Portugalija: Porto apylinkėse

Porto apylinkėse
Portugalija 2011 metų sausis.

Paskutinieji mėnesiai slinko vangiai. Diena iš dienos į galvą kraustėsi keistos, dažnai nemalonios mintys. Reikalai klostėsi neįprastai, darbai stovėjo vietoje, atsirado per daug įtampos, per daug netikrumo, neurozių, esu teatralas, tačiau niekaip nesuvokiau kas tuo metu vyko ne tik teatruose, bet ir mano panosėje: nesibaigiančios machinacijos ir pačios idiotiškiausios komedijos, nė išspjauti, nė nuryti, gyventi su aplink besidauginančia bjaurastimi nesinorėjo, jų nematyti negalėjai, net laikraštį paimti į rankas ar televizorių įsijungt bijojau, nes pažiūrėjęs kokią programą ar paskaitęs, kelias dienas jausdavausi kaip išsimaudęs purvyne.

Mano gerbiamiausia gyvenimo mokytoja M.M. kartais nutildavo ir kelias dienas su niekuo nesikalbėdavo. Tada buvau jaunas ir nesuprasdavau tokių keistų jos poelgių priežasčių, o štai šiandien man pačiam dažnai norisi užsičiaupti ir su niekuo nesišnekėt, nes ginčytis su grobuonimi yra beviltiška, kritikuoti savivaliautoją – beprasmiška, o mokyti jauną žmogų nevogt gali būti kenkėjiška, nes jeigu nevogs jis , tai pilnai įmanomas dalykas, kad bus apvogtas pats.

Nesu nusivylęs gyvenimu nepriklausomoj Lietuvoj, bet džiaugiuosi ir nemenka jo uodega praleista tame laike, kai žmonės nebuvo taip labai priklausomi nuo pinigų, kai bet kuriuo paros metu nesibaimindami likti nesuprastais belsdavomės į draugų ir bičiulių duris, o nuo darganos sužvarbęs žmogus galėjo bent jau pasišildyti pirmo pasitaikiusio namo laiptinėje.

Nelinksmi siužetai sukosi mano galvoj lapkričio gruodžio mėnesiais iki pat išvykimo į Kauno oro uostą.

Tačiau aš manau, kad esu ne taip jau blogai sutvertas, nes nemalonios ir blogos mintys visada kaip mat išdulka iš mano galvos kai tik aš apsigyvenu bet kokios šalies bet kokiame viešbutyje.

Šį kartą jos pradėjo sklaidytis vos tik mes įlipome į didžiausios žemų sąnaudų oro bendrovės Ryanair lėktuvą skrendantį į Diuseldorfą. Diuseldorfo oro uoste šiek tiek palaukėme, o tada persėdome į kitą tos pačios bendrovės valdomą lainerį ir po kelių valandų sėkmingai nusileidome Porte.

Su Airijos aviakompanija Ryanair skridau pirmą kartą. Man pasirodė, kad ši bendrovė į šipulius sudaužė paskutines žmonių iliuzijas apie lakūnų ir stiuardų profesijų romantiškumą. Vos tik išdėstęs skrydžio koncepsiją ir planą , dar nepakilus lėktuvui , jo kapitonas jau šnekėjo apie lainerio salone mus laukiančius malonumus ir siurprizus. Ir tie malonumai prasidėjo vos mums atsiplėšus nuo pakilimo tako Kaune. Lėktuvo nosis dar vis smigo į viršų, o stiuardai jau pašoko iš savo vietų, sujudo, sukruto ir ėmė bėgioti tarp krėslų siūlydami skrendantiesiems prekybinius katalogus, lankstinukus, meniu, visokias paslaugas , o paskui – sumuštinius, šaltus ir karštus užkandžius, gaivinančius gėrimus, vyną,degtinę, viskį, arbatą ir kavą.

Viena stiuardesė, kaip du vandens lašai panaši į Vokietijos kanclerę, kažkuo ypač neįtiko vienam iš dviejų mano bendražygių – Vytui. Jis sakė ,kad ji per daug maža ,per daug judri, per daug apkūni , ir turi šimtus kitų bjaurių įpročių. Jis man vardino tuos jos įpročius, kiekvieną kartą kai jinai praeidavo pro šalį, tačiau apie juos aš čia plačiau nekalbėsiu, kad nepapiktinčiau politikuoti linkusių skaitytojų.

Kai keleiviai pavalgė, atsigėrė ir apsipirko, iš lėktuvo garsiakalbių pasigirdo balsas, žadantis siurprizų metą ir tas laikas tuojau pat atėjo. Buvo siūlomi loterijos bilietai, kurių pagalba skrendantieji galėjo išlošti ne tik litą kitą, o ir gana solidžią pinigų sumą. Ar kas nors ją išlošė nežinau, tačiau keletą bilietų smalsesnieji nusipirko.

Stebint tą šurmulį, iš tiesų buvo truputį gaila lakūnų ir stiuardų profesijų, iš kurių šiandienis verslas ir laisvi privatūs gamintojai jau baigia iščiulpti paskutiniuosius romantikos likučius. Na, bet nieko nepadarysi, ilgiau pamąsčius galima tik pasidžiaugti , kad yra tokių pigių skrydžių bendrovių, su kurių pagalba mes galime pamatyti už daugybės kilometrų nuo Lietuvos nutolusius gamtos kampelius, pasižiūrėti kaip juose šeimininkauja žmonės.

Taigi.

Į Portą atskridome apie trečią valandą po pietų. Tai antrasis pagal dydį Portugalijos miestas, įsikūręs šalies šiaurėje , prie Atlanto vandenyno ir Duero upės žiočių. Čia yra metropolitenas, tarptautinis oro uostas, miestas svarbus šalies ekonomikos ir kultūros centras. Nuo Porto iki Lisabonos apie 350 kilometrų, tačiau į sostinę vykti negalvojom, nes šį kartą buvom suplanavę pasitenkinti šiaurine Portugalijos dalimi, o paskui skristi į Maroką

Šalis mums pradėjo patikti nuo pirmos akimirkos, kai
tik mes įsėdome į švarų metro traukinį. Tiesa, pirmojo įspūdžio vos nesugadino bilietų įsigijimas. Reikia pasakyti, kad čia jis gana painus, patys kažin ar būtume susigaudę, jei į pagalbą nebūtų atėjęs stotelės tarnautojas. Vėliau ne kartą matėme tai vieną tai kitą užsienietį , besiblaškantį prie metro bilietų pardavimo automatų ir ieškantį pagalbos.

Apsistojome pačiame miesto centre, ne daugiau kaip 70 metrų nuo metro sustojimo Bilhao, Pensao do Norte. Pirmasis įspūdis – Porte puiku,pirmosios mintys viešbutyje – nepaprastai miela ir malonu.

Sumigom.

Penktadienio rytą visi trys ilgai drybsojome lovose, gėrėme kavą ir apsikrovę galybe iš oro uosto atsigabentos literatūros „tyrinėjome“ šalį, rinkomės maršrutus. Prastai atliktus namų darbus ruošėme laikas nuo laiko žvelgdami pro langą, ir mėgindami prisijaukinti kokias penkias aštuonias gerai įmitusias kates, besivoliojančias ant gretimo namo stogo. Kažkas rašė, kad Portugalijos katės įžūlios. Pamėginau joms pasigerint, papjausčiau labai skanių lietuviškų lašinukų su minkšta odele ir pavaišinau, kartą, kitą kartą, trečią. Neėda bjaurybės, vadinasi, tikrai įžūlios. Užtat lietuviškosios virtuvės šedevru kaip mat susidomėjo žuvėdros, kurios čia nuo ankstyvo ryto kiurksodavo ant stogų atbrailų ir kaminų. Toms lašinukai patiko. Po kelių dienų jos taip įsidrąsino, kad pasivaišinti lietuvišku delikatesu nusileisdavo net ant mūsų kambario palangės.

1990 metais Portugalijoje gyveno aibė neraštingų žmonių,šalis buvo labiausiai atsilikusi vakarų Europoje. Vyriausybė skyrė milžiniškus pinigus, ir ši didelė bėda tapo kur kas mažesne, neraštingumas šalyje šiandien sumažėjęs trigubai. Portugalijoje pradinis mokslas privalomas ir nemokamas, tačiau tobulinti sistemą nėra taip lengva , kadangi vis dar trūksta mokyklų ir mokytojų . Pastaruoju metu pastebimos ir kai kurios, nė vietos gyventojų, nė šalies svečių nežavinčios tendencijos: gyvenimo lygio miestuose blogėjimas, narkotikų plitimas, pabėgėlių iš buvusių kolonijų perteklius.

Portugalijoje yra 16 universitetų, vienas iš pačių didžiausių čia pat, Porte. Portas taip pat yra kažkada buvusi Portugalijos sostinė, stambus uostas, regionas garsėja savo portveinu , nuo kurio pavadinimo atsirado ir visos šalies vardas. Dešiniame Duero upės krante įsikūręs miestas Vila Nova de Gaia. Čia sukoncentruota daugybė vyno gamintojų sandėlių ir vyno rūsių. Į šiaurės pusę nusidriekęs ne mažiau garsus Portugalijos miestelis, atvykėliui visai neįsimenamu pavadinimu , tačiau su lengvai įsimenama jo produkcija – sardinomis.

Na, pats Portas yra ne taip jau daug didesnis už mūsų Klaipėdą,tačiau su sulipusiais tarpusavyje miesteliais kartu paėmus, jis sudaro milijoninį megapolį.

Porto senamiestyje yra jau mano minėtas universitetas, nacionalinis muziejus, dvyliktame amžiuje pastatyta gana niūri, tačiau labai įspūdinga katedra – buvusi tvirtovė turinti du dantytus akmeninius bokštus, apvalią rozetę su vitražais, o jos kapeloje įkurdintas masyvus kalto sidabro altorius. Šiame mieste taip pat rekomenduotina susipažinti su švento Martyno bažnyčia,vyskupo rūmais, Rotušės ansambliu, birža. Verta suktais laiptais pakilti ir į miesto simboliu tapusį septyniasdešimt penkių metrų aukščio bažnyčios Torre dos Clérigos bokštą – aukščiausią pastatą ne tik buvusioje sostinėje, bet ir visoje Portugalijoje. Iš jo puikiai matosi unikalus, Unesco saugomas, Porto senamiestis, ir atsiveria plati miesto apylinkių panorama.

Dviejų aukštų tiltas per Duero upę tarp Porto ir Vila Nova de Gaia yra laikomas pačiu gražiausiu Portugalijos tiltu. Beje,šio nuostabaus tilto autorius yra garsusis Eifelis,Paryžiaus televizijos bokšto architektas.

„Tyrinėdami“ Portą ir šalies šiaurę greitai susidarėme visai neblogą vaizdą, pasižymėjome ką reikia pamatyti čia pat,ką aplankyti apylinkėse. Turistinė literatūra šalį pristato kaip itin savitos architektūros ir nepakartojamos gamtos dermę. Turiu pasakyti,kad jau po valandos vaikščiodami po Portą , vėliau važinėdami po kitus smagius miestelius,žavėdamiesi dar kaip reikiant nesužaliavusiu,bet jau žydėjimui susiruošusiu Duero upės slėniu, nė karto nesuabejojome šį kraštą giriančių skaitalų tekstais. Įspūdžiai visur buvo kuo puikiausi.

Taigi ,dar kiek pasišnekėję ir išplovę tuščius kavos puodukus, pasileidome Porto gatvėmis. Į kalną,pakalnėn,į kalną,vėl žemyn,ir taip visą antrąją kelionės dieną. Senamiestis buvo pilnas parduotuvių ir juodukų su vėliavėlėmis. Gausu restoranų,o tiek daug visokiausio plauko kavinukių ,ko gero ,nemačiau nė vienoje pasaulio šalyje. Kava visur gardi,pyragėliai saldūs,kaštonai kvapūs. Tikriausiai ,nepersistengiau padaręs išvadą,kad portugalai yra smaližiai,gero vyno ir stiprios kavos žinovai. Beje,kava čia kainuoja nuo penkiasdešimties iki septyniasdešimt penkių euro centų, ir yra nepaprastai gardi. O pas mus? Pas mus kavytė daugelyje vietų jau seniai peršoko eurą ,ir kaskart vis prastėja. Toks gyvenimas.

Pėsčiųjų alėjoje žmonės rinkosi mitingui. Mūsų polinkis atvykti į visokių revoliucijų ir bruzdėjimų apimtas šalis jau tampa ne visai malonia tradicija. Ačiū Dievui,vėliau sužinojome,kad tai yra tik priešrinkiminės kompanijos renginys. Mano draugai ,Vytas ir Klaidas, taip pat įsitraukė į politinį šalies žaidimą, ir puolė palaikyti Porto miesto kandidato,net parašus už jį kažkokiuose popieriuose suraitė,mat portiškio nuotrauka jiems pasirodė esanti kur kas patrauklesnė, nei kitų pretendentų tapti šalies prezidentais. Deja,lietuviški parašai nepadėjo,po kelių dienų sužinojom ,kad mano bičiulių paremtas pretendentas pralaimėjo.

Pietavome vėlai ,jaunos portugalės užeigoje, prie pat miesto katedros. Suvalgėm po sriubą,kurią čia pat praminėme „balandiene“. Beje,tokią pat „balandienę“vėliau valgėme ir kitose vietose. Kur tik paprašydavome sriubos, visur paduodavo tokį patį miltais sutirštintą viralą ,su keliais plaukiojančiais kažkokios mums nežinomos žolės lapais. Tądien po „balandienės“ dar sutaršėm po tris gardžius kepsnius. Žiūrint į jų įspūdingus išmatavimus, kilo įtarimas kad portugalai yra ir itin storo pietų stalo gerbėjai. Viskas,ir kepsniai, ir ryžiai, ir daržovės ,visiems labai labai patiko,Klaidas išgėrė buteliuką portveino, ir einant pietums į pabaigą staiga nė iš šio nė iš to išpyškino:

Man vynas trenkė į galvą. Noriu dainuot. Einam į bažnyčią.

Ir mes tuojau pat nuėjom į katedrą. Neskubėdami apžiūrėjome senus šventovės skliautus,prabangų altorių,nuo laiko įjuodusius paveikslus ir paauksuotas skulptūras, kurių čia buvo labai daug. Paskui Klaidas atsisėdo į klauptus ir pradėjo melstis. Ilgai meldėsi ,ir bėrė aukščiausiajam prašymus vieną po kito. Portugalija yra bažnyčių kraštas,Porte jų gausu,kituose miestuose dar daugiau,o Bragoje išlikusios šventovės skaičiuojamos net šimtais. Tikriausiai ,Portugalijos kulto pastatai atsirado ne be šios šalies kolonijose užkaltų pinigėlių pagalbos,nes tiek daug jų pristatyti ir taip gausiai išpuošti vieni portugalai , vargu bau ar būt sugebėję.

Vėliau jų aplankėme dar ne vieną dešimtį,su laidojimo kriptomis, ir be jų,niūrių ir linksmesnių,didžiulių ir lilipučių,iškilmingų,stebinančių aukso tviskėjimu, ir prabanga. Ir kiekvienoje bažnyčioje Klaidas sėsdavosi į klauptus su prašymais. Tų jo prašymų buvo tiek daug,kad aš nejučiomis jau pradėjau stebėtis. Jeigu sausio antroje pusėje, prispyrus kokiai nors bėdai, jūs negalėjote susisiekti su Dievuliu, kaltinkit mūsų kelionės kompanioną. Garantuoju,kad visa aukščiausiojo kanceliarija ,tomis dienomis buvo užversta vien mūsų Klaido reikalais.

Trečiąją dieną atsibudome vėlai,išgėrėm kavos,papusryčiavom. Priėjęs prie veidrodžio ir pažvelgęs į save pastėrau – abiejų mano akių vokai buvo ryškiai morkiniai. Puoliau guostis bičiuliams,bet vietoj užuojautos , jie man patarė mažiau ryt apelsinų.

Išėję į miestą vėl landžiojome po bažnyčias,apžiūrėjome parkus. Klaidas bažnyčiose vis prašė,o parkuose valgė. Saulei slenkant vakarop atsidūrėme prie Eifelio tilto. Kaip ir pirmąjį kartą ten pūtė labai žvarbus vėjas, ir eiti į kitą Duero upės krantą niekam nesinorėjo. Kelionę į Vila Nova de Gaia atidėjom ramesnei dienai. Vakarienei valgėme lašišą. Buvau labai pasiilgęs žuvies, tačiau šita trokštamo malonumo nesuteikė. Paskui ,ilsindami kojas ,žiūrėjome televizorių, kuris mus gąsdino stichinėmis nelaimėmis ir revoliucijom:Brazilijoj nuošliaužos,Sudane maliarija,Egipte,Tunise, Irane sukilimai,o į mūsų pamiltą Portą iš kažkur pamažu slinko šaltis. Naktimis mūsų viešbutyje ir taip jau buvo vėsoka,o čia dar pranešė, kad vietoj jau įprastų šešiolikos laipsnių šilumos, temperatūra žada nukristi iki minus vieno. Dieną gatvėse matėme pareigūnus, statančius medžiagines šatras miesto vargšams,pagirtina,kad valdžia rūpinasi savo benamiais,bet mums atostogų metu kalenti dantimis taip pat nesinorėjo.

Vartydamiesi lovose, Vytas ir Klaidas juokavo duosią skelbimą į vietinį laikraštį:“Ieškome moterų Porto mieste. Gyvenančių butuose be radiatorių ir šildytuvų prašome nesisiūlyti“.Mano žvilgsnis nukrypo į virš kambario durų įtaisytą kondencionierių, ir po valandėlės mes jau lepinomės trisdešimt vieno laipsnio šilumoje. Tiek pat šilumos tą vakarą buvo ir tolimajame Bankoke. O sinoptikų žadėtas atšalimas į Portą neatėjo,atvirkščiai,su kiekviena diena buvo vis šilčiau ir šilčiau.

Sekmadieniais visa Portugalija tingi,krautuvės nedirba,tad galima visa siela atsiduoti turizmui. Nuvykom į dvasinį centrą – Bragą . Jau minėjau,kad čia yra labai daug bažnyčių. Tiek daug,kad net ateistas gali religingu pasidaryti. Vaikščiojom kol kojos pradėjo lysti ten kur nederėtų, o paskui sugrįžome į Portą,namo. Užsukome į kažkokią pirmą pasitaikiusią valgyklą, ir pagaliau pirmą kartą labai skaniai pavakarieniavom. Aš valgiau jų nacionalinį pasididžiavimą bacalhau casa,tai tokia baltutėlė ir labai minkštutė žuvis. Porcija buvo labai didžiulė, todėl draugai mane apkaltino,kad aš surijau delfiną,jie patys tuo tarpu šveitė cozido a portuguesa: kiauliena,jautiena,vištiena,sauja balandų ir dar bala žino kas, vienoje lėkštėje. Draugai juokaudami skundėsi,kad dėl šitos beskonės žolės į pasaulio kraštą belstis nevertėjo.

Paskui pakilome į prekybos centro barą išgerti kavos. Už gretimo staliuko trys negrai baltais megztiniais valgė pyragėlius. Man pasirodė,kad prieblandoje sėdintys taip apsirengę vyrai yra tikras iššūkis madai,nors gerai pagalvojęs nusprendžiau,kad ne ką mažesnis iššūkis būtų, jei jie savo baltus megztukus pasikeistų juodais. Ne,su baltais vis tik geriau,na,bent jau iš karto galima pamatyti,kad už stalo kažkas tai yra.

Grįžom į namučius. Po valandėlės mūsų kambaryje vėl buvo plius trisdešimt vienas. Vonios kambaryje pūkštė,šnopavo ir stenėjo Klaidas. Sunku patikėti,tačiau jis tenai, su durų rankenos pagalba, atidarinėjo butelį porto vyno. Pasisekė. Paskui Klaidas gėrė, o mes su Vytu diskutavome apie visus kitus įmanomus vyno butelio atkimšimo būdus. Pasirodė,kad jų žinome labai daug.

Porte ir jo apylinkėse dar praleidome penkias dienas. Į šalį atvykome šiek tiek per anksti, ir nepajutome viso gamtos grožio,tačiau ir tokia augmenija ,kokią mes matėme sausio mėnesio pabaigoje, mums paliko didžiulį įspūdį. Ji čia tikrai puiki:akį traukė gigantiški eukaliptai,gudriai išsikerojusios pušys,raiškios palmės, neapsilapavę platanai, jau žydinčios pirmosios magnolijos, ir švelniais pumpurais pasidabinę migdolai. Gražu.

Portugalija yra keliautojo dėmesio verta šalis. Atvykėlį čia mažai kas gali nuvilti. Na,gal tik jaunoms mergaitėms nelabai patiks,kad vietiniai jaunuoliai čia dažnai kramto savo nagus, ir yra labai priklausomi nuo savo mamyčių. Jaunųjų portugalų įprotį „valgyti“ save pastebėjome patys,o apie stipriosios lyties prisirišimą prie savo mamyčių, oro uoste papasakojo kelios merginos grįžtančios iš mokslų Portugalijoje į Lietuvą.

O man portugalų atsidavimas šeimai patiko,čia dar nepamiršta tradicija kartu sėstis prie pietų stalo, ir kartu su savo šeima šventadieniais aplankyti bažnyčią.

Manau,kad šioje šalyje aš dar apsilankysiu,kol dar egzistuoja nors ir neromantiška, tačiau labai pigi skrydžių bendrovė Ryanair.

Verta.

Oooo,pamiršau dar šaukštą deguto. Mes turime įprotį iš kiekvienos šalies ką nors parsivežti. Atsiminimui, taip sakant. Tai štai,Ponte de Limoj ,ar Bairono apdainuotoj Sintroj , Vytas nusipirko tokį, iš keturių nedidelių keramikinių plytelių susidedantį ,suvenyrą. Už jį sumokėjo keturiasdešimt penkis eurus. Kai jis viešbutyje pirkinį išvyniojo ir parodė mums, aiktelėjom. Trisdešimties centimetrų kvadratinis „pano“ meniniu lygiu tikrai nepasižymėjo. Tai buvo akivaizdu. Šokiravo ir keramikos kokybė,viena plytelė buvo net dviejose vietose suskilusi, nuo kitos luposi dažai.

Paguodėme Vytą aiškindami,kad tai priežastis kada nors čia sugrįžti. Labai svari.