Šį kovą su vyru Mantu šventėme ypatingą progą – dešimtąsias vestuvių metines. Norėjome kažko išskirtinio, šilto ir romantiško. Ilgai galvoti nereikėjo – pasirinkome Nicoje, Prancūzijoje. Prancūzijos Rivjera visada žavėjo savo elegancija, žydru jūros vandeniu ir bohemiška atmosfera. Nusprendėme skirti sau tris pilnas dienas šiam mažam pabėgimui.
Atvykimas į Nicoje ir pirmieji įspūdžiai
Į Nicoje atvykome kovo viduryje, kai Lietuvoje dar tik prasidėjo pavasaris, o čia jau žydėjo mimozos, oras buvo švelnus – apie +18°C. Oro uostas visai šalia miesto, tad po trumpu taksi kelionės mes jau stovėjome Promenade des Anglais – garsiajame Anglų take, žvelgdami į neaprėpiamą Viduržemio jūrą.
Apsistojome mažame butuke senamiestyje (Vieux Nice), su mažyte balkono terasa, iš kurios rytais girdėdavosi kepyklėlių kvapai ir paukščių čiulbėjimas. Vos išsikrovę lagaminus, leidomės tyrinėti.
Pirmoji diena – pasivaikščiojimai ir senamiesčio žavesys
Pirmą dieną skyrėme pažinčiai su pačia Nica. Vaikščiojome siaurose senamiesčio gatvelėse – spalvoti pastatai, kvepiantys apelsinų žiedai ir mažos krautuvėlės žavėjo kiekviename žingsnyje. Užsukome į Cours Saleya turgų – kovo mėnesį čia gausu šviežių gėlių, alyvuogių, sūrių ir vietinių prieskonių. Nusipirkome šiek tiek vietinių skanėstų – tapenadės (alyvuogių pastos) ir Provanso žolelių, kuriuos planavome parsivežti į Lietuvą.
Po pietų kopėme į Colline du Château (Pilis kalvą). Nors pilies ten jau seniai nebėra, tačiau nuo kalvos atsiveria kvapą gniaužianti panorama į Nicos įlanką ir miestą. Sėdėjome ant suoliuko, laikydamiesi už rankų, ir džiaugėmės ta akimirka – pavasariu, meile ir ramybe.
Vakarą užbaigėme jaukioje jūros gėrybių restoranėlyje. Rinkomės tradicinę Niçoise salotą ir šviežius midijas su baltuoju vynu. Prancūzai šypsodamiesi pasveikino mus su sukaktimi – nedidelės, bet labai šiltos smulkmenos čia ypatingos.
Antroji diena – kelionė į Monaką ir Eze kaimelį
Kitą rytą, paskanavę kruasanų ir stiprios kavos, nusprendėme aplankyti netoliese esančius stebuklus. Iš Nicos traukiniu per pusvalandį pasiekėme Monaką. Monako Kunigaikštystė pasitiko mus prabanga, švara ir nuostabiais vaizdais. Aplankėme garsųjį Monako uostą, stebėjome įspūdingus jachtų laivynus, vaikščiojome po siauromis Monako senamiesčio gatvelėmis.
Vėliau autobusu kilome aukštyn į Eze – vieną žaviausių Prancūzijos kaimelių ant kalvos. Viduramžiškos gatvelės, mažytės galerijos, kvapnūs levandų pardavėjai… Įkopę iki viršaus, pasijutome tarsi patekę į pasaką. Aplankėme egzotiškų augalų sodą (Jardin Exotique d’Eze), iš kur atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas į Viduržemio jūrą.
Vakarop grįžome į Nicoje – pavargę, bet pilni emocijų. Dar spėjome pasimėgauti vakarine promenados atmosfera: gatvės muzikantai, ledų vafliai ir romantiška vakaro šviesa.
Trečioji diena – paplūdimys, menas ir lėtas atsisveikinimas
Paskutinę dieną nusprendėme neskubėti. Rytą leidome ant paplūdimio – nors maudytis dar buvo kiek per vėsu, saulė maloniai glostė odą. Basomis vaikščiojome akmenukais, gurkšnojome kavą išsinešimui ir klausėmės bangų.
Po pietų apsilankėme garsiajame Musée Matisse, skirtame prancūzų dailininkui Henri Matisse, kuris ilgus metus gyveno Nicoje. Meno kūriniai, šviesa ir spalvos atspindėjo pačią Nicos esmę – lengvumą, gyvybingumą, džiaugsmą.
Paskutinį vakarą vakarieniavome mažoje šeimos valdomoje tavernoje. Užsisakėme vietinių patiekalų – socca (avinžirnių blynas), įvairių jūros gėrybių ir, žinoma, taurę šalto rosé vyno. Tą vakarą kalbėjomės apie tai, kiek daug meilės, gyvybės ir šilumos radome Prancūzijos Rivjeroje.
Išsivežėme pavasarį širdyse
Grįždami namo jautėmės ne tik pailsėję, bet ir tarsi atsinaujinę. Nice, France mums tapo ypatinga vieta – ne tik dėl jos grožio, bet ir dėl jausmų, kuriuos patyrėme čia, švęsdami savo meilę.Su savimi parsivežėme ne tik suvenyrus, bet ir mažą gabalėlį pavasario, jūros, džiaugsmo ir žinojimą, kad čia ateityje dar tikrai sugrįšime.