Kai Lietuvoje vasaris dažniausiai džiugina tik tuo, kad pamažu ilgėja dienos, mes su Karoliu nusprendėme: gana šaltų rytų, norime saulės, kalnų ir gero maisto. Jau seniai žavėjomės Ispanija, o šįkart pasirinkome pietus – Granadą. Ir tai buvo viena geriausių mūsų žieminių idėjų!
Granada – miestas, kuriame susilieja istorija, kalnai ir ispaniškas gyvenimo ritmas. Atvykome į Granadą vasario pradžioje, kai Lietuvoje dar buvo sniego pusnys, o čia mūsų pasitiko +18 laipsnių šiluma ir žydras dangus. Pirmas įspūdis – tarsi būtume patekę į kitą pasaulį.
Apsistojome mažame, jaukiame bute netoli Albayzín rajono – senojo arabiško kvartalo su siauromis, vingiuotomis gatvelėmis, baltutėlėmis sienomis ir kvapą gniaužiančiais vaizdais į Alhambrą. Pirmą vakarą, dar nespėję atsigauti po kelionės, užlipome į Mirador de San Nicolás apžvalgos aikštelę. Saulėlydis virš Alhambros ir Sierra Nevada kalnų fone – tai buvo kažkas tokio, kad abu tiesiog sustingom ir tylėjom. Tik po kurio laiko Karolis tyliai pasakė: „Jeigu rojus turi balkoną, jis tikriausiai atrodo taip.“
Kitas dienas leidome tyrinėdami miestą. Žinoma, negalėjome praleisti pačios garsiausios Granados įžymybės – Alhambros rūmų. Rezervavome bilietus iš anksto (kas, beje, būtina, net vasarį), ir praleidome ten beveik visą dieną. Aš vis negalėjau atsistebėti, kaip subtiliai dera islamiška architektūra, ispaniška istorija ir gamta. Karoliui labiausiai patiko Generalife sodai – žiemą ten mažiau žiedų, bet vis tiek viskas alsavo ramybe ir tvarka.
Vieną dieną skyrėme Sierra Nevada kalnams – nuo Granados vos valanda kelio autobusu. Nors mes nesame profesionalūs slidininkai, bet tiesiog pasivaikščiojome sniego takais, gėrėjomės kalnų vaizdais ir išgėrėme po taurę karšto vyno kalnų užeigoje. Buvo keistas jausmas – ryte sėdėti saulėje Granadoje be striukės, o po pietų – stovėti sniege su pirštinėmis ir šalikais.
Grįžę į miestą, lepinomės ispaniška virtuve. Mūsų mėgstamiausia vieta tapo maža tapas barų gatvelė Calle Navas. Vos įėjai į bet kurį barą – užsisakai taurę raudono vyno ir tau atneša mažą užkandį nemokamai. Karolis ypač pamėgo „berenjenas con miel“ – keptas baklažanas su medumi. Aš – „tortilla de patatas“ ir šviežias alyvuoges. Vieną vakarą netikėtai pakliuvome į gyvo flamenko pasirodymą – taip emocionaliai ir nuoširdžiai dainavo, kad žodžių pritrūko.
Laisvalaikiu tiesiog klaidžiojome po miestą. Albayzín su savo senoviniais namais ir turgeliais, modernus Realejo rajonas, Granada katedra, kurioje Karolis praleido visą valandą tiesiog sėdėdamas ir žiūrėdamas į vitražus… Atrodo, kiekviena gatvė čia turi savo istoriją.
Paskutinį vakarą užlipome dar kartą į Mirador de San Nicolás. Granada tyliai skendėjo vakaro šviesoje, o mes kalbėjomės apie tai, kaip gera kartais pabėgti nuo rutinos ir pamatyti kažką visiškai naujo. Vasaris Granadoje mums buvo ne tik atostogos, bet ir priminimas, kaip svarbu sau leisti patirti – keliauti, ragauti, pamatyti.
Grįžome į Lietuvą su šypsenomis, su tamsiu alyvuogių aliejumi lagamine, su ispaniška muzika grojaraštyje ir daugybe nuotraukų, kurias dar ilgai vartysime žiemiškais vakarais. O svarbiausia – su planu sugrįžti.