Kai liepos pradžioje Lietuvoje prasidėjo karščiai, kuriuos dar labiau apsunkino miesto triukšmas ir darbiniai rūpesčiai, nusprendėme su vyru Mantu, kad metas trumpam pabėgti. Norėjosi kažko naujo, bet ne per toli. Po trumpos paieškos pasirinkimas tapo aiškus – Slovėnija, o tiksliau – jos sostinė Liubliana. Miestas, apie kurį girdėjome kaip apie vieną žaliausių Europoje, su unikalia atmosfera ir puikiu balansu tarp gamtos, kultūros ir miesto gyvenimo.
Atvykimas į Liublianą: pirmas įspūdis
Į Liublianą atskridome iš Vilniaus su persėdimu Vienoje. Jau oro uoste jautėsi draugiška atmosfera – viskas paprasta, aišku ir tvarkinga. Mūsų viešbutis buvo netoli senamiesčio, prie upės Ljubljanicos, todėl jau pirmą vakarą išėjome pasivaikščioti. Šiltas oras, švelni muzika iš gatvės muzikantų, žmonės besišypsantys kavinėse – Liubliana iš karto mus sužavėjo.
Pirmą vakarą vakarieniavome restorane „Druga Violina“, kuriame dirba žmonės su negalia. Tai ne tik socialiai atsakingas verslas, bet ir vieta, kurioje paragavome pirmosios slovėniškos vakarienės – Mantas išsirinko „Idrija žlikrofi“, o aš ragavau keptą upėtakį su vietinėmis daržovėmis. Abu likome sužavėti skoniu ir aptarnavimu.
Senamiestis, pilis ir miesto siela
Antrąją dieną skyrėme Liublianos senamiesčiui. Tai miesto širdis – siaurų gatvelių tinklas, spalvingi pastatai, tilteliai per upę ir visur – dviratininkai. Visiškai jokių automobilių – tai viena priežasčių, kodėl šis miestas toks jaukus.
Užlipome į Liublianos pilį – pėsčiomis, nors galima ir funikulieriumi. Iš viršaus atsiveria puikus vaizdas į visą miestą ir aplinkinius kalnus. Pačioje pilyje – istorijos ekspozicija ir net nedidelis kalėjimas, kuriame gali pasijusti tarsi viduramžių filme.
Po pietų užsukome į „Central Market“, pagrindinį miesto turgų, kuriame vietiniai perka daržoves, vaisius, sūrius. Nusipirkome slyvų, medaus ir vietinio ožkos pieno sūrio – viskas labai šviežia ir gardu. Vakarop sėdėjome kavinėje prie upės ir stebėjome žmones – studentus, šeimas, turistus. Buvo malonu tiesiog būti.
Žalioji pusė – Tivoli parkas ir upės krantinės
Trečiąją dieną nusprendėme pabėgti nuo miesto šurmulio (nors jis ir nebuvo didelis) – išėjome pasivaikščioti po Tivoli parką. Tai didžiulis miesto parkas, kur žmonės sportuoja, vedžioja šunis ar tiesiog guli ant žolės. Mantas netgi rado lauko šachmatų aikštelę ir sužaidė partiją su vietiniu pensininku. Aš tuo metu mėgavausi knyga ir ledais.
Vakare išsinuomojome dviračius ir mynėme palei Ljubljanicos upę. Mieste daug dviračių takų, o eismas saugus ir patogus net tiems, kurie nėra profesionalūs dviratininkai. Tą vakarą valgėme picą vietinėje picerijoje „Trta“ – viena geriausių picų, kokias teko ragauti už Italijos ribų!
Dienos išvyka į ežerą Bled
Nors buvome apsistoję Liublianoje, ketvirtąją dieną skyrėme trumpai išvykai į Bledo ežerą, kuris vos valandą kelio automobiliu. Išsinuomojome automobilį anksti ryte, ir jau 9 valandą stovėjome ant ežero kranto. Bled – tai kaip atvirukas: žydras ežeras, salelė su bažnyčia viduryje, pilis ant uolos.
Išsinuomojome valtelę ir patys irklavome iki salos. Aplink girdėjosi paukščių čiulbėjimas, vėjas maloniai gaivino, o saulė leido pamiršti viską. Tai buvo viena romantiškiausių akimirkų visos kelionės metu.
Paskutinė diena – kavinės, suvenyrai ir lėtas atsisveikinimas
Penktoji diena buvo skirta ramiam miestui pajusti. Pirkome suvenyrus – keramikinį puodelį, rankų darbo papuošalą, slovėnišką vyną. Aplankėme Nacionalinę galeriją ir netikėtai radome puikią parodą apie vietinį meną nuo XIX a. iki šių dienų.
Vakarą praleidome jaukiai – su vyno taure, ilgu pokalbiu ir pažadu sugrįžti. Nes Liubliana – tai ne tik Slovėnijos sostinė. Tai miestas, kuris kvėpuoja žaliu ritmu, šypsenomis ir paprastumu. Mums su Mantu tai buvo ne tik atostogos – tai buvo mažas pabėgimas į geresnį, lėtesnį pasaulį.
MyTrips - kelionių istorijos