Visi, kurie mane pažįsta, žino – jei tik turiu savaitę laisvo laiko ir galimybę ištrūkti, renkasi ne poilsį prie baseino, o gamtos nuotykius. Šįkart kovo mėnesį nusprendžiau įgyvendinti seną svajonę – pamatyti Škotijos aukštumas (Scottish Highlands). Vienu metu norėjosi tylos, laukinės gamtos, rūko virš kalnų ir vėjo, kuris prapučia visas mintis. Taip atsidūriau vienoje iš labiausiai kvapą gniaužiančių vietų, kokias esu matęs.
Atvykimas į Invernesą – vartai į aukštumas
Į Škotiją atskridau per Edinburgą, o iš ten – traukiniu į Invernesą, miestą, dažnai vadinamą „aukštumų sostine“. Nors kovo pradžioje dar buvo jaučiamas žiemos alsavimas, gamta jau budo – sniegas kalnų viršūnėse, bet slėniuose žolė jau žaliavo. Invernesas man paliko šiltą įspūdį – ne per didelis, bet gyvas, su jaukiomis kavinėmis, knygynais ir draugiškais žmonėmis.
Apsistojau nedideliame „bed & breakfast“ name šalia River Ness – kiekvieną rytą pradėdavau su dubeniu škotiškos košės ir pokalbiu su šeimininke Fiona, kuri dalinosi vietinėmis istorijomis ir rekomendacijomis.
Lochnesas ir pirmieji kalnai
Pirmą dieną nuvykau prie Loch Nesso ežero. Tiesa, netikėjau, kad pamatysiu pabaisą, bet tai netrukdė pasinerti į legendomis apipintą atmosferą. Aplankiau Urquhart pilies griuvėsius – stovint ant kalvos virš vandens, su pučiančiu vėju ir dramatiškais debesimis, atrodo, kad atsidūrei filme apie senovės laikus. Ežeras platus, tamsus, tykus – ir tuo pačiu paslaptingas.
Po pietų leidausi į nedidelį žygį po Glen Affric slėnį – vieną gražiausių gamtos kampelių Škotijoje. Spygliuočių miškai, upeliai, kriokliai ir tas nepakartojamas aukštumų oras – tai buvo puiki įžanga į tikrą žygeivio savaitę.
Žygiai ir laukinės aukštumos
Kitą dieną išsinuomavau automobilį ir išvykau į vakarus – link Torridon kalnų. Škotijos keliukai siauri, bet vairuoti per kalnus ir slėnius – tikras malonumas. Sustojau prie Eilean Donan pilies – viena iš labiausiai fotografuojamų vietų Škotijoje. Ir ne be reikalo – vaizdas, kaip ši pilis iškyla ant mažos salos, apsupta vandens ir kalnų fono, tiesiog atima žadą.
Vėliau leidau dvi dienas žygiuodamas aplink Glencoe – slėnį, garsėjantį ne tik grožiu, bet ir liūdna istorija apie McDonaldų klano žudynes. Kovo mėnesį čia dar buvo sniego, tad žygiai nebuvo patys lengviausi, bet sutikti vietiniai kalniečiai pasakojo, kad tai geriausias metas – mažai žmonių, oras gaivus, o vaizdai – epiniai. Vieną vakarą teko net sušilti vietinėje smuklėje su viskiu rankoje ir kalbomis apie škotų kalnus, orą ir gyvenimą.
Gamta, kuri valo mintis
Škotijos aukštumos kovo mėnesį – tai permainingas oras. Vieną valandą lyja, kitą – šviečia saulė, po to užgriūva rūkas, o vakare – vaivorykštė. Bet būtent tai ir žavi. Kiekviena diena yra naujas nuotykis. Kartais ėjau kelias valandas be jokio sutikto žmogaus, tik avys, kalnai ir vėjas. Su savimi turėjau termosą arbatos, žemėlapį, ir pakankamai laiko tiesiog būti.
Atsisveikinimas ir pažadas sugrįžti
Savaitė prabėgo akimirksniu. Paskutinę dieną praleidau Fort William miestelyje – ten, kur stovi Ben Nevis, aukščiausias kalnas visoje Didžiojoje Britanijoje. Nesiryžau lipti į viršūnę – dar ne sezonas, o sniego viršūnėje buvo sočiai – bet pažadėjau sau: aš grįšiu.
Škotijos aukštumos (Scottish Highlands) paliko gilų įspūdį – tai ne tik graži vieta. Tai sielos ramybė, kvėpavimo lengvumas, laisvės pojūtis. Ir dar ilgai po grįžimo į Lietuvą akyse regėjau tuos slėnius, tas tylias kalnų upes ir tą nepakartojamą žalią kraštovaizdį.
MyTravel