Ukraina: 10 vasaros dienų Kryme

2010-07-15

Mintys apie vasaros keliones aplankė vos persiritus per Naujųjų slenkstį. Nuostabūs praėjusių metų Kroatijos vaizdai jau skatino galvoti apie kitą vasarą… Minčių būta įvairių: Vokietija, Šveicarija, Norvegija, o gal net Turkija (blogiausiu atveju :)…Nežinia, kam kilo mintis patiems organizuoti savo išvykas. Gal KRIZĖ? Dar žiemą buvo nuspręsta – KRYMAS. Nieko panašaus į tai, apie ką svajojome. Pusmetis kalbų, planų, juokų Krymo tema – ir jau bene visas darbo kolektyvas žinojo, kokiame autoservise remontuojame mašiną, kokioje degalinėje pilamės pigesnį kurą, pas kokią „bobulką“ miegame.

Buvo ramu, nes kalbą mokame, norime šiokio tokio „ekstrymo“, jaučiame nostalgiją seniems laikams ir, aišku, esame girdėję puikių atsiliepimų apie šio pusiasalio gamtos grožį.

Ėmiausi rengti maršrutą ir ekskursijas. Pusmetį planuoju. Per tą laiką keičiasi pakeleiviai: 8–>2–>4, automobiliai: nuo 3 lengvųjų automobolių iki kemperių, galiausiai iki 2 lengvųjų ir, likus mėnesiui, – mintis keliauti vienu „Audi C4“. Rizikinga, tačiau tikimės sutaupyti. Lietuviai mes, nesišaipykit… Be to, mano vyras Valdas – profesionalus vairuotojas, pats sugeba remontuoti automobilius – visi ramūs.

Atrodo, jau viskas sudėliota į lentynas. Pakeleiviai suabejoja, o mes su Valdu vis dar tvirtai pasiryžę važiuoti nors ir dviese. Vis dėlto išvykstame keturiese liepos 15 d. 22.00 val. (Vilma, Valdas, Fausta, Mindaugas).Lagaminai supakuoti, kelioninis šaldytuvas pilnas maisto, bagažinė pilna „Švyturio“ alaus, ir pirmyn. Laukia kelias per Lenkiją.

2010-07-16

Kelias be miego iki Sarnakio „Orlean“ degalinės. Rytas gražus, čiulba paukščiai, nuotaika labai pakili… Visą naktį oro temperatūra 22 ˚C. Iki Bialystoko (Białystok) krovininių automobilių karavanas. Man nejauku. Vyrui įprasti vaizdai, tik šįsyk jis prie „Audi“, o ne „fūros“ vairo. Kaimeliai keičia kaimelius, miesteliai – miestelius… Nuo Sarnakio pasikeičia vairuotojai. O mes, moteriškės, toliau raitomės gale (tikriausiai, supratote, kad važiuojame 4-iese: dvi puikios šeimos, vaikus palikusios seneliams pasidžiaugti).

Zbignevo balsas (navigacija) mus suklaidina, tad nebepasieksime Liublino. Riedame kaimeliais ir tuo netgi džiaugiamės, nes automobilių kelyje nėra, kelias tiesus, o mus lydi skaisčiai raudona raudona saulė. Šnekučiuojamės. Vis netyla kalbos apie tai, kad po pusmečio planavimo „neperdegėme“. Kol kas ir patys tuo negalime patikėti. Staiga sustabdo pasienio policija. Tiesiogine to žodžio prasme apuosto mūsų dokumentus, įkiša galvą pro langą pasižiūrėt į mašinos savininkę, palinki gero kelio, ir sudie. O toliau dardame kaip su arklio vežimu betoniniu keliu. Korolovka (Korolowka).

Netoli UA pasienio valgom guliašą ir pupelių sriubą. Sūri bjaurybė, paskui be saiko pliumpiname mineralinį. Bet nuotaika vis neblėsta. Vyrai atliko gerą darbą – padėjo užvesti „Volgą“. Pasididžiavimo savimi užteks visai kelionei 🙂

Pačiame dienos įkarštyje, kai oro temperatūra siekia 34 ˚C, ima kaisti mašinos vanduo, šiaip taip pervažiuojame Lvovą (UA). Baisesnių kelių nesu mačius: duobė duobėje ir toje duobėje dar duobė… Vėliau neaišku už ką mus nubaudžia milicininkai. Susimokame duoklę ir daugiau nesvarstome, vyro manymu, tai beprasmiška. Kaip nuotaika? Nėr kur dingt, atgal negrįši…

2010-07-17

Nuvažiavę jau 1250 km. Papusryčiaujame Vinitsoje (Vinnitsa). Jauki aplinka, puikus motelis. Užsukome į Golovanevską. Nuostabaus grožio cerkvė, mažų mėlynų namukų apsupta, viduje spindinti auksu, mus iškart pakerėjo. Vos tik automobilis sustojo, puolėme jos apžiūrėti, bet mus sustabdė jauna moteris (vėliau paaiškėja, kad tai popo žmona). Atrodo, buvau pamiršusi, jog su vos užpakalį dengiančiais šortais ten neįleidžia. Supratusi, kad mes iš Europos ir tik trumpam, popienė geranoriškai palydėjo į vidų ir aprodė visą auksą. Pasikalbėjome ir su pačiu popu. Jis padėkojo, kad domimės jų šalies istorija, kultūra, palaimino mus ir mūsų kelionę. Fantastika. Žiūrėjome išsižioję į šią netikėtai užkluptą vietą, žiūrėjome ir į vėliau mus lydėjusius saulėgrąžų laukus, kurie tokia pat geltona ryškia spalva kaip ir cerkvė akino mus. Voznesenske prisipirkome arbūzų, medaus. Vėl bėdos su automobiliu, pasipylė vanduo. Tačiau meistras su mumis. Tenka kepti 36 ˚C temperatūroje, kol sutaisys. Nuotaika tai pakyla, tai krinta, bet „šiokio tokio „ekstrymo“ patys norėjome.
17.50 val. pamatome Juodąją jūrą – Perekopskij zaliv. Po dešimties minučių mes jau Krymo Autonominėje Respublikoje.

Už geros valandos pasiekiame Džankojos miestą. Jo vaizdas pribloškė. Duobės užmestos šakomis. Mus akylai stebėjo totoriai, čigonai ar dar velniai žino kas. Miestas be saulės, nejaukus, jautėmės tarsi patekę į kažkokią mums nežinomą šalį. Tačiau šio miesto simbolis tankas buvo pačioje gražiausioje saulės nutviekstoje vietoje.

Pasiėmę iš bankomato po 500 gr. iš ten sprukome. Veidai be šypsenų, pokalbis nesiriša. Nuvažiuota 2000 km. Pakelėse jokio gražaus vaizdo. Tolumoje boluoja kalnai. Azovo jūra liks nuošaly…

2010-07-18

Rytas 7.30. Vykstame į Ščiolkino iškyšulį. Vakare, atvykę į pakelės motelį, vėl nustėrome nuo vaizdų: baro padavėjos lošia kortomis su kažkokiais vyrais, visų dantyse cigaretės, stalas sėte nusėtas saulėgrąžų lukštų, baras skendi mėlynų dūmų debesyje, o ausis plėšia garsios ukrainietiškos kalbos. Likome ten nakvoti, nes buvo pigu, be to, nuovargis buvo galutinai mus pakirtęs.Rytas nepašykštėjo ne ką geresnio vaizdo. Puoliau filmuoti: primėtyta butelių, saulėgrąžų, popiergalių. Prilėkęs totorius, kaip ir minėtasis popas, džiaugėsi, kad čia sustojome pasigėrėti, pasakojo apie totorišką gyvenimą, didžiavosi, kad pažįsta Lietuvą ir jos Trakus bei sostinę Rygą 🙂 Teko nemažai laiko įrodinėt, kad mūsų sostinė Vilnius, bet čia tarp kitko. Labiau mums buvo juokinga žiūrint į aplinką ir prisiminus vakarykštį „nuotykį“ su žiguliuku, vežusiu vištas. Bagažinė atidaryta, visas surūdijęs… Svarbiausia, kad mašiniukas su signalizacija. Neįtikėtina!!!

Vienas geras dalykas – sutiktasis totorius paskatino mus traukti prie Azovo jūros, taip ir padarėme. Visą kelią skambėjo V. Kernagio dainos: „… jei klysti, tai klysk iki galo, kad daugiau klaidų nekartotum…“. Žodžiai, ypač tinkantys mūsų situacijai. Geriau nuvažiavę pasigailėsim, negu gailėsimės nepamatę.

Štai ir Kazantipo iškyšulys-draustinis. Kažkur buvau skaičiusi, kad čia V a. pr. Kr. graikai buvo įkūrę gyvenvietę (Ščiolkino miestą), o po jos dešine liko Azovo jūra. Ant jos kranto išsivirėme burokėlių sriubos. Protarpiais pabendraudavome su vietiniais totoriais: šie guodėsi, jog trūksta tvarkos, esą žmonės atveža šiukšles prie jūros ir išpila. Pagyrė mus ir kartu stebėjosi, kad mes visą savo „gėrį“ susikrauname į šiukšlių maišus ir susidedame į mašiną. Pasivaikščiojame Kazantipo stepėmis, pasigėrime stepių augalija – ji gerokai apibraižo nuogas kojas. Kvėpuojame nuostabiu oru…Vakarop traukiame link Sudako. Feodosijoje neužtrunkame, tik atsigeriame sulčių su minkštimu „Наш сок“. Mmm…

2010-07-19

Sudakas mus pasitiko sekmadienio vakarą su užrašais „квартира на любой вкус“. Topolių gatvėje apsigyvenome pas vieną ukrainietį, kuris Kryme būna tik vasaros sezono metu. Labai nudžiugome pamatę, kad kiemo viduryje įrengtas baseinas. Jį iškart išbandėme. Šeimininko žodžiai „viskas jūsų patogumui“ pasiteisino. Sėdėjome balkone, gėrėme kalnų kvapą, klausėmės iš kaimyninių namų sklindančios rusiškos muzikos, vaikų ir mamų klegesio ir gurkšnojome 5 * konjaką „Коктебель“, kurį nusipirkome po degustacijos Solnecnaja dalinos krašte. Ten ragavome 9 rūšių vyno ir nors buvo ąsotis likučiui išpilti, bet mes išmaukėme iki dugno :)Ryte apsilankėme turgelyje, tad vakare jau kepėme šašlykus, valgėme vaisius ir kalbėjomės vos ne iki paryčių su šeimininku apie jų stebinantį, džiuginantį, nuviliantį, bet taip traukiantį kraštą.

Tą dieną dar aplankėme Novij Svet – vieną iš vaizdingiausių Krymo kampelių. Ne veltui anksčiau šią vietą vadino rojumi. Čia viskas nepaprasta ir žavinga: įmantrūs, vienas į kitą nepanašus kalnai, „laukinės“ uolos, reta šiam pusiasaliui augalija, įvairiaspalvės įlankos, kurių pavadinimai labai iškalbingi: Žalia, Mėlyna, Žydra. Nuostabus potyris – Galicino takas, kuris veda uolomis palei jūrą, – vaizdas nerealus, labai gražu. Šiek tiek pavargę tikėjomės užsibūti šampanizuoto vyno muziejuje, dalyvauti su degustacijoje, tačiau mums netiko laikas. Kelios valandos ir taip smagiai praėjo, ypač žiūrint į berniuką, šokinėjantį nuo uolų ir šaukiantį „za rodinu, za Stalinaaaa…“

Ėmė slėptis saulė, bet vaikštinėti Sudake po Genuesų tvirtovę buvo pats tas (nors temperatūra vis dar siekė 32 ˚C). Tvirtovė pastatyta XIV–XV a. 1475 metais, turkams-osmanams užėmus Krymo pakrantę, tvirtovė pamažu ėmė griūti, bet šiandien ji atrodo įspūdingai. Vėl pasikrovę teigiamų emocijų grįžome „namo“.Vakaras praėjo puikiai: šašlykai, krepšinis baseine, brendis „Магарачь“, vynas „Приват“ – raudonas, saldus. Taip norėjosi likti dar keletą naktų, bet mūsų laukė didesni tikslai – turėjome pasiekti Jaltą. O ir kelionės laikas ribotas. Vos 10 dienų.

2010-07-20

Paliekamę Sudaką, maloniai atsisveikiname su šeimininku. Sustojame prie Rybačij nusimaudyti jūroje. Žmonių nedaug. Aluštoje išsinuomojame vietinį „džipą“ ir patraukiame Džur-Džur krioklio link. Interneto platybėse rašoma, jog tai gražiausias ir galingiausias Krymo krioklys. Jis nedžiūsta net pačiais sausiausiais metais. Nuo 15 m. aukščio skambiai krinta blizganti plati vandens juosta. Iš čia ir jo pavadinimas Džur-Džur, t. y. „čiurlenantis“.Trumpai apžvelgę Aluštos panoramą, judame Jaltos link. Tiesa, kol vyrai Aluštoje lanko jūrų katastrofų muziejų, mes, moteriškės, išdžioviname rankšluosčius saulėje ir vėl klausomės Kernagio: „kaip gražu miške…“

2010-07-21-23

Laikas Jaltoje. Pakelėje sutiktas būsto nuomotojų tarpininkas „braliukas“ latvis pasiūlė puikų 3 kambarių butą Masandroje (Масандра). Galėjome labiau atsipalaiduoti nuo vairavimo. Jaltoje vyras pastebėjo, kad važiuoja be vairuotojo pažymėjimo – šis liko Lietuvoje. Tai dar vienas smagus nuotykis, tada teko ir man pajusti ilgo vairavimo malonumus: aiškintis su milicija už viršytą greitį, atsakinėti, ar su draugais važiuoju, ar viena, ar su vyru ir tiesiog po malonaus pokalbio susimokėti duoklę…O Jalta mums paliko malonų įspūdį, svetingai mus sutiko, nepaisant to, kad name, kuriame gyvenome, įvyko vagystė (pasidžiaugėm, kad ne mus apvogė, o kaimynus – nenustebkit, juk mes iš LT). Mūsų aplankyti objektai: Masandros vyno rūsiai, Pasakų laukymė, Ai Petrio kalnas, Kregždutės lizdas, Nikitos botanikos sodas.

Be galo smagu pasivaikščioti Juodosios jūros krantine Jaltoje po naktį praūžusios audros. Bangos net apsiaučia mus, sėdinčius ant suolelio. Čia pat velkamės rūbus, bandome juos išsigręžti, vėl laižome ledus ir tiesiog stebime į jūrą išplaukiančius laivus. Pasakiškos atostogos eina į pabaigą. Jaučiasi nuovargis, gal ir žodžiai viens kitam jau per aštrūs atrodo… Aš dar taip noriu keletą dienų čia praleisti, bet pasiilgom vaikų, kai kam spaudžia darbo reikalai, kai kas savo lovos pasiilgo. Judėsim. Klausdami, ar dar čia sugrįšim. Negalim taip greit į šį klausimą atsakyti. Dar liko nematytų kraštų.

2010-07-24

Lagaminai sukrauti. Liko Bachčisarajaus rūmai. Pasitvirtino skaityta ir girdėta informacija, jog Viduramžių Krymas – vienas iš įdomiausių puslapių pusiasalio istorijoje. Ypač įsimintini yra Krymo chanų laikai ir pasižymėjusi chanų sostinė – Bachčisarajus – miestas-sodas, stebinantis rojaus kampelis su daugybe šaltinių. Uspenskio vienuolynas ir Čufut Kalė – miestas uolose – vienas geriausiai išlikusių miestų oloje, savo pavadinimą gavęs dėl tiesiai olose iškirstų gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Miestas buvo tikra tvirtovė. Net dabar pakilti iki miesto yra ne taip lengva, bet viską atlygina nuostabūs vaizdai, kurie atsiveria iš miesto nuo 550 m virš jūros lygio.

2012-07-25-26

lgas kelias namo. Akys merkiasi. Lauktuvių prikrauta pilna mašina. Vieni miega, kiti kalbasi. Vienu metu bevairuodama prisnūdau, laimei, vyras pažadino… Teko nori nenori ieškotis nakvynės. Bet jau nerūpėjo, ar su vištomis, ar be jų, buvo svarbu tik ištiesti kojas. Vaizdas ir kvapas nesužavėjo. Motelis atrodė lyg senas traukinio vagonas, panaudotas kilniam tikslui. Čia sutikome lietuvius, kurie taip pat traukė namo.Pirmadienio vakarą apie 18 val. buvome jau savo mieluose Telšiuose, užtinusiom nuo nuovargio akimis (naktis per Lenkiją paliko savo žymę), su mintimis kitais metais aplankyti Gruziją ir būtinai kokį vakarą susitikti aptarti kelionės įspūdžių.