Kažkaip šiais metais nemažai kelionių po Čekiją užderėjo ir pakankamai įvairių. Ne išimtis buvo ir mano pirmasis vizitas į Čekijos Šveicarijos nacionalinį parką.

O prasidėjo viskas neplanuotu draugės pasiūlymu savaitgalio išvykai. Chata (namelis kempinge) dviems naktims parūpinta, taigi vietos miegoti yra, trūksta tik kompanijos. Tad kodėl gi ne? Į detales pernelyg nesigilinau ir visu maršrutu rūpintis palikau draugei, kuri čia ne pirmą kartą lankosi ir norėjo be Čekijos Šveicarijos dar nedidelį sustojimą Litomerice padaryt. Tad kaip tarem taip ir padarem. Penktadienio vakarą iškūrėm tikslo link.

Į kempą atvykome jau sutemus ir buvome pradžiuginti žinia, kad be trijų lenkų, esame vieninteliai lankytojai. Tad šiems šeštadienį išvykus, kempingas buvo mūsų.
Kaip bebūtų, oras nežadėjo būti labai geras, bet dideliam mūsų džiaugsmui šeštadienį nelijo, tad po nedidelio pagrybavimo kempinge, kur prisirinkau gerus kelis „kilus” baravykų praukėme link Česke Kamenice iš kur jau per Srbska Kamenice kelias vedė link Mezní Louka. Ten palikome savo mašiniuką ir patraukėme link žymiosios Pravčická brána.

Turiu pripažinti, kad nesirinkome visą parką apimančio maršruto, tad keletas vaizdingų objektų liko neaplankytų, bet kaip bebūtų mūsų pasirinkta trasa irgi buvo neblogas „pasportavimas”.
Pirmoji keliuko atkarpa vedė mišku ir nebuvo itin sudėtinga, kol neprasidėjo kopimas. Tada jau teko ir papūkšėti šiek tiek, tačiau po vasaros kopimo Kotore, šiam buvau jau morališkai pasiruošusi, tad po kurio laiko atsiradus antrąjam kvėpavimui, tą 6,5 km su trupučiu trąsą (vienur vadinama Gabrieliaus keliu – „Gabrielina Stezka” ) įveikiau. Ir tuom didžiuojuos.

Galima būtų nemažai prirašyt apie goelogines maršruto įdomybes, bet manau, kad norintys šiais laikais gali pasiieškoti ir patys. Svarbiausi čia buvo įspūdžiai: proskynose nuo aukštumų atsiveriantys vaizdai, uolos, kritę medžiai, vingiuojantis takas. O svarbiausia, nepaisant keliautojų gausos – laukinės gamtos pojūtis, bei totalus atsijungimas nuo civilizacijos.

Kelią iki Pravčická brána įveikėme greičiau nei vidurkis ir pasiekėme pagrindinš keliautojų mazgą, čia susijungia keli maršrutai ir belieka tik keliomis terasomis pasikelti iki pagrindinės įžymybės.

Prieš akis atsiveria ne tik gamtos stebuklas, bet ir civilizacijos požymiai: Sakalų lizdas (nedidelis dvarelis prie pat Pravčická brána, pastatytas dar 1881 metais), turistų gausa bei neišvengiamos blogybės – kavinės ir restoranai, kurie tiesą sakant man kiek „nupigino” įspūdį.

Kiek atsikvepiame ir prie įėjimo nusiperkame bilietėlius – 75 CZK (3 EUR)/asmeniui ir lendame vidun. Čia jau laukia keletas atskirų nedidelių maršrutėlių, vedančių po apžvalgos aikšteles. Įspūdis neišdildomas. Prieš gerus šešetą metų teko būtu Prachovske Skaly (Česky Raj), kažkas panašaus, bet ko gero dar didingesnio. Vien paukščio skrydžio pojūtis, kuomet stovi ant uolos viršūnės, ko vertas.

Po apžiūros leidžiamės atgalios, tik šį sykį jau kitu keliu, kiek trumpesniu – 2.5 km iki Hřensko iš kur jau turime grįžti iki Mezní Louka autobusu.
Turiu pripažinti, kad kelio atgalios jau nebefotografavau, nes po praeito Gabrieliaus kelio, ši atkarpa neatrodė kažkuom ypatinga ir įdomi – nelygus ir akmenuotas keliukas, vingiuojantis mišku ir kažkokių ypatingų vaizdų čia nėra. Bet tikrai tinka grįžimui, kai jau esi pakankamai nusiplūkęs ir vienintelis dalykas, kurio nori – ištiesti patogiai kojas ir kuo greičiau. 🙂

Iš to skubėjimo bei lietuviško taupumo, pasiplaukiojimo paskutine atkarpa atsisakėme, tačiau užtat gavome pasivažinėti senoviniu, rekonstruotu autobusu. Kurio, nudusus fotoaparatui, deja taip ir neįamžinau.

***
Po tokio gero pasivaikščiojimo parpuškavome link savo kempo, kur jau visai ramiai ir nevisai idomiai, bet turiningai praleidom vakarą prie griliaus, besidėliodami rytdienos maršrutą.

***
Sekmadienio rytas išaušo visai nebjaurus, tad per daug nelaukdami susipakavom ir patraukėm, prie dar vieno numatyto punkto – Panská skála (aprašymą tikiuosi netrukus įdomybių skiltelėje paskelbs).

Važiavimo čia kaip ir labai daug nebuvo, bet išvydę šią įžymybę kiek nusivylėme – bet visai nedaug. Tiesiog tose puikiose nuotraukose ši „Mergelės uola” atrodo kur kas didesnė, tiesiog milžinika (čia net iš interneto nuotrauką nusiskolinau, tikiuosi autorius nesupyks), o realybeje – nedidukė, jai apžiūrėti pusvalandžiuko su kaupu užtenka, o jei nesinoi už parkavimą mokėti, tai ir į 15 min. sutilpti galima.

Bet kuriuo atveju, nors Panská skála planuoti, kaip atskiro išvyos tikslo tikrai neverta, Mergelės tikrai neišbraukčiau iš maršruto, jei jau kelias užvedė į šiuos kraštus. Kažkuom man priminė „Milžinų kelią” (Giant’s Causeway) ir Fingalo olą Jungtinėje karalystėje, tik jūros trūko. Bet uolienos dariniai tie patys. Tad žvilgtelėti verta, o ir palaipioti galima – vien kiek atsiveriantys apylinkių vaizdai verti. Ech…. Neaplenkite, jei jau būsite netoliese. Kaip kad padarėme mes.

O grįžimui į Prahą, pasirinkome kiek vaizdingesnį keliuką ir traukėme greitkeliu, vingiuojančiu palei Labe upę, pravažiuodami Děčín, Ústí nad Labem (nuo šio miesto link Prahos vingiuoja labai vaizdingas keliukas), trumpam sustojome Litoměřice mieste, kad pagertume kavutės bei pamatytume keletą miestelio įžymybių, kol galiausiai išsukome į autostradą ir smagiai riedėdami pasiekėme savo namelius.

Naudingos nuorodos:

Cekijos Sveicarijos oficialus puslapis (anglu k.)

Pravcicka brana oficialus puslapis

12 thoughts on “Savaitgalis Čekijos Šveicarijoje – Pravčická brána ir Panská skála”
  1. Labai smagi kelionė. Tasai 7 ežerų slėmis tikrai labai viliojančiai atrodo. Aš, kalnų mylėtoja, iškart užsimaniau 🙂

  2. Labai gražūs vaizdai. Kalnai, kad ir kokie bebūtų visada paperka.:)
    O dėl rusų kalbos – taigi, kiek vyresni žmonės, kaip ir mūsiškia,i savo laiku mokykloje irgi mokėsi rusų kalbos, tai nieko nuostabaus, kad jie jos ir nepamiršo 🙂

  3. Jeigu dar tiksliau – rusų kalbą kiek primiršo, nes už mus prasčiau ją moka, bent jau kalnų fėja 🙂

  4. Gražūs vaizdai 🙂 O dėl nebaigtų namų, tai bent jau Graikijoj yra paaiškinimas labai paprastas: jei namas laikomas nebaigtos statybos, tai gaunamos kažkokios lengvatos ar mokesčiai mažesni. Na, žodžiu, paprasčiausiai taupo chebra tokiu būdu :)))

  5. Nu Bulgarijos nuotraukos tai nerealios – taip ir norisi ten su tais arklekais paklaidzioti 🙂

    Nu o del Serbijos tai nezinau juoktis ar verkti 🙂 keliauju ten daznai – yra tiesios tame aprasyme, tik kad ne taip ten viskas baisu kaip atrodo 🙂 tikrai ne vientisas siukslynas ten, o ir zmones silti ir draugiski, svetingi.

    Nu o cigonai – tai visur cigonai, visuose Balkanuose ta pati problema 🙂
    su valytojais teko ir ne karta susitikti, prisimenu viena diena vos ne 10 kartu uzpuole buvo 🙂 ta pasiunti juos riebiu pic… materinu ir atstoja 🙂
    O del statybos – tai XVIM teisus – daug kur, tame tarpe ir Serbijoj, nebaigtiems namams mokesciai mazesni, nu dar plius ir ekonomine situacija nelabai kokia – dauguma tu nebaigtu namu pradeti pries visa Jugoslavijos griuvima, karus bei embargus – tuomet liaudis gyveno is tiesu aksinio komunizmo laikais, o pasikeitus si

  6. ot – issiunciau nebaigus – zodziu situacija pasikeite, hiperinfliacija tooookia buvo, kad santykis 1:1000 ar pan. tai taip ir liko nepabaigti. O dabartiniai atlyginimai irgi ne kazin ka leidzia. Vidutinis atlyginimas ne Belgrade 150-200 EUR

  7. RingaileR. Kad žmonės šilti, draugiški ir svetingi patyrėme praktiškai visose Balkanų šalyse.Tik su čigonais kiek sunkiau teko komunikuoti 🙂
    Bet nemanau kad šiukšles aplink save apsikuopti milžiniškus pinigus kainuoja. Tikriausiai, tik noro trūksta arba vėl kokias lengvatas gauna , jei gyvena ne iki galo susitvarkę aplinką 🙂

  8. Yra viena taisyklė, bent jau man pasitvirtinanti 100 %, kuo neturtingesnė šalis – tuo daugiau šiukšlių, ir atvirkščiai, tai matosi iškart, pervažiavus per sieną.

  9. Niekada nepastebėjau jokių šiukšlių , o žmoniškus santykius negaliu pamiršti ar tai Egiptas ar Makedonija ar Graikija ar Vokietija.
    Vilniuje Keramikų gatvė iki šiol iki galo neasfaltuota, per akcija Darom surenkam 1000 tonų visokio š…, o mes ieškome šiukšlių Serbijoje , Turkijoje ar Kryme.

  10. Serbijoje buvom dvejus metus iš eilės, tačiau su langų valytojais susidurti neteko, kaip ir su čigonais. O dėl tvarkos-tai mano įspūdžiu ji prastesnė Bulgarijoje, ypač užknisa neprižiūrėtos pakelės.

  11. petrai6, o kaip tave „užknisa neprižiūrėtos pakelės” gal tu gyveni Austrijoje?

  12. Tukai,
    gyvenu Lietuvoj. Pakelės (E772 ir E87) Bulgarjoje ne tik kad nešienautos, bet ir krūmais iki pat asfalto apauge, per kuriuos nieko nesimato, tarsi tuneliu važiuotum…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *