Kai gegužės pradžioje Lietuvoje dar tik pradeda skleistis pirmosios alyvos, o orai vis dar primena pavasarį, o ne vasarą, nusprendėme su vyru Rimantu, kad mums reikia tikros šilumos ir saulės. Abu dirbame daug, dažnai skubame, o šiemet kaip niekad norėjosi sustoti, atsikvėpti ir pabūti tik dviese. Taip mūsų spontaniškas sprendimas nukrito ant Graikijos – o konkrečiai, į Salonikus (Thessaloniki). Apie šį miestą iki tol žinojome tik tiek, kad jis antras pagal dydį Graikijoje ir yra kažkur šiaurėje. Dabar galime pasakyti: tai buvo vienas geriausių mūsų sprendimų.
Atvykome į Salonikus šiltą gegužės sekmadienį. Lėktuvas leidosi, o pro langą atsivėrė vaizdas į žydrą Egėjo jūrą ir miestą, išsiplėtusį tarp kalvų ir pakrantės. Iškart pajutome – čia bus gera. Miestą pasiekėme autobusu ir apsistojome mažame butuke netoli Navarino aikštės. Vaizdas į kiemą, kvapas nuo apelsinmedžių ir senų akmeninių sienų – viskas atrodė taip autentiška ir tikra.
Pirmą vakarą leidome labai paprastai: ilgas pasivaikščiojimas pajūrio promenada iki garsiojo Baltosios bokšto (Lefkos Pyrgos), kur sustojome tiesiog sėdėti ant suoliuko, žiūrėti į jūrą ir jausti, kaip kūnas atsipalaiduoja. Tuomet vakarinė ouzeria Ladadikos rajone – ten paragavome mūsų pirmųjų meze: keptų kalmarų, pikantiškų sūrių, alyvuogių ir, žinoma, taurę ouzo.
Antrą dieną paskyrėme istorijai. Pradėjome nuo Galerijaus arkos ir Rotondos – šie romėnų laikų paminklai tiesiog įsirėžę į miesto audinį. Toliau keliavome į Agios Dimitrios baziliką, kurioje jaučiau keistą ramybę – aukštos lubos, šviesos blyksniai pro langus ir ikonų kvapas sukūrė tikrą dvasingumo jausmą. Vyrui Rimantui labai patiko Salonikų Archeologijos muziejus – jis ilgai stovėjo prie Aleksandro Didžiojo laikų kario šarvų, o man įspūdį paliko senovinės keramikos kolekcija.
Trečią dieną skyrėme kalvotajai Ano Poli – viršutinei miesto daliai. Tarp senų namelių su raudonais stogais, vingiuotų gatvelių ir Bizantijos sienų radome mažą kavinukę, kur savininkė pati kepė pita su feta ir špinatais. Vaizdas nuo čia – nepakartojamas: matėme visą miestą ir jūrą, o tolumoje net švietė Olimpo kalnas. Šį vaizdą prisiminsime ilgai.
Ketvirtą dieną skyrėme gamtai – pasivaikščiojome per miestą iki jūros muziejaus, po to sėdome į laivelį, kuris siūlo trumpas ekskursijas aplink įlanką. Taip ramiai, be jokio plano, gurkšnodami šaltą kavą, plaukėme pakrante ir klausėmės vėjo. Po to, netikėtai sau patiems, apsilankėme Modiano turguje – spalvos, kvapai, vietiniai balsai. Nusipirkome šviežių braškių, medaus su čiobreliais ir alyvuogių muilo, kuris dar dabar kvepia mūsų vonioje.
Paskutinėmis dienomis tiesiog mėgavomės miestu: vakarais – Ladadikos muzika ir maistu, rytais – pasivaikščiojimais prie Rotušės ir Atatürko gimtinės (dabar muziejus). Vieną vakarą netikėtai atsidūrėme gyvos muzikos koncerte Aristotelio aikštėje – jauni žmonės šoko, dainavo, o mes tiesiog sėdėjome ant laiptelių, valgėme ledus ir buvome laimingi.
Gegužės mėnesį Salonikai buvo ideali vieta pabėgti nuo Lietuvos pavasario permainingumo. Ne karšta, bet jau šilta, viskas žydi, o žmonės gyvena lėčiau, giliai, su pagarba savo istorijai ir meile gyvenimui. Graikija mus dar kartą įtikino – čia kiekvienas atodūsis turi skonį, kvapą ir šypseną.
Grįžome į Lietuvą pilni įspūdžių, idėjų ir minčių, kad dar sugrįšime. Gal kitą kartą – į Chalkidikę ar į Peloponesą, bet Salonikai visada liks mūsų gegužės prisiminimuose kaip šilčiausia savaitė dviese.
Kernys 
Rolanx 
biruta