5 diena
Pusryčiai balkone ir pajudam link Dolomitinių Alpių. Tikslas – Marmolade kalnas( Manau ,kad tai puikiausias kalnas Dolomituose – čia TUKO žodžiai :))). Vingiuojam keliuku pro žavingus miestelius apsuptus kalnų. Rinkomės nemokamus kelius. Laiko atžvilgiu, gal kiek ilgiau važiuoji, tačiau kai matai, kokiu srautu eina mokama autostrada fūros, tiesiog džiaugiesi, kad nereikia sėdėti baisingam automobilių sraute ir ištisai tarp jų laviruoti, o dar tie nepakartojami pakelės vaizdai…
Stojam pasigrožėti Karego ežeru ( Lago di Carezza – Karersee ). Alto-Adidže regione beveik visi pavadinimai įvardinami dviem kalbomis. 1520 m aukštyje vilioja nenusakomo skaidrumo ir spalvos ežeras.
Kelias nenumaldomai vingiais kyla į viršų, tad man vis šmėkšteli mintis, kaip mums pavyks nusileisti. Mūsų automatas, tai ne specialiai kalnams gaminamas automatas, bet, kaip nors- ne pirmas kartas, yra gi ir žemų bėgių. Kurortiniai miesteliai vienas už kitą gražesni, aplink pilna pasivaikščiojimo takų, bei slidinėjimo trasų žiemos laikotarpiui. Pakylam iki Passo Fedaia, apžiūrim vandens rezervuarą ir grįžtam kiek atgal.
Pervažiavus rezervuaro kraštu suręstu tiltu, atsiduriame prie pat Marmolados.
Mašiniukas su Vycioku eina ilsėtis, o mes ruošiamės šturmuoti kalnus. Galima kilti keltuvu, bet įdomiau kopti savomis kojytėmis. Iš pradžių kilti gražu -miškelis, dideli akmenys. Statu, bet vaizdai aplink užburiantys.
Pasibaigus miškeliui, prisėdame pailsėti. Netoliese ilsisi didelė mokinių grupė. Ploja mums užlipus iki jų. Iš tikrųjų yra už ką, nes lipti pakankamai statu.
Toliau pievos baigiasi ir prasideda žvyro bekelė. Eiti sunku, kojos slysčioja, o ir statumas bei aukštis savo prideda. Stojam kas kelis žingsnius kelioms sekundėms pailsėti. Mokiniai irgi kyla ir einame bei ilsimės jau visi kartu. Tik keli, turbūt kasdien kopiantys į kalnus, vos ne bėgte laksto aukštyn žemyn. Vyrui prisėdus ant didesnio akmens pailsėti, šalia sustoja pailsęs mokinukas. Žiūri vienas į kitą ir dūsauja. Vyras klausia: „- Pavargai?“ . „Pavargau“ – atsako šis itališkai . Bendri sunkumai suartina. Pasikalbam su jais. Kai pasakom, kad iš Lietuvos, rėkia, kad žino Lietuvą, ir aišku, tradiciškai sako – Ryga, Talinas. Ir ko juos mokyklose moko? :))
Pasiekiame nedidelę pievelę, tad sėdame kiek pailsėti. Aukščiau prasideda plokščių akmenų sangrūdos ir kelias vis statėja.
Žemyn leidžiasi pora su dviem mažais vaikiukais. Aplink nepakartojamo grožio vaizdai, kurių jokios nuotraukos neperteiks.
Pamažu, pamažu kasamės į viršų. Pagaliau virš akmenų pasirodo poilsio namelio stogas. Dar keliasdešimt metrų ir mes prie pat sniego. Pasiekėme kažkur 2640 m aukštį. Galima eiti toliau aplink Marmoladą, bet reikėtų šiltesnių drabužių bei avalynės.
Nusipelnome štrudelio ir kavos, kurią gurkšnojant per kavinės langą gėrimės atsivėrusia panorama.
Nusileisti jėgų savomis kojomis praktiškai neliko, tad teks pasinaudoti keltuvo pagalba ( 5 Eu žmogui). Jis kelia žmones atvirose kabinose stačiomis kaip arklius. Tokių dar nebuvau mačius. Aukščio bijau, bet į kabiną galima lipti dviese. Įlekiu pirmą ir apsisuku, kad matyčiau kalną iš arti. Leidžiamės ilgokai.Vyras fotografuoja viską aplinkui, o aš tramdau, kad nejudėtų. Grožis nerealus, bet kojos, net nutirpę nuo įtampos. Pagaliau nusileidžiame ir susėdame kavinukėje laukti kitų dviejų pakeleivių, nes mūsų jaunoji mergina niekaip nesiryžo lipti į tokį atvirą pakėlėją.
Po tokio žygio nusipelnome gerų pietų, tad kažkuriame miestelyje pakeliui sėdame jau veikiančioje picerijoje ir užsisakome po picą. Mūsų mergina, kuri valgo labai nedaug, vos negauna šoko, pamačiusi picų dydį. Tenka pakuotis į dėželę ir gabentis namo, kur paskui dvi dienas pica pamažu naikinama, padedant visiems kartu.
Leidžiantis iškyla problemų, nes mašina sunki ir negelbsti net žemieji bėgiai. Kaladėlės rūksta, tad tenka laikas nuo laiko stoti ir vėsintis.
Grįžus paaiškėja, kad neblogai ir saulutėje pasvilome – apgaulingas tas debesuotas oras kalnuose.
Vyrai Marmolados užkariavimo paminėjimui pasidaro vakaro natiurmortą.
6 diena
Po vakarykščio Marmolados šturmo nusipelnome lengvesnės dienos. Už Bressanone – Brikxen netoli Varnos – Vahrn stūkso Neustift vienuolynas (parkavimas nemokamas). Įkurtas 1142 m. vienas žymiausių Tirolio krašto vienuolynų. Kiemelis su šuliniu ir visokie mieli užkaboriai, vyno darykla, mokykla, kapinaitės, vynuogynų sodai.
Ieškodama informacijos radau vienos rusaitės straipsnį, kur ji aprašė, kaip atvykusi su drauge visuomeniniu transportu į šį vienuolyną, patingėjo sukti lanką iki pagrindinių vartų, o brovėsi per tuos vynuogynus žemyn link vienuolyno. Nepaprastos 12 a. lubų freskos skliautiniame praėjime.
O svarbiausia- pagrindiniame kieme suoliukai pavėsyje. Tai labai svarbu šiame saulėtame krašte. Netoli pagrindinio išėjimo kavinukė, kur malonu praleisti laiką su puodeliu kavos , vyno ar alaus bokalu.
Karšta, tad visai malonu susėsti kavinukėje po skėčiais. Tačiau staiga dangumi pradeda slinkti grėsmingi lietaus debesys. Ir prapliumpa lietus. Tenka atsisakyti Riteno stulpų, nes nepasiruošus žingsniuoti per lietų, ne taip ir malonu. Nieko, teks kitą kartą sugrįžti ir apžiūrėti
Sukame atgal namo. Netoli namų oras pasitaiso, karšta, tad nutariame patraukti link ežero. Už 10 km nuo mūsų kaimelio randasi Kaltern – Caldaro kurortas. Čia mūsų bavarai draugai dažnai atostogauja. Prie šio jaukaus miestelio, padabinto pilimis, netoliese slūgso ežeras Kalterersee . Tai pats šilčiausias Alpių ežeras, tad poilsiautojų nestinga. Pliažas mokamas ( 4,5 EU), tačiau jei moki už pliažą, parkingas nemokamas. Jeigu nori kabinos daiktams susidėti ir gultų dar 2 EU. Tačiau kažin ar čia tie gultai taip reikalingi- pakrantėje žaliuoja prižiūrima veja, tad gali gultis ant jos net be patiesaliuko. Pavėsio irgi užtenka, nes saulutė svilina visai neprastai. Aplink auga palmės – šitam slėnyje vos ne tropinis klimatas.
Prisivoliojus ir prisimaudžius pliaže, nusprendžiame vakare pasikurti grilį. Juk ne veltui dešreles pirkome.
Vakarojame iki vidurnakčio – kaimynai irgi. Kaimynai tai tokie įdomūs – iš ryto išsineša šezlongus ir skaito, paskui per pietūs šeimininkė dingsta – supratom pietus gamina, vėliau vakai išneša indus ir padengia stalą, papietauja, vėliau susitvarko, vėl paguli, o vakare ateina draugai ir jie vakaroja. Kitą rytą vėl išnešami šezlongai ir vėl viskas iš pradžių. Ir iš viso – kada jie dirba? Parduotuvė prie pat mūsų dirbdavo nuo 8 iki 12 val- ir viskas. Pavalgyt sudėtinga, po sodus tik traktorius kaži ką purkšdamas pravažiuoja. Bet aplink viskas tvarkinga, gražu – gal kokie kalnų elfai naktimis padeda:)).
7 diena
Naktį smarkiai lyja. Ryte, pažvelgus pro langą negali suprasti kur randiesi. Debesys ritasi pažeme kamuoliais.
Gaila, bet per lietų neišeina nuvažiuoti į Stelvio parką. Nesimatys per debesis kalnų ir gražių vaizdų. Todėl pusryčiaujame visiškai atsipalaidavę, pamaklinėjame iš kambario į kambarį. Kiek aprimus lietui, nusprendžiame nueiti iki gretimo miestelio keliukais tarp vynuogių ir obelų sodų. St. Pauls – S.Paolo tik už 2,5 km nuo mūsų. Iš balkono matosi jų varpinės bokštas. Šiame regione gausu mažų miestelių kuriuos galima pasiekti pėsčiomis vinguriuojančiais apsodintais keliukais. Eppan – Appiano regionui priklauso 9 vyno kaimai. Čia gaminamas vynas ir Grappa, gausu vyno rūsių. Slėniuose tarp kalnų švelnus mikroklimatas sudaro puikias sąlygas augti vynuogynams bei obelų, persikų ir abrikosų sodams.
Šį kraštovaizdį puošia 180 pilių bei dvarų ( vien mūsų kaimelyje trys pilys).
Siauruose asfaltuotose takuose sunkiai prasilenkia du automobiliai- laimė, jie važiuoja pakankamai retai. Puikiai pažymėtas rodyklėmis takų tinklas nukreips reikiama kryptimi.
Nežiūrint lietaus, šilta. Spūdinti tarp vynuogynais apsodintų keliukų visai smagu. Priėjus kryžkelę nutariame užsukti į Korb pilį – 4 žvaigdučių viešbutį ( turi vyno rūsį).
Restorane pusryčiauja pagyvenusių žmonių kompanija, kurie paskui susėdę į autobusiuką važiuoja į ekskursijas. Garaže stovi aukštos klasės automobiliai. O jau vaizdai iš aukštai – nežinai kurion pusėn iš to grožio bežiūrėti.
Pėdiname toliau link St.Pauls. Kiek didesnis nei mūsų, bet per 10 minučių galima pereiti nuo vieno galo iki kito. Pagrindinėje gatvėje per vyno šventes dengiamas ilgas stalas nuklotas baltomis staltiesėmis, sustatomos ir baltai padabintos kėdės.
St.pauls pasiruošęs šventei
čia dar gražiau pasipuošęs
Gaila, kad netenka sudalyvauti. Tokia šventė vyks vėliau. Kiek smarkiau įsilijus lendame į prekybos centrą pasislėpti bei nusipirkti daržovių. Pamatome faršą, tad nutariame ir jo prigriebti, ir vakare pasigaminti skanius spageti su padažu.
Išėjus veidus paglosto saulutė, todėl galime dar paklaidžioti jaukiomis gatvelėmis.
Grįžtant padraugaujam su šunimi.
Dideli šunys vakarinėje Europos dalyje tiesiog geriečiai Mažiukai paprastai visur didesni ar mažesni skandalistai- juk reikia kažkaip atkreipti į save dėmesį. Manau, kad šunų gerumas proporcingas šeimininkų ramumui. Pas mus dauguma tokie užsisukę, paskendę reikaluose, nerviniai, tai ir dauguma šunų neprognozuojami ir šiek tiek išprotėję, kad kažkodėl turi jų bijoti. Bet čia tik mano pamąstymai.
Grįžę išsiverdame spagečių , tiksliau gal reikėtų įvardinti pastos ir griūname grožio miego. Jaučiame, kad po truputį pradedame susilieti su aplinka.
Vakarop pavažiuojame į už 8 km Bolzano- Bozen. Kol dar šviesu, gyvenimas tik prasideda. Netoli Valterio aikštės ( paminklas poetui Valteriui), vyksta madų demonstravimas, zuja žmonės su parduotuviniais maišeliais- prasidėjo išpardavimų metas.
Lendame ir mes į kurias parduotuves pasižiūrinėti kas ir kaip. Gražių rūbelių čia galima rasti, tai matosi ir iš gatvėse apsirengusių žmonių. Įdomių tipažų taip pat nestinga.
Nutupiame lauko kavinukėje pasimėgauti vietiniu vynu ir pasmaksoti į gatvės gyvenimą.
Kuo tamsyn, tuo žmonių daugyn, iš už kampo išgirdus gaudesį aišku, kad artėja prie kažkokios kavinukės. Priėjus arčiau net sunku susikalbėti ir taip iki sekančios.
Smagi betarpiška atmosfera, kažkur zujantis jaunimėlis, gotikiniai bokštai – miestas sklidinas gyvybingumo. Aplink supančiuose kalnuose apšviesto pilys. Iš Bolzano į kalnus galima pasikelti funikulieriais ir apžiūrėti norimus objektus.
Vienas iš įdomių objektų- .alpinisto Mesnerio pilis Firmian .
Kitoje pusėje Runkelstein – ./Roncolo pilis
Ieškantiems ko nors kitokio, galima aplankyti Ledo žmogaus Etsio muziejų.
Parkavimas požeminiame garaže kainavo 5,60 EU
Kavagne 
pirmas
Smagu, kad po beveik metų „dingimo” ir Aušra „atsirado”.
Kiek supratau, tai visgi „už”, nors kuo patiko Jurmala net ir pati nesugebėjai papasakoti, visgi manau, kad labiausiai prie „patikimo” prisidėjo išvažiavimas iš namų, nors, apskritai, Latvija verta dėmesio, pvz. Sigulda, man daug kartų labiau patiko už Jurmalą, jei tik nekreipsi dėmesio į kelius, tokių blogų aš irgi niekur nemačiau:)
Apokai, kaip supranti su tuo „kodėl” aš jau beveik metus laiko pati kankinuosi ir tinkamo atsakymo nerandu. Kartais tiesiog taip yra. Kaip jau minėjau be galo patiko architektūra. Bendra atmosfera irgi teigiama… Patiko, kad jie neprisirišę prie kaimiško stiliaus, kaip įprasta mūsų kurortuose ir tai mano akyse Jūrmalą iš kart pakylėja į aukštesnį lygį. Žinoma, nemažai prisidėjo tą dieną vyravusi gera nuotaika 🙂 Bet ar ilgesnį laiką norėčiau atostogauti joje? Labai abejoju. Realiai dėmesio vertas tik Jūrmalos centras. Ilgiau nei savaitgalį būnant tektų ieškoti pramogų ir įdomybių, kitose vietose.
Aš irgi jau buvau pasigedusi Aušros pasakojimų! Pirmiausia, tai labai puikios nuotraukėlės, ačiū!!!!
Blogi Latvijos keliai man rodos yra sena ir visiems žinoma tiesa, tai nustebau, kad dar yra apie tai nežinančių :-).
O į tą parką su nykštukais kad ir ryt važiuočiau, jei tik arčiau būčiau…
Aušra, o kam kankintis . Patiko ir tiek:) va dabar praktiškai pati sau ir atsakei kodėl :)))))
O keliais Latvija niekada nepasižymėjo . Kiek atsimenu, tiek pas juos ten betvarkė. Sakė, kad įvažiavimas į Rygą iš Vilniaus pusės praktiškai toks pats kaip kad važiavom juo 24 metus atgal :DDDD
Parkas gerulis, vis galvoju, kad reiktų iki ten nulėkt 🙂
Man taip pat Latvija patinka, labiausiai dėl to, kad netoli ir žmonių visada visur nedaug. Nors Jurmaloje buvau tik kelias valandas, bet taip pat labai patiko mediniai vasarnamiai ir tuščios gatvės bei paplūdimys.
O keliai, tai kaip čia pasakius… Kai pernai važiavome iš Skuodo į Venspilį tai iš pradžių išsigandome, kai paklausus latvės kelio , ,,nudžiugino”, kad visur ,,zvyrs” ( žvyrkelis :)). Tačiau, kai tas žvyrkelis be jokios duobelės, platus ir dar nesutikome nė vienos mašinos, kurios tau dulkintų priekyje, tai net savotiška atrakcija buvo 🙂 O Venspilis ir Kuldyga tai iš vis nustebino – labai patiko.
Savaitgalį patikrinau Latvijos kelius, jie tokie pat blogi, o žvyrkeliai labai dulkėti. Tiesa aš buvau tik vieną dieną be nakvynės. Kažkada buvome su šeima Jūrmaloje. Planavome miegoti Nemo kempinge, bet dėl neigiamo kainos – kokybės santykio, dauguma vietoje nubalsavo „prieš”. Ir vidurnaktį išvažiavome namo, vairavau aš vienas.
Dabar Tervetėje trumpam stabtelėjau užkąsti grįžtant. Maršrutas tęsėsi šalia Aušros maršruto. Duobelėje Upyčio alyvų sodas, miesto centras. Tukumo senamiestis ir Šlokenbeko pilis su nemokamu joje kelininkų muziejumi. Klapkalnciems. Čia maudžiausi Rygos įlankoje. Vanduo +12 +14 C, daug plaukiančių žolių, paplūdimiai pustuščiai. Čia patogu palikti mašiną pakelėje ir iki jūros 100 m. Bet įteka upeliukas ir vanduo nesūrus. Nuo čia per didesnius kaimus Ragaciems ir Lapmežciems keliolika km iki Jūrmalos. Dar pasukau į šiaurę į Plienciems. Čia pervažiavus kaimą link jūros, lieka eiti per mišką kokius 300 metrų. Miškas gražus. Kiti privažiavę dar arčiau, yra suolai, stalai, kepė mėsą. Po to pro Milzkalnį su slidinėjimo trasa grįžau pro Tukumą. Pasiekiau Sati, kuriame yra geležinkelio tiltas per Abavos upę, nevedantis niekur ir bažnyčia su hercogo monograma virš durų. Šitie 2 objektai nėra įspūdingi ir juos galima praleisti. Toliau Cinevillos netikras kino miestelis. Čia įdomiau, bet irgi ne stebuklas. Planavau užsukti į Pokainių mišką pažiūrėti akmenų. Bet teko įveikti žvyrkelį, o miške daug vaikščioti. Pokainiai ruošiasi Joninėms. Nuo čia iki Duobelės 14 km.
Upyčio sodą reikia lankyti gegužės gale, kai alyvų žydėjimo pikas. Šventė čia buvo birželio pirmą savaitgalį, dainavo operų arijas. Dujos Latvijoje truputį pigesnės.
O aš kitą savaitgalį 3 dienom lekiu į Siguldą su „braliukais” Joninių švęsti, tiksliau, pažiūrėti, kaip jie švenčia, o gal ir sudalyvauti kur. Tikiuosi bus gerų įspūdžių:)