Kelionė į Pietų Afriką . 2 dalis. Botsvana

01.27 -01.31 Maunas – Оkavango delta – Маunas – Rundas

Iš Kasanės vykstame į Mauną, miestelį, iš kurio galima pasiekti Okavango deltą. Okavango delta – tai Kongo upės žemupis. Upė niekur neįteka, o tiesiog užlieja milžinišką plotą Kalahario dykumoje, suformuodama unikalų salų ir kanalų visumą. Čia daug žalumos ir visada yra vandens, todėl gyvena daug paukščių ir gyvūnų rūšių. Čia mes keletą dienų keliausime ir stovyklausime jau tikrai necivilizacijos sąlygomis. Iš Mauno kempingo iki vietos, iš kurios plauksime, važiuojame sunkvežimiu tris valandas. Lauko keliai duobėti, todėl baisiai krato. Akacijos turi žiaurius spyglius, todėl nespėjame traukti basų kojų nuo kėbulo krašto. Pakeliui pamatome keletą vietinių sodybų. Namai apvalūs, paprastai pastatyti iš stačių karčių su šiaudais dengtu stogu. Vietiniai vaikai lekia paskui ir išsišiepę mojuoja. Jiems mes esame didelė pramoga. Atvykstame iki jau nepravažiuojamo vandens. Nuo čia kanalais plauksime mokoromis.

Mokoros – tai tokios medinės skabtuotos valtys. Jos plaukia stumiamos ilgomis kartimis vieno žmogaus, stovinčio valties gale (kaip paskui patyrėme, išstovėti laikant lygsvarą nėra taip lengva). Į makoras susėdame po du, dar dvi valtys plukdo palapines, maistą ir puodus.

Kadangi irkluoti nereikia, makora plaukti visai smagu. Tik iš pradžių neramina, kad valties kraštas virš vandens pakilęs tik per tris pirštus (baisu dėl kameros ir telefono.) Tačiau, kadangi karšta ir tai yra gerai – bet kada galima atsigaivinti vandeniu. Jis švarus, nes tekantis. Vietiniai gyventojai jį ir geria. Pakeliui mūsų irkluotojas (jaunas, ką tik mokyklą baigęs vaikinas – Derekas) parodo ir papasakoja apie augalus ir paukščius. Tarp kitko, vietinių afrikiečių vardai žavi. Pvz. Pilot, Elevator, Punch…

Kad kažkas atsitiko priekyje suprantame iš mūsų vedlių balso intonacijos ir pro šalį plaukiančių pomidorų. Priplaukę artyn pamatome ir mūsų vadovę Kath iki kaklo vandenyje… Vyksta gelbėjimo darbai. Gelbėjami puodai ir maistas. Kath taip pat plaukė apvirtusioje makoroje, todėl jai tenka neplanuotos maudynės… (Bet jei ne jos sušlapęs telefonas ir miegmaišis tikrai pavydėčiau, nes vanduo toks skaidrus, o oras toks karštas). Kas atsitiko ? Pasirodo sulūžo kartis, ir makoros vairuotojas tiesiog prarado pusiausvyrą… Tačiau gelbėjimo darbai pavyksta gan neblogai ir prarandame tik bananus ir dalį duonos.

Po gerų dviejų valandų atplaukiame į mūsų salą. Įsikuriame stovyklavietę. Mūsų vedliai nurodo neiti nuo palapinių daugiau nei penkiasdešimt metrų. Pasiklausius gyvūnų garsų aplink, to ir nesinori. Maža to. „Jei naktį išlindę iš palapinės pamatysite akis, į krūmus vieni neikite. Žadinkite kurį nors iš mūsų“. Kažin ar jie tuo apsidžiaugtų. Vakare pasidalinę į dvi dalis su dviem vedliais išeiname pasivaikščioti. Ką jau ką, o gamtą vietiniai pažįsta. Išgirstame apie kiekvieną įdomesnį augalą ar gyvūną. Vedliai mus ragina klausti ir klausytis, nes žada suorganizuoti egzaminą, kitaip namo neparves.

Kitą rytą anksti einame jau į ilgesnį – keturių valandų žygelį. Mūsų tikslas – didesni gyvūnai. Persikeliame į kitą salą ir traukiame link vandens telkinio, kuriame dieną leidžia begemotai. Begemotai, beje iš vandens išlipa tik naktį. Tada jie daug keliauja šlamšdami žolę (jie išskirtinai žoliaėdžiai gyvūnai). Apie penktą valandą ryto, saulei tekant, grįžta į vandenį. Turint omenyje karštį ir muses – tai visai geras gyvenimo būdas.

Aptinkame ne tik begemotus, bet ir žirafas, antilopes, zebrus. Gyvūnai čia nepratę prie žmogaus, todėl arti neprisileidžia – bijo. Einant arčiau, pradeda bėgti. Mūsų nebijo tik bezdžionės. Tiksliau, jų smalsumas pralenkia baimę. Greitai šalia stovyklavietės medžiuose įsikuria visa jų banda, stebinti, ką čia veikia tie žmonės… Naktį beje jos mane labai išgąsdina. Jų leidžiami garsai kiek primena lojimą… Maža apie ką gali pagalvoti, kai nežinai kas taip triukšmauja.

O kurgi mano dar nematytas liūtas ? Klausiu vedlių, ar jie čia gyvena ? Nejaugi savo noru plaukia iš salos į salą ? (pamenu, kaip mano katinėlis šovė kaip kamštis iš kūdros, kai kartą netyčia įšoko, bemedžiodamas drugelį). Pasirodo gyvena. Tik į vandenį nelenda, bet randa siauriausią kanalo vietą ir jį peršoka. Vakare mūsų laukia kultūrinė programa. Vedliai šoka ir dainuoja savo genties dainas. Tikrai šauniai. Savo ekspresija sužavėtų ir nugalėtų mūsų visų televizijų konkursuose. Atsakomasis mūsų pasirodymas atrodo labai skystai.

Kitą rytą jau be nuotykių grįžtame makoromis ir sunkvežimiu atgal į Mauną. Čia laukia dar viena dienos atrakcija – skrydis mažu 5-7 vietų lėktuvu virš deltos. Kaina žmogui – 60 USD. Skrendame 100 – 150 metrų virš žemės, todėl viską gerai matome ir vaizdai fantastiški. Tik nerealus karštis ir supimas į pabaigą pradeda pykinti. Praskrendame kaimenes dramblių, buivolų, begemotų, antilopių, žirafų… Pagaliau pastebim ir liūtą. Tik nufotografuoti jau nebespėju.

Iš Mauno kitą ankstų rytą išvažiuojame Namibijos link. Autobuse miega kas kaip išgali. Miegą pakeliui pamaišo tik siena ir sanitarijos postas. Tam kad apsisaugoti nuo karvių ligos plitimo, visiems reikia išlipti iš autobuso ir dezinfekuoti batus tam skirtoje balutėje. Vienas juokingas momentas – būtinai reikia neštis ir dezinfekuoti ir antrus batus, nes sanitarijos darnuotojai nepatikėtų, kad keliauji tik su vienais. Teko traukti iš kuprinės savo lasportivas, nenaudotus nuo pat Johanesburgo.

Išsikeičiam pinigų. Namibija turi savo valiutą – Namibijos dolerius. Tačiau naudoja ir vienas prie vieno keičia taip pat ir Pietų Afrikos Randus. Kursas – 7,2 Namibijos D – 1 USD.

01.25 -01.27 Bostvana – Kasane

Iš ryto laukia nauja „gera žinia“. Pasitikrinu e-mailą ir randu trijų dienų senumo laišką iš kelionių saito, per kurį pirkau bilietą į Bostvaną, kuriame maloniai prašoma užpildyti kažkokią formą, nes kitaip mano internetinis bilietas bus atšauktas, nes mokėjimas nepatvirtintas. Be abejo jau per vėlu kažką pildyti. Skambinu nurodytu telefonu. Bilietų yra! Tik reikia suspėti į oro uostą … per trisdešimt minučių… Metu daiktus į kurpinę, prišnekinu vairuotoją paskubėti, perbėgu oro uostą su dviem kuprinėm kol randu „Air Bostwana“ ir …spėju. Tik kažkodėl nepriima mano lietuviškos kreditinės kortelės. Bet priima suomišką. Taigi skrendame į Bostvaną!

Miestas „Kasane“ man nesako visiškai nieko. Oro uostas mažiukas. Be mūsų lėktuviuko, tik mikro-lėktuvai. Atstoviu eilėje prie pasų kontrolės. Mano pasą apžiūri miela pareigūnė ir …išgirstu jau taip pažįstamą mielą „You do not have a visa to enter Bostvana“

… Neaaa ! Negali būti!!! Bandau aiškinti, kad turiu oficialų raštą iš ambasados, kad man nereikia vizos. „Kur tas raštas ?“. Bėda ta, kad ne aš turiu, o mano kelionių agentūra. O mano telefonas be abejo neveikia – nėra ryšio. Pareigūnė pirštu rodo į pakabintą ant sienos sąrašą… „The countries for which citizens visa is not required…“. Deja, toj vietoj kažkur už Lichtenšteino nieko pažįstamo nėra.

Jau matau pažįstamą šurmulį ir pasiruošimą išsiųsti mane tuo pačiu lėktuvu atgal… Bet ačiū dievui pareigūnė atsikasa kažkokį raštą tarp popierių ir randa patvirtinimą, kad nuo 2009 m. pavasario lietuviams vizos tikrai nereikia ! Ir jau visai maloniai nuskamba “Welcome to my country sister”.

Mane pasitinka gidas ir atvysktame į stovyklavietę. Kaip paprastai – aptverta elektros tvora, stovi ne autobusas ( „it is not a bus, it is a truck“), o greičiau tvirtovė ant ratų, skirta kelionėms Afrikoje ir palapinės, tarp kurių vaikšto mano ateinančių trijų savaičių bendrakeleiviai. Kažkokie nuleipę. (Kodėl nuleipę suprantu tik kitą dieną, kai pajuntu tikrą Bostvanos orą. Čia tikrai KARŠTA). Publika iš įvairių šalių. Daugiausiai jaunimas. Honkongas, Šveicarija, Australija, Naujoji Zelandija, Korėja ir žinoma UK. Viso septyniolika žmonių. Kai kurie pradėjo kelionę vakar, keliems tai jau trisdešim trečioji diena. Nes tas pats autobusas važiuoja iš Nairobio per visus žymiausius parkus, užsuka į Ugandą susitikti su gorilom, Tanzaniją (su apsistojimu Zanzibare), Malavį, Zimbabvę… O iki galūtinio tikslo (Keiptauno) liko pervažiuoti Bostvaną, Namibiją ir dalį Pietų Afrikos. Grupę lydi Australietė vadovė Kath ir du vietiniai pagalbininkai – vairuotojas Elevator ir virėjas (beje, labai geras) Dankanas. Abu iš Kenijos, masajų genties. Gaunu atskirą palapinę, čiužinį, užuojautą dėl praleistos Zimbabvės ir instruktažą kaip elgtis kelionės metu.

Labai daug dėmesio skiriama sveikatai. Prieš lipdami į autobusą visi privalo dezinfekuotis rankas kažkokiu purškalu. Prieš valgant ar ruošiant valgį plauti rankas su muilu. Indai plaunami su indų skysčiu ir džiovinami prieš dedant atgal į dėžes (paprastuoju būdu – mojuojant ore). Todėl po vakarienės įdomu stebėti reginį – būrelis valgytojų stovi vidury lauko ir mojuoja lėkštėmis.

Veikla prasideda kitą rytą. Keliamės penktą valandą, kad prieš penkias jau važiuotume į rytinį pasivažinėjimą po Čiobės parką žiūrėti gyvūnų. Tai vadinama „game drive“. Kažkodėl įvažiavimui į parką reikia paso. Gerai kad nereikia vizos. Per tris valandas sutinkam dramblius, builvolus, begemotus, bezdžiones, antilopes ir dar kažką. Karštis užmušantis. Gerai kad stovyklavietė turi baseiną. Mirkstam vandeny. Kita išvyka į parką tik po pietų. Plaukiam laivu Čiobės upe. Plaukiant galima ypač daug pamatyti, kadangi ir gyvūnai maudytis mėgsta. Nekalbant apie begemotus, kurie visą dieną mirksta vandeny ir tik naktį išlenda ryti žolės. Pavyksta pamatyti ir juos. Jų skleidžiami garsai beje girdisi ir iš palapinės (kažkiek panašūs į kriuksėjimą) kadangi tik šimtas metrų skiria nuo upės. Įdomiausia žiūrėti į besimaudančius dramblius – stebim dramblį ir dramblę. Turškiasi kaip vaikai. Beje, drambliai yra geri plaukikai ir noriai keliauja. Iki vandens gali per dieną eiti ir keturiasdešimt kilometrų. Dramblys lipdamas į krantą netyčia nulaužia medžio šaką (storio kaip rastas). Susierzinęs straubliu meta ją į upę tolyn. Geriau jau jis ant mūsų nesupyktų. Dar smagiau žiūrėti į dviejų savaičių drambliuką. Jam dar nelabai sekasi, todėl išlipti į krantą padeda mama.

Per vakarienę mane nureketuoja vietinis naminis rainius: priverčia dalintis maistu ir išsireikalauja paglostyti (katinas nepėsčias – pajutęs konkurenciją vaikėsi po visą kiemą vietinį brisių). Kažkodėl mane katinai myli nesvarbu kokiam žemyne (arba tiksliau – naudojasi mano silpnybe). Gaila, kad vis dar nepamačiau didžiausiojo iš visų kysių…

Jovitos Laučiutės kelionės įspūdžiai
XGenomas