Keliones planuodamas visada naudoju įvairius kitų keliautojų aprašymus ir įspūdžius.
Nusprendžiau ir pats kažką parašyti, – gal kam pravers.
Kadangi pati Sardinija jau yra čia aprašyta, nesiplėsiu daug, o tik paminėsiu kelis momentus, kurių galbūt kituose aprašymuose nėra – bus tarsi koks papildymas.
Taigi, sugalvojom pratęsti vasarą ir spalio mėn viduryje pabūti Italijoje. Maršrutą pasirinkome Roma – Sardinija. Romoje aišku kelias dienas davėmės pėsti ir išmaišėm beveik visą centrinę dalį. Buvo pakankamai karšta iki 30 laipsnių, ir paskui labai gailėjausi, kad nepasilikom Roms kelionės pabaigai – Sardinijoje oras buvo jau gerokai vėsesnis.
Apie Romą pasakoti neverta – viskas ten aišku, turistų miestas.
Iš Romos pasiekti Sardiniją geriausias būdas – laivu. Didžiulis keltas išplaukia iš Chivitavechia apie 21 val, būna apie 6 ryte jau saloje – Porto Torres. Yra ir kitų maršrutų, mes pasirinkome Porto Torres, nes keliavimas naktį lovoje sutaupo brangaus laiko.
Mums labai apsimokėjo bilietus pirkti interenetu dar Lietuvoje – nemažai sutaupėme. Tačiau gerai, kad labai anksti atvažiavom į Čivitavekiją (traukiniai iš Romos stočių važiuoja ten kas valandą jeigu ne dar tankiau). Uostas didžiulis, informacijos – jokios. Įsėdę i shuttle autobusiuką privažiavom savo laivą, o pasorodo, kad savo internetinius bilietus turim pakeisti į popierinius. Nuo laivo iki pastato, kur yra bilietų kasos – apie kilometrą ir teko tapnoti naktį iki jo, nes uosto autobusai važinėja neįtin dažnai, todėl bijojome pavėluoti į laivą.
Laive nemaloniai nuteikė ypač ankstyvas alarmas – 4 val ryto jau buvo prižadinti. Kadangi laivas- keltas plaukia į Barseloną, tai tipo kitiems keleiviams reikia paruošti mūsų kajutę.
6 val. išlipę iš laivo gal po 10 min sulaukėme autobuso, kuriuo ir nukeliavome iki Alghero.
Labai apsidžiaugėme, kad taip anksti prižadintas viešbučio budintysis mus maloniai sutiko ir netgi leido įsikurti mums paruoštuose apartamentuose. Nuostabus švintančio ryto vaizdas į jūrą tiesiog sužavėjo – ech…. atostogos….

Alghero – žavus miestukas, puikus pliažas, pigus kinietiškas masažas pliaže. Spalio mėn – jau ne sezonas, žmonių nedaug, o pakankamai šilta, žodžiu tam kas mėgsta kurortinę ramybę, jūrą – Alghero labai tinka.

Na, o kas nori „laukinės gamtos” – juda toliau. Taip mes ir padarėme.
Vėlgi – automobilio nuoma interneteu sutaupė mums ženklią sumą. Jei būtume nuomavę tiesiog atvykus,kaina būtų vos ne dvigubai didesnė. Labai keista, bet – faktas.
Pasiekti Alghero oro uostą (ten pasiėmiau auto), kuris yra vos už 15 km nuo centro man prireikė vos ne 2 valandų – sunku buvo susigaudyti kokiu autobusu ir iš kur ten važiuoti. Patys maršrutiniai autobusai ten važiuoja gal kas 40 min. Sunku iš toliau pamatyti ar atvažiuoja geltona linija ar žalia, o jei rankos nepakėlei ir nėra išlipančių, jis gali pravažiuoti nesustojęs.

Vienas didelis minusas keliaujant vėlų rudenį – ankstyvi vakarai. Todėl išvažiavę per pietus, netrukus turėjom pradėti ieškotis vietos nakvynei. Musų tikslas buvo susirasti vilą ar namą su nemažu kiemu, griliumi, ant jūros kranto. Tokius reikalavimus atitinkančių objektų nėra daug. Ir mums labai pasisekė – suradom, tačiau per arti Alghero, kas paskui sugadino visą kelionės maršrutą. O sugadino todėl, kad sala vis tik pakankamai didelė ir nepavyko jos visos apvažiuoti, kaip buvo numatyta.
Vakare aplankėme Oristano, prisipirkome vyno ir žuvies – vakare laukė grilis, jūros ošimas, dalinimasis įspūdžiais. Deja, vėjas buvo perdaug „gaivus” ir netgi terasoje nebuvo labai smagu, todėl keptą žuvį užgerdami sardinijos vynu valgėme name. Vynas vynu, bet tradicinė mirta – puikus gėrimas prieš miegą.

Sekančias dienas keliavome po Sardinijos pietus. Daug nesismulkinsiu. Tik keli pastebėjimai.
Sunkiai ir ilgai ieškojome krioklių, o kai suradome pasirodo…. jie išdžiuvę. Kadangi kalnų jau esame daug ir visokių prisižiūrėję, tai „nieko naujo” Sardinijoje nepamatėme. Tiesa, būtent Sardinijoje ramybė ir tyla kalnuose – ko gero įpatinga. Kai kada gerą pusvalandį nesutikdavome nei vieno automobilio savo kelyje.
Dar vienas neigiamas momentas – oras gerokai atvėso. Pakilo audra, taigi ir maudymasi teko kelioms dienoms pamiršti.
Savotiškai graži sostinė – Cagliari. Nuo kalno atsiveria graži panorama į miestą ir apylinkes. Bet vėlgi – ankstyvi vakarai neleido mums pamatyti daug ko iš to ką planavome: anksti keltis mes tingim, o 18 val jau vėlu.
Įdomi ir jauki Sant Antioco salelė.
Praleidę kelias dienas kalnuotuose pietuose, pervažiavome į šiaurę. Pakrantė nuo Porto Torres iki Castelsardo vietomis primena mūsų Neringą – smėlio kopos, pušynai.

Toliau – už Castelsardo – krantas nebe toks žavus, pliažų smėlis rudesnis ir gamta nuobodesnė iki pat Palau. Užtat kalnuose yra puikių sanatorijų, karšto vandens šaltinių ir šiaip įdomių gamtos vietų.

Pačių lankytinų vietų čia neaprašinėjau. Alghero pvz. verta pamatyti Neptūno grotą.

Sardinijos įžimybių – nuraghe – visur pilna. Maži mietseliai, žuvies patiekalai, ramybė, kalnai, jūra, pliažai – to mes ten važiavome ir tai suradome.
Matyt vistik reikėjo važiuoti kiek anksčiau – nors dienomis buvo ir +25, vakarais jau perdaug vėsu, o ir tie vakarai ilgoki – temsta gana anksti jau.
Restoranai kaip ir Romoje – brangoki. Bet mes dažnai maitindavomės ant laužo kepta mėsyte ar žuvimi, o „savo gamybos” maistas 5 kartus pigesnis.

2 thoughts on “Italija: Trumpai apie Sardiniją”
  1. Labai patiko. Įdomiai pateiktas Minsko portretas, žvelgiant europiečio, o tuo labiau lietuvio akimis. Labai tiksliai apibūdinta buitis, oficiali aplinka, žmonių bendravimas. Aš per parą nesugebėčiau tiek pamatyti, o tuo labiau aprašyti istorijos spiralėje užstrigusio miesto. Sovietmečiu Minske buvau kelis kartus. Važiavau pirkti kostiumo, miegojau geležinkelio stotyje. Teko lankytis jame pakeliui į Brestą, Mogiliovą, Maskvą. Man tai buvo didelis, beveidis didmiestis be senamiesčio su viena bažnyčia. Sovietų imperijoje buvo daugybė tokių bedvasių miestų, šis buvo arčiausiai. Gal dėl to nenoriu kirsti rytinės Europos Sąjungos sienos. Patiko, jog parašytos kainos išverstos į litus. O šmaikščiai pateikta informacija neleidžia suabejoti komunizmo pergale.

  2. 10 balu 🙂 ir uz pasakojima ir uz humora. Net asarele istrysko beskaitant apie liezuviais beplakancius ledu valgytojus 🙂 nostalgijos kiek…. et …
    Lauksim daugiau 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *