišinasi turistų maisto likučiais, o kartais puola ir pačius žmones. Dar pridėjau faktą, kad meška griebia paskutinį iš eile einančių takeliu žmonių. Tuo tarpu aš buvau vienas. Grįžau sėkmingai, ir dar juokais pagąsdinau likusius kemperyje draugus, bet jiems jau maža terūpėjo. Kelioninis nuovargis ir begalybė įspūdžių jau ėmė maišytis galvose.
Kitą dieną buvo sutarta prieš išvažiuojant iš Kalifornijos užsukti į Mono Lake ir Lake Tahoe, esantį ant sienos su Nevados valstija.
MONO LAKE, CA. 20080917.
Mono ežeras ypatingas tuo, kad yra namai keletai retų paukščių rūšių. Be to, tai labai neįprasta toms vietoms druskinga ekosistema, pilna tufų – druskingų bokštų, panašių į tuos, kuriuos teko matyti Bryce kanjone. Tik tiek, kad tie bokštai ežere buvo keliasdešimt kartų mažesni ir pilki, o ne maišytos uolienos. Vandenyje gyvena nemažai vabzdžių ir tik viena mažų krevečių rūšis. Tikėtina, kad ežeras susiformavo prieš 760 000 metų, po Ilgojo Slėnio ugnikalnio išsiveržimo. Ežero kilmė vulkaninė, ir paskutinį kartą išsiveržimas čia užfiksuotas prieš maždaug 250 m. Kadaise tai buvo gana didelis ežeras, o 1984 m. jis užėmė tik 31 proc. savo buvusio 1941 metų dydžio. Taip atsitiko dėl pakeistos Owens upės vagos, skirtos nukreipti vandenį į besiplėtojančias Los Angeles apylinkes. Atsidengė tufos, bet tuo pačiu išnyko čia gyvenę gulbės ir kojotai. Ežero ekosistema nuolat keičiasi dėl pažeisto gėlo ir druskingo vandens balanso. Čia formuojasi vis kitokios druskų rūšys, todėl išnyksta ir atsiranda vis kitokių gyvūnų rūšių, kitos paprasčiausiai mutuoja. Tikslus ežero pavadinimo vertimas nėra žinomas. Teigiama, kad dėl čia gyvenusių pajutų indėnų Kutzadikų, ežero pavadinimas Yokut tarme reiškia Musėdžių ežerą. Kutzadikai, gyvenę šio ežero pakrantėse, žodžio „mono“ neturėjo.
Atvykę prie ežero negavome leidimo visi patekti su metiniu bilietu, todėl užtrukome čia tik valandą, o ir ilgiau pasilikti nebuvo jokios prasmės. Tiesiog pažeistas ežeras vidury dykumų.
Įdomus faktas, kad Pink Floyd albumo Wish You Were Here iliustracijose yra žmogus neriantis į Mono ežerą. Iš tiesų, tai buvo akrobatas naras, stovėjes ant rankų. Nuotrauka buvo padaryta tuomet, kai raibuliavimas bestovint beveik išsisklaidė. Taip pat tiems, kas domisi elektronine muzika, Monolake turėtų būti gerai Lietuvoje žinomas atlikėjas.
LAKE TAHOE, CA-NV. 20080917.
Visą dieną važiavę per Sierra Nevada kalnus, vakarop pasiekėme Lake Tahoe. Tai didziausias gėlo vandens kalnų ežeras JAV. Kalnų ežerai paprastai turi būti ne mažesniame nei 5000 pėdų aukštyje. Vanduo juose paprastai būna vėsesnis dėl ledynų tirpsmo vandens, sutekančio į ežerą. Gylis šiame ežere siekia daugiau kaip 500 m, ir tai yra antras giliausias ežeras JAV po Oregono Kraterio ežero. Pasauliniame reitinge tai 16-asis ežeras pagal gylį. Ilgis – 35 km, plotis – 19 km. Jis ypatingas dar ir savo apylinkėmis. Ežerą iš visų pusių supa nuostabaus grožio kalnai, primenantys europietiškąsias Alpes.
Pasukome link Smaragdų įlankos, vienos iš labiausiai fotografuojamų ežero vietų, kurios mažoje salelėje pastatyti 38 kambarius turintys skandinaviški rūmai – Vikingsholm.
Toliau važiavome į Carson City. Čia kadaise dirbo Austė, todėl jai buvo smagu čia sugrįžti kaip turistei, o ne darbininkei. Sutiko keletą senų pažįstamų žmonių, užsuko į buvusią darbovietę, kiti, gi, pasuko į kazino pralošti užsilikusių pinigų, o aš likau kemperyje rašyti pasakojimo, nes apėmė liūdesys, kad kelionė jau baigiasi ir labai norėjosi pabūti vienam.
SALT LAKE CITY, UT. 20080918.
Po to visą naktį važiavome Interstate 80 keliu Nevados dykumomis, tiksliau Boneville Druskų Lygumomis, kur ir dabar galima išgirsti greičio rekordų siekiančių reaktyvinių automobilių riaumojimą. Kaip tik vienoje iš tokių aikštelių ir stabtelėjome jau švintant.
Ir iš tiesų, tokiu laiku, kai kelyje buvo dar gana mažai sunkvežimių, iš apžvalgos aikštelės kažkur toli toli druskos dykumoje mačiau daug blizgančių prieš saulę automobilių ir vos girdimą galingo variklio gaudimą Boneville Speedway trasoje. Tris kartus per metus čia susirenka automobilių greičio rekordo siekėjai, ir laksto viršgarsiniais greičiais. Dabartinis rekordas priklauso Didžiosios Britanijos Karališkųjų Oro Pajėgų eskadrono lyderiui pilotui Andy Green 1997 m. spalio 15 d. pasiekusiam 1228 km/h greitį.
Šiuose, iki 1.8 m druskos sluoksnį turinčiuose, idealiai lygiuose laukuose neauga jokia augmenija, o paviršius yra toks lygus, kad galima matyti net Žemės horizonto linijos išlenkimą. Kalnai čia irgi atrodo tarsi kabantys danguje, nes slepiasi už išlenkto Žemės paviršiaus. Tuo tarpu druska atspindi saulės šviesą, ir dangus atrodo gerokai tamsesnis už žemę. Sunku paaiškinti, bet čia viskas atrodo aukštyn kojomis – tarsi mėnulyje. Keista sausa ir atšiauri vieta. Niekada nenorėčiau, kad čia užvirtų vanduo automobilio radiatoriuje, o dar baisiau, likti visiškai vienas. Neaprėpiami toliai, ir jokios gyvybės, anei medelio ar žolės. Neveikia mobilusis ryšys, tačiau šalia matosi 1912 m. nutiesta pirmoji telefono linija, sujungusi Rytinę ir Vakarinę JAV pakrantes. Boneville Druskų Lygumos yra apie 100 mylių į Vakarus nuo Salt Lake City, bet galima sakyti, kad beveik visa teritorija iki pat šio miesto yra identiška.
Privažiavę miestą suskatome rinktis lankytinas vietas, kurių čia iš tiesų nėra labai daug. Pirmiausia nuvykome pasimaudyti druskos ežere. Kadangi jau esu maudęsis Adrijoje, kur vanduo taipogi gana druskingas, nepatyriau didelio siurprizo. Didesnę nuostabą vanduo sukėlė tiems, kas buvo maudęsi vandenynuose ar Baltijos jūroje. Na, trumpai šnekant, įspūdis toks, kad plūduriuodamas šitame ne itin kvapniame kosmoso vandenyje (aplinkui nebuvo jokių salelių ar augmenijos – vien tik kalnai kažkur padūmavusioje dykumoje) negali turėti šviežių žaizdų, nes turėtų pasiutusiai peršėti, ir galėtum skaityti laikraštį, nelyg sėdėdamas vandeniniame fotelyje. Aplink plaukiojo tos pačios krevetės, kurias jau teko matyti Mono Lake. Vos tik išnirę iš druskingo vandens suskatome bėgti praustis po dušu – buvo nusispjauti į pro šalį einančius praeivius. Nesinorėjo palikti druskos už trumpikių ar pažastyse. Manau, ir patys susigaudote kodėl. O druska, kepinant kaitriai saulei, ant odos kaip mat ir pridžiūvo. Visas kūnas pasidengė baltais druskos kristalais.
Nusiprausę pasukome centro link. Į didmiestį Salt Lake City nėra panašus. Veikiau į nedidelį provincijos miestelį, nes čia gyvena vos 180 000 gyventojų. Kaip ten bebūtų, tai yra Jutos valstijos sostinė. Miestas įkurtas 1847 m. grupelės poligamiją išpažįstančių mormonų pionierių ir dabar yra geriau žinomas, kaip industrijos ir pramonės, bei mormonų religinis centras. Aplink miestą yra nemažai druskų kasyklų ir slidinėjimo kurortų. Čia yra vykę ir 2002 m. žiemos olimpinės rungtynės.
Didžiausią įspūdį paliko Kapitolijus, centrinis Liberty parkas, Avilys ir centrinis viešbutis, apie kurį teigiama, kad ten vykdavo viskas, kas vykdavo Salt Lake City, o taip pat Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios pastatai su baseinais ir fontanais, panašesni į verslo centrą. Matosi, kuo paremta jų religija… Apskritai, yra tekę bendrauti su vienu virtualiu pažįstamu iš JAV, kuris pusiau rimtai minėjo, kad verbavimas ten vyksta tokiu lygiu, jog per penkias minutes buvo surasta lietuviškai kalbanti verbuotoja, ir tik dėl pernelyg mažo jos „pasikaustymo“ lygio, verbuojami asmenys išsisuko.
Bevaikščiojant po bažnyčios parkelį matėme būriais po dešimt ar net daugiau žmonių bevaikštančius mormonus, užsukome ir į bažnyčios susirinkimų salę, kur buvo įrengtas garso pultas, tribūna ir visi kiti atributai, labiau tinkami teismo ar diskotekų salei. Visi būriais vaikštantys mormonai atrodė maždaug pametinio amžiaus. Panašų dalyką yra tekę matyti Vokietijos baptistų bendruomenėje, kurioje priimta auginti tiek vaikų, kiek duoda dievas. Dėl neįprasto religinio atspalvio nusivyliau šiuo miestu, bet, pavyzdžiui, Vitai jis visai patiko.
Vakarop vėl sėdome į kemperį, ir pasukome Šiaurės kryptimi – į vieną paskutinių lankytinų vietų – Grand Teton nacionalinį parką.
GRAND TETON, WY. 20080919.
Kadangi nesu didelis Amerikos miestų mėgėjas, ką supratau bekeliaudamas po JAV Vakarus, kaip mat atsigavau nuvykęs į Grand Teton parką, kuris pavadintas pagal aukščiausią jame esančią viršukalnę (4197 m). Visos likusios 8 viršūnės yra aukštesnės kaip 3660 m virš jūros lygio.
Yra keletas versijų dėl ko šis kalnas būtent taip pavadintas. Viena mini didelį kalnagūbrį, panašų į spenį, kita, truputį realesnė, kalba apie Lakota gentį, dar kitaip vadinta tetonais. Tai buvo Sioux indėnų palikuoniai. Lakotai, buvę dakotai, gyvenę prie didžiųjų ežerų – vėliau nustumti europiečių į vakarus. Jų populiacija dabar siekia apie 20 000 gyventojų.
Grand Teton parkas prasideda pietuose, tuoj pat už Jackson Hole slidinėjimo kurorto, taip pavadinto dėl kalniečio David Edward Jackson, ankstyvajame XIX a. atvykusio į šias vietas iš Šiaurės ir paspendusio daug spąstų bebrams. Tikriausiai todėl, kad kalniečiai nusileido į šias vietas iš atšiaurių kalnų, vietovė ir buvo praminta „skyle“.
Įdomiausias pasirodė šio maždaug 2 km aukštyje įsikūrusio miestelio centre esantis skveras, kurio visi keturi kraštai buvo papuošti elnių ragų arkomis. Reikia tik įsivaizduoti, kiek žvėrių buvo nužudyta, kad būtų papuoštas šis skveras.
Pats miestelis labai jaukus. Matosi, kad jis jau ruošiasi žiemos sezonui. Jau rugsėjį atsidarinėja snieglenčių, slidžių parduotuvės, restoranai dailina iškabas, aplinkui veikia ir daug paveikslų ir fotogalerijų, taigi yra ką veikti ne tik žiemos sporto mėgėjams. Miestelio apylinkėse susipirkę namus turi nemažai JAV garsenybių, atvykstančių čia pasilinksminti žiemos sezono metu.
Norėtųsi čia sugrįžti dar kartą. Tikriausiai yra kai kas panašaus į kitą kultinį JAV slidinėtojų rojų – Aspeną.
Pasivaikščioję po jaukųjį miestelį, pasukome į parko gilumą, ir privažiavę Jenny ežerą, šokome į valtis, plukdančias link krioklių kalnuose. Pats ežeras susidarė prieš maždaug 12 000 metų, iš ledynų tirpsmo vandens.
Priplaukę kalnų papėdę, patraukėme gana stačiu taku aukštyn. Keletoje vietų įmerkėme kojas į vėsų upelį, gaivinusį mus dar visai šiltą dieną. Netrukus atsivėrė ir nuostabus vaizdas į krioklį, kurį fotografavo begalės turistų. Po to patraukėme apžvalgos aikštelės link, iš kurios atsiveria vaizdas į tą patį Jenny ežerą. Nepasakyčiau, kad po visų kelionės įspūdžių jis man padarė didesnį įspūdį, nei stovint, tarkim ant Ladakalnio Ignalinos nacionaliniame parke, bet vis tik, tai buvo laukinės gamtos vaizdai, primenantys Lietuvą. Su lig kiekviena minute nuo tada ėmiau ilgėtis namų.
Vėliau dar pasukome stačiu keliu link Signal kalno (2353 m), nuo kurio atsiveria panorama į visą Grand Teton kalnų grandinę ir priešais tyvuliuojantį didžiausią Jackson ežerą. Kalnas susiformavo iš krentančių Yellowstone ugnikalnio pelenų. Į kitą pusę matėsi platus rudenėjantis slėnis, į kurį užklysta ir nemažai laukinių gyvūnų, kaip mums teigė parko reindžeriai.
Papūtė vėsokas rudeniškas vėjelis. Nutarėme bėgti atgal į kemperį ir patraukėme į paskutinį bevakarėjančio parko traukos centrą – Gyvatės upės pakrantę. Ši upė ypatinga tuo, kad pirmieji kadrai, daryti garsaus fotografo Ansel Adams, jau yra tapę auksine fotografijos klasika. Upė yra maždaug 1000 km ilgio, ir prasideda šalia esančiameYellowstone nacionaliniame parke, kurį mes turėjome pasiekti naktį.
Būtent šios upės pakrantėje padvelkė tikru auksiniu rudeniu. Vienur kitur jau geltonavo ir raudonavo berželiai, vėso oras, bet dangus buvo giedras, o saulė, auksindama snieguotas viršūnes, leidosi į lengvus debesis. Čia greitai turėtų prasidėti bobų vasara, angliškai dar vadinama Indian Summer.
Visa upės pakrantė buvo apstatyta mašinomis, keliu bėgiojo be galo daug turistų su fototechnika, žiūronais ir štatyvais. Kažkas pamatė briedę,- tai galima buvo suprasti iš garsių ovacijų netoliese. Tuo tarpu aš nutariau pakilti į šalia kelio esančias kalvas užfiksuoti rudeniškų vaizdų. Jau temo.
Vėliau dar stabtelėjome vienoje vietoje, kur kažkas kažkada matė grizlį, ir tai pasakė naujai atvykusiems žmonėms. Tie nematydami gyvūno, pasakė vėl naujai atvykusiems, ir t.t. Žodžiu, mes turbūt buvome kokie trylikti atvažiavę į tą vietą, bet jokio grizlio už jokio medžio nepastebėjome, todėl abejingai nuvažiavome toliau besijuokdami iš tokio nevykusio laukinės gamtos stebėjimo.
YELLOWSTONE NATIONAL PARK, WY. 20080920.
Kitą rytą ilgai nelaukę šokome iš lovų, ir apsirengę šiltesnius drabužius, privažiavome reindžerių punktą, kur gavome jau įprastus parko žemėlapius su lankytinomis vietomis.
Reindžeriai vienos dienos kelionei patarė pasirinkti didžiąją šimto mylių ilgio kilpą su daugeliu įsimintinų vietovių.
Naujoji Zelandija ir Islandija garsėja savo geizeriais, bet niekur jų nėra tiek daug, kaip čia. Yellowstone praeitis, dabartis ir ateitis slypi vulkanizme. Prieš 2 mln., po to 1,3 mln., tada prieš 640 000 metų čia išsiveržė galingi vulkanai. Panašu, kad naujam išsiveržimui vėl atėjo laikas. Per paskutinį išsiveržimą parko viduryje atsivėrė 30×45 mylių plotą užimanti kaldera, dar didesnė už kilpą, kuria mes važiavome. Negiliai esanti lava vis dar šildo parko geizerius, karštuosius šaltinius, fumaroles ir purvo duburius. Augmenija ir gyvunija varijuoja nuo stepių iki subalpių pievų. 1872 m. dailininkų, fotografų ir tyrinėtojų Jim Bridger ir Osborne Russell pastangomis, šis parkas buvo išrinktas pirmuoju nacionaliniu parku Pasaulyje.
Paklausę reindžerio patarimo, pirmiausia pasukome link Old Faithfull – patikimiausio parko geizerio. Jam būdingas reguliarus ir punktualus veikimas. Kas pusantros valandos šis galiūnas spjauna vandenį net į 30-56 m aukštį. Vidutiniškai fontanas siekia 44 m. Geizerių išsiveržimų intervalai nuolat ilgėja dėl tektoninių plokščių slankiojimo šiose vietovėse.
Šiose vietovėse aptikta maždaug 300 skirtingų geizerių, todėl nutarėme pasivaikščioti po apylinkes. Stebėjome veikiančius Pilies, Saulutės ir dar keletą kitų geizerių. Praėjome pro Garlaivį, kurio srovės aukštis siekia net 90 m aukštį. Turėtų būti įspūdingas reginys, nes tai aukščiausias geizeris Žemėje. Šis geizeris nėra nuspėjamas, todėl laukti nebuvo prasmės. Juolab, kad paprastai išsiveržimai nebūna labai aukšti, ir siekia vos 3-5 metrus. Likome sužavėti ir Grand Prismatic šaltinio, esančio Pusiaukelės geizerių baseine.
Čia įvyko ir pirmasis netikėtas susitikimas su užklydusiu bizonu. Pulkas smalsuolių sekė paskui, stebėdami šį galingą gyvūna saugodamiesi ir su pagarba. Tikras šių vietų valdovas, pamaniau aš, nešdamas maisto atliekų maišą į konteinerį. Tuo tarpu Arvydas juokais patarė pasisaugoti, kad galiūnas neužuostų maisto, nes tada kiltų tikra korida.
Dar labai norėjosi stabtelėti Madison, kad galėtume pasimaudyti geizerių šaltiniuose, kur iki 200 laipsnių Celsijaus įkaistantis vanduo maišosi su šaltu upių vandeniu, tačiau įsiplieskė juokingas ginčas dėl kelionės namo ir į parduotuves, ir šios idėjos teko atsisakyti net be balsavimo. Jautėsi, kad atmosfera jau maksimaliai įkaitusi, ir greitai į darbą gali būti paleisti net „namų apyvokos daiktai“.
Taigi, patraukėme link Canyon Village, kur nusileidome į Yellowstone River slėnį, kurio statūs uolėti krantai buvo ryškios geltonos spalvos, dėl ko šis parkas taip ir pavadintas. Nuvykome prie aukštutinių, paskui takais nusileidome ir prie žemutinių krioklių. Paradoksas, bet aukštutiniai kriokliai yra 30 m, o žemutiniai – net 94 m aukščio. Vaizdą labai sunku nupasakoti, bet kai matai iš dvigubai didesnio nei Niagaros kriokliai aukščio krentantį tamsiai žalią vandenį, atsimušantį į geltonas uolas apačioje, užvaldo keistas jausmas, tarsi būtum pasakų šalyje. Gaila, kad beveik visą dieną buvo apsiniaukęs oras, ir dažnai lijo…
Taip prabėgo visa diena nuostabiame parke. Kol visiškai nesutemo, dar pasukome pasivaikščioti link Fishing Bridge ir pasižiūrėti į verdantį purvą, kuriame galima pamatyti ir atsigerti atėjusių ar įkritusių bizonų likučių. Aplinkui tvyrojo ypatingai stipri virtų ar kiek pagedusių kiaušinių smarvė, prie kurios nelabai įmanoma įprasti.
Pasidairę, kol visiškai sutemo, sėdome į kemperį ir patraukėme Rytinio išvažiavimo link, bet čia kelią ir vėl pastojo didelis būrys bizonų. Iš tiesų neteko matyti ramesnio gyvūno. Jie noriai leidosi fotografuojami, ir absoliučiai nereagavo į priešais juos stovinčius automobilius. Saugotis jų, žinoma reikėtų, bet mums buvo nė motais. Visi nutarėme pasifotografuoti, o pro šalį važiuojantys žmonės baisėjosi, kaip mes taip drįstame, ir vis stengėsi perspėti. O saugotis yra ko. Kai kuriuose kempinguose rekomenduojama važiuoti tik su tvirtas sienas turinčia kempingo įranga (hard sided units only). Reiškia, kad palapinės ten nepastatysi. Be to, bizonas bėga 45 km/h greičiu. Tokiu greičiu nebėga joks žmogus. Bent jau ilgai šitaip nepabėgtų niekas. Keisčiausia buvo tik žiūrėti į smalsius, visureigio kuzave sėdėjusius haskius, kurie mano nuostabai nelodami žiūrėjo į bizonų bandą, ir net nebandė šokti lauk.
DEVILS TOWER, WY. 20080921.
Velnių bokštas, lakotų tarme vadinamas Mato Tipila dar reiškia Lokio krėslą yra šiaurės rytų Vajominge. Ši vulkaninė uola virš aplinkinio paviršiaus yra iškilusi net 386 m, ir yra maždaug 1600 m aukštyje virš jūros lygio. 1 proc. šio monumento lankytojų kasmet netgi bando kopti naudodamiesi virvėmis ir visa kita alpinizmo įranga.
Čejenų, Lakotų, Arapahų, Krou, Kiowa ir Šošonų gentys turėjo kultūrinių ir geografinių sąsajų su šiuo monolitu iki atvykstant europiečiams. Velnių(-io) bokšto pavadinimą suteikė 1875 m. čia su ekspedicija užklydęs Richard Irving Dodge.
Sena indėniška legenda pasakoja tokį atsitikimą. Kadaise šiose vietose žaidė aštuoni vaikai: 7 mergaitės ir jų brolis. Staiga mažylis sukvailėjo ir ėmė lakstyti keturiomis, ant jo kūno pradėjo rastis kailis. Mergaitės išsigando, ir pradėjo bėgti. Lokys paskui jas. Pribėgę prie medžio, mergaitės paprašė jo pagalbos. Medis augo vis aukštyn ir aukštyn, gelbėdamas mergaites nuo bekopiančio puolančio lokio, kol visos 7 sesutės pasiekė dangų ir tapo žvaigždėmis. Taip susiformavo Didysis Samtis, geriau mums žinomas kaip Didieji Grįžulo ratai.
1893 m liepos 4 dieną su fanfarais ir daugiau nei 1000 stebėtojų, William Rogers ir Willard Ripley pirmą kartą įkopė į šį kalną naudodamiesi sukaltomis medinėmis kopėčiomis. Faktas, kad jie jau turėjo paruoštą stovą vėliavai įdėti, byloja, kad jie galėjo būti įkopę dieną ar net keletą dienų anksčiau. Kopėjų žmonos pardavinėjo gaiviuosius gėrimus ir vėliavos likučius kaip suvenyrus. Nuo tada bokštas tapo Nepriklausomybės dienos minėjimo vieta tų apylinkių žmonėms, susitinkantiems vos kartą per metus. 1895 m. Misis Rodžers tapo pirmąja moterimi, užkopusia į šią viršūnę.
Geologai sutaria, kad šis bokštas susiformavo išsiveržus lavai. Jiems tik nepavyksta sutarti kaip jis pasirodė paviršiuje. Teigiama, kad prieš 50 milijonų metų atvėsusi magma išsiveržė į nuosėdines uolienas, ir ten atvėso. Kai baigė vėsti, sutrūkinėjo į daugiakampius stulpelius. Ankstesnė lavos srovė suformavo Mažąsias Misūrio kalvas. Tuo tarpu erozija, daugiausia vanduo, vis ryškino atvėsusį po žemėmis bokštą. Dabar jis yra veikiamas atmosferos temperatūrų svyravimo, vėjo ir sniego. Bokšto viršūnės plotas – pusantro akro, apačios perimetras – 1000 pėdų.
Aplink bokštą gausu gyvūnijos: maždaug 150 paukščių rūšių – prerijų sakalų, plikujų ir auksinių erelių, vanagų, kalakutinių grifų ir amerikinių pelėsakalių. Neįmanoma nepastebėti ir šermuonėlių, kiaunių, voverių, burundukų, bei baltauodegių elnių ir juodauodegių prerijų šunų, labiau primenančių graužikus. Juos galima stebėti ištisas valandas, o naktį tik spėk vengti kelyje. Ypač daug man pasitaikė vėliau važiuojant naktį iš Badlands per Pietų Dakotą. Tiesa, pirmą kartą savo gyvenime čia pamačiau ir barškuolę gyvatę, gebančią užpulti savo auką 2/3 savo ilgio atstumu.
Nutarėme apeiti šį bokštą ratu, asfaltuotu takeliu, nes nuo jo kelti koją nepatartina dėl minėtų gyvačių ir siekiant apsaugoti gamtą. Aplinkui mėtėsi aptrupėję stulpų luitai. Bokštas nuolatos trupa ir byra. Galima tik įsivaizduoti, kokio jis buvo pločio kadaise. Kadangi pasivaikščiojimas nebuvo labai ilgas, ėjome neskubėdami ir mėgaudamiesi vėl sugrįžusiu saulėtu oru. Kadangi iš arti akis aukštų objektų nebeaprėpia, tai didesnis įspūdis liko stebint bokštą iš toli dar švintant, vos prabudus. Vos tik jį pamačiau, iš karto miegai išsilakstė.
Pasidairę po šį didingą nacionalinės reikšmės monumentą, pasukome Mount Rushmore link.
MOUNT RUSHMORE, SD. 20080921.
Monumentas, gerai žinomas visame pasaulyje. Skulptorius Gutzon Borglum su bičiuliais jį sugalvojo tam, kad pritrauktų į retai apgyvendintą Pietų Dakotą lankytojų. Monumentas su keturiomis 18 metrų aukščio prezidentų galvomis reprezentuoja 150 JAV istorijos metų. Tam panaudoti George Washington (1732–1799), Thomas Jefferson (1743–1826), Theodore Roosevelt (1858–1919), and Abraham Lincoln (1809–1865) kaip labiausiai nusipelniusiu šaliai prezidentų atvaizdai. Memorialas sutraukia maždaug 2 milijonus lankytojų kasmet.
Kalnas pramintas pagal Niujorko teisininką Charles E. Rushmore, pardavinėjusį čia žemes. Skulptūras 14 metų (1927-1941) tašė net 400 nekvalifikuotų darbininkų, o visiems darbams vadovavo Borglumas ir dar trys jo bičiuliai. Ankstesnieji trys prezidentai buvo pasirinkti tam, kad kovojo už Respubliką ir praplėtė jos teritoriją, o Ruzveltas todėl, kad ėmėsi reguliuoti pramonę ir buvo vadinamas žmonių prezidentu. Visi jie – respublikonai arba respublikonizmo simboliai.
Pasivaikščioję po monumento aikšteles su įrengtais informaciniais stendais apie prezidentus, nusileidome ir į Borglumo dirbtuves, kur dabar vyksta paskaitos apie tai, kaip buvo sukurtas šis stebuklas. Mielai pasilikome pasiklausyti pasakojimo.
Anksčiau Borglumas buvo iškalęs uolose raitelių būrį. Tam jis naudojo prožektoriaus šviesą, projektuojamą ant uolų, ir darbininkus, tepančius apšviestas vietas baltais dažais. Mount Rushmore aukštyje tokia praktika nepasiteisino, nes prožektoriaus spindulys iki reikiamo aukščio išsisklaidydavo. Teko naudotis primityvesniais prietaisais – svambalais. Vėliau, pažymėjus atitinkamas vietas, pneumatiniais plaktukais būdavo išgręžiamos skylės, į kurias pridedama sprogstamosios medžiagos – dinamito, ir atidengiamos tam tikros kalno vietos, kurias vėliau vėl nudailindavo pneumatiniais plaktukais.
Mount Rushmore išlieka kontraversiška vieta, nes baltieji iš čia išvijo Lakotos indėnus, kaip šie 1776 m. išvijo iš šių vietų Čejenus. Kitas dalykas yra tai, kad visi nutašyti akmenyje prezidentai yra respublikonai, ir kad tai yra skirta tik JAV, bet ne visai Amerikos istorijai. Tai ganėtinai piktina indėnų bendruomenę.
Pats Borglumas taip ir nesulaukė projekto įgyvendinimo ir mirė pusmetis prieš jį užbaigiant, 1941 m. kovo mėnesį. Darbus tęsė ir užbaigė jo sūnus. Visas projektas kainavo $989,992.32 dolerius, o prezidentai turėjo būti nutašyti su visais torsais, tačiau kalno struktūra buvo netinkamai nusprogdinta ir neatitiko dėl proporcingumo. Įdomumo dėlei, vykdant darbus nežuvo nė vienas darbininkas.
Pasivaikščioję po monumentą ir pasiklausę iš tiesų įdomios paskaitos apie vykdytus darbus (sakyčiau paskaita net nustelbia esančius vaizdus), patraukėme link Badlands – paskutinės ilgo ir tokio vaizdingo maršruto stotelės.
BADLANDS, SD. 20080921.
Šios nederlingos žemės Pietų Dakotoje, tai ne kas kita, kaip senovinės jūros dugnas, pilnas moreninių liekanų ir grunto. Uolos švytėjo visomis iki tol jau matytomis spalvomis, bet po ilgesnio laiko tarpo jau vėl spėjome pasiilgti ir hoodoos ir Didžiojo Kanjono, ir Braiso bei Arkų ar Ziono kolorito. Ispanai šias vietas vadino tiesiog pragaištinga žeme, prancūzai – sunkiai pereinamomis žemėmis, o lakotai – nederlinga žeme.
Praleidome čia visą mums likusį laiką nuo pavakarių iki sutemų, taigi parsivežiau iš čia nuostabių saulėlydžių prisiminimus ir nuotraukas, o kelionės pabaigą paskelbė ryškūs žaibai rytų danguje virš dykumų susiformavusioje audroje.
Tūkstančiai atspalvių, netelpančių į jokius rėmus, horizontas, susiliejantis su saulėlydžiu darė vietovę neįprasta tarytum kitą pasaulį. Įsivaizduokite save čia karščiausią vasaros dieną, karščiausioje vietoje be vandens, be gyvybės, net vabzdžių ar gėlių, kurioms norėtumėte ką nors pasakyti. Negyva jūra. Vasarą čia galite nukentėti dėl karščio ar žaibo, žiemą – būti užpustyti ar mirtinai sušalti, bet kada čia beatvyktumėte, liksite priblokšti ir sužavėti.Tai buvo turbūt vienintelė vieta per kelionę, kur aš tikrai išgirdau tylą.
Prieš 75 milijonus metų Žemės klimatas buvo šiltesnis nei yra dabar, ir rami jūra buvo tose vietose, kurias dabar vadiname Didžiosiomis Lygumomis. Išsiplėtusi nuo Meksikos įlankos iki Kanados, ir nuo Ajovos iki Vakarų Vajomingo, jūra knibždėjo gyvybės. Tos jūros dugnas dabar yra pilkosios Badlands uolienos, kupinos fosilijų. Vėliau sekė kalnų formavimosi periodas, besistumdant tektoninėms plokštėms, ir jūra pasitraukė. Vanduo išgaravo arba ištekėjo. Tačiau vietovė dar neatrodė taip kaip dabar.
Klimatas buvo drėgnas ir šiltas, todėl pradėjo augti subtropinis miškas. Jis augo milijonus metų. Klimatas sausėjo ir vėso. Miškas užleido vietą. Pirmiausia savanai, vėliau tik pievoms, panašioms į nūdienos.
Dabar, po stipresnių audrų, tekantis nuo uolų vanduo atidengia ką nors spalvingo iš tų laikų, kai čia buvo miško gyvūnija. Aptinkama gyvūnų griaučių fosilijų pavidalu, o šios ir nudažo uolienas įvairiausiomis spalvomis. Tai yra 23-35 milijonų metų senumo gyvūnijos lobynas.
Pirmieji į šias vietas prieš 11 000 metų atklydo mamutų medžiotojai. Vėliau nomadų gentys čia gainiojo bizonus. Po to atsirado Arikara gentis, kurią XVIII a. Pakeitė Sju indėnai – lakotai, išmokę jodinėti arkliais iš ispanų. Taip jie karaliavo dar 100 metų, kol nebuvo ištumti angliakasių, ūkininkų ir karių, pakeitusių prerijos veidą. Po 40 metų pastangų 1890-aisiais indėnai buvo suvaryti į rezervatus, naminiai gyvūnai pakeitė bizonus, javų laukai – prerijas, o dar vėliau benzininiai sunkvežimiai pakeitė arklius.
Stabtelėjome nusifotografuoti tik keletoje Cedar Pass vietų: Cedar Pass Lodge, Cliff Shelf Naturel Trail, Window Trail ir Door Trail, taip pat prie savojo kemperio, atlaikusio tokią ilgą kelionę ir mūsų nenuvylusio, nes kitą dieną jau turėjome pasiekti Chicago, kur paleidome Jurgitą, vykstančią dar pailsėti prie jūros Floridoje.
O po to – tik ilgas nuobodus kelias ištisą naktį per Pietų Dakotą, Minesotą, Wisconsiną ir Ilinojų Allendale link…
APŽVALGA
Laukiniai Vakarai labai skiriasi nuo Rytų pakrantės. Čia visai kitoks gyvenimas. Bekraštės nederlingos dykumos, laukinė gamta, aukščiausi kalnai, mažesni miestai, brangesnis kuras ir visur sklandanti indėniška dvasia kuria savotišką atmosferą, tarytum būtum senesnėje ir geresnėje Amerikoje, nei ta, kurią matome per naujienas.
Mano patarimai prieš vykstant į tokias keliones:
1. Pradėkite planuoti maršrutą bent jau prieš metus. Dviejų-trijų tūkstančių kilometrų distancijai skirkite bent mėnesį laiko nuodugniai susipažinti su vietove ir lankytinomis vietomis, kad po to nebūtų įspūdžio, jog lėkiau, ir nieko nepamačiau.
2. Maršrutus stenkitės optimaliai sujungti, atsižvelgdami į faktus, kur žadate nakvoti, kiek yra lankytinų vietų ir kokį plotą jos užima, ar pakeliui nėra reljefo, vandens ar kitų nenumatytų kliūčių, prailginsiančių jūsų kelionę papildomomis valandomis ar net dienomis.
3. Rekomenduočiau atkreipti dėmesį į sezoniškumą, nes nuo to taip pat gali smarkiai priklausyti jūsų biudžetas ir kelionės sėkmė: reikės atitinkamų drabužių, avalynės ir įrangos. Kai kurie keliai žiemos sezono metu, ar net ilgesniam laikui būna uždaromi ar nepravažiuojami.
4. Žinokite, su kuo vykstate. Daug žmonių – ekonomija, tačiau derėtų atminti faktą, kad visi yra tiek pat skirtingi, kiek ir lygūs. Nelygius aplinkybės greitai pastato į vietą.
5. Mobilieji telefonai kalnuose ir dykumose ne visada veikia. Jei yra galimybės, įsigykite racijas (kainuoja apie 150$ JAV). To turėtų pakakti esant kelių šimtų metrų atstumu. Derėtų atminti, kad kalnuose racijos irgi nebeveiks apėjus kokią nors galingesnę uolą ar pasislėpus urve.
6. Nepamirškite su savimi prožektoriaus, degtukų ar žiebtuvėlio ir vatos tamponų makiažui – galėsite pasiklydę naktį užsidegti laužą ar pasigaminti valgio. Mums to JAV nenutiko, bet turiu panašių išgyvenimų turėjęs Laplandijoje, taigi…
7. Visada turėkite bent truputį grynųjų – niekada nežinai kur ką užeisi ar sutiksi. Galbūt už pinigus gausite taip reikalingo maisto, kaip kad mums nutiko Grand Canyono dugne. Gyvenime nebūčiau pagalvojęs apie tai, kad ten yra kas nors civilizuoto.
8. Stenkitės saugiai slėpti maisto likučius savo ir laukinių gyvūnų labui. Praeitais metais Arkose buvo nušauta 12 susirgusių elnių. Skrodimais įrodyta, kad jie sunegalavo dėl skrandžiuose užstrigusių polietileninių ir folijos maišelių nuo maisto. Geriausia atliekų net neimti kartu su savimi, o palikti tam skirtuose sandariuose konteineriuose, nes laukiniai žvėrys gali jus palaikyti neblogu laimikiu.
9. Pasidalinkite darbus taip, kad kad po to nebūtų, jog kažkas daro viską, o kas nors – nieko, arba tą patį.
10. Būkite savimi, tačiau nepamirškite, kad esate žmogus.
Devyniems žmonėms 7000 mylių arba 11000 km kelionė C klasės kemperiu per trylika Jungtinių Amerikos Valstijų ir tiek pat nacionalinių parkų bei monumentų su maistu, kemperio nuoma, kuru ir parkų mokesčiais atsiėjo po 2500$ kiekvienam, įskaitant ir aviabilietus. Brangu tai, ar ne – spręskite patys.
Visas gražiausias kelionės nuotraukas su aprašymais galite rasti fotokūdros svetainėje susiradę mano profilį.
Jei kartais kiltų klausimų dėl vienų ar kitų dalykui, su malonumu atsakysiu – galbūt tai padės man praplėsti pasakojimą ir padaryti jį aktualesniu ir įdomesniu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *