Italija mus pasitinka dar užsalusiu Rešeno ežeru… ir obelų žiedais. Džiaugiamės, kad pataikėm pačiu laiku. Obelų žydėjimas čia pritraukia daugybę pavasario išsiilgusių turistų. Baltų žiedų jūros lyg iš pasakos…
Pasiekiam ir savo numylėtą Kaltern (Caldaro) miestelį. Jau nesuskaičiuojam, kiek sykių čia buvom ir dar tikrai ne sykį būsim…
Šį kartą nuomojamės butą (http://www.kalterersee.com/de/hotel/kaltern/haus-werth/ ). Šeimininkė smulkutė besišypsanti moteris kviečia taurei vyno. Sako, daiktus išsikrausit vėliau, dabar prisėskit po kelionės. Prisėdam, paskui parodo butą,
gaunam raktus ir… išeinam į savo miestelį… kada grįšim, dar nežinom…
Penkta diena
O, ar žinote, kokia diena šiandien? Teisingai – trečiadienis. O dar? Pas mus tinginiadienis! Išsimiegam, papusryčiaujam… Trečiadieniais Kalterne būna turgelis. Toks nedidelis, kaip ir pats miestelis, tačiau jame gali rasti visko: ir sūrių, ir dešrų, ir batų… o smagiausia – stebėti žmones… be to (kas labai svarbu!), tas turgelis šalia vyninės. Taigi… susiruošėm mes į turgelį… vyninė siūlo dienos vyną „Kerner“. Ragaujam vyną ir stebim turgelio šurmulį. Prie mūsų prisėda kitas vyno ragautojas, sakosi esąs iš Ciuricho, šneka, lyg senas pažįstamas, dalijasi kelionių įspūdžiais…
Turgelis į pabaigą… kylam ir mes… lėtai pėdinam į miestelio centrą. Prisėdam tai šen, tai ten… paskaitom….
Šilta, saulėta, namo eiti nesinori, tingėsim miestelio centre… populiarūs kokteiliai vilioja ir spalva, ir skoniu… šiandien pasaulį matom kitaip…
juk tinginiadienis….
Galiausiai einam ankstyvos vakarienės į savo mėgstamiausią piceriją „Weinstube“ (http://www.kalterer-weinstube.com/deu_01_presentazione.htm ).
Ko pageidaujam paklausia savininkė, o viską atneša padavėjas, sveikinasi spaudžia ranką, sako, kad mus prisimena – smagu. Tik šį kartą jis labai išdidus, sako: aš dabar ir virėjas. Nė nesikuklindamas save giria, kad geriau verda, nei tikrasis virėjas (šis atostogauja). Sakom, paragausim – įvertinsim! Nemelavo! Negailim komplimentų, šis džiaugiasi.
Sotūs einam namo… einam ilgai… visą laiką į kalną… pagaliau pasiekiam namus… į vidų eiti nesinori, šilta… įžūliai apeinam aplink namą – randam suoliuką… prie šeimininkų daržo… bet juk kai nuotaika atostogiška, tai ir salotų lysvė gražiai atrodo!
Šešta diena.
Na, patingėjom ir gana! Šiandien mūsų planuose Trento. Pusryčiaujam ir lekiam… akį džiugina nesibaigianti obelų žiedų jūra…
Trento pasiekiam per valandą, ieškom stovėjimo aikštelės. Kadangi Trento jau nebe Pietų Tiroly, tai ir vokiškų užrašų nebėra – viskas itališkai. Valandos kaina stovėjimo aikštelėje 1 euras, jei pasiliekama ilgiau nei 5 val. – 5 eurai. Žinoma, pasiliksim ilgiau. Pasižiūrim miesto žemėlapy, kur esam, ir pirmyn…
Vakar buvo Kalterne turgus, panašu, kad šiandien Trento turgus! Didelis! Daug žmonių! Dėžės, dėžės… dėžės… prie kiekvienos dėžės kaina, ir nesvarbu, kas toj dėžėj – viskas kainuoja vienodai. Kai dėžės ištuštėja, prekeiviai suverčia dar vieną dėžę ir toliau „kuisiamasi“. Niekas nieko nesimatuoja… sunku atsispirti tai „kuisimosi“ po dėžes manijai, nors nieko nereikia, krentu į 3 eurų dėžę: maikutės, bliuzelės… tiek to, ne į turgų atvažiavom, bet baisiai smagu!
Apžiūrim pagrindinę aikštę, pasivaikštom senamiesčio gatvelėm, užsukam į kiekvieną bažnyčią. Mes jas visada apžiūrim.
Ir einam pilies link, kurios istorija siekia net XIII a. Castello del Buonconsiglio. Pilių muziejus apžiūrim retai, bet šį kartą nutariam apžiūrėti viską (8 Eu, http://www.buonconsiglio.it/index.php/en/Castello-del-Buonconsiglio/info/Informationen ). Ir nesigailim!
Apžiūrėję pilį vėl grįžtam į senamiestį, prisėdam minutėlei lauko kavinukėj – reikia atsigaivinti, juk 26 laipsniai šilumos…
Laiko dar turim, namo važiuot dar nesinori. Įtraukia tas itališkas miesto gyvenimas… Bet tą miestą galima „apžiūrėti“ ir iš viršaus. Kylam į Sardagną. Pasikėlimas ir nusileidimas kainuoja 5 eurus. Ir Trento, kaip ant delno… ir kalnai… pasaka… miestas taip arti, o kartu ir taip toli… tyrinėjam žemėlapį ir miestą, čia buvom, čia praėjom, čia mašina stovi…
Iš miesto nesinorėjo, ir iš čia nesinori… bet… leidžiamės žemyn, sukertam sumuštinius ir namų link…
Sumuštiniai sumuštiniais, bet vakarienės norisi… einam vėl į savo „Weinstube“. Padavėjas-virėjas šypsosi… Šį kartą nutariam mes būti „įžūliais“ ir užsisakyti ką nors ne tradiciško-makaroniško-piceriško… pažiūrėsim, koks jis virėjas… Jautienos kepenys venecijietiškai ir (kažkoks) kepsnys su svogūnų ir grybų padažu (beje vos ne per kraštus).
Ir ką manot? Giriam virėją! Žmonių nedaug (čia visada ne per daugiausiai žmonių, ko mes nesuprantam… Juk taip skanu!) virėjas prisėda prie mūsų ir pradeda atvirauti… spalį skrenda į Australiją, jis kuria planus ten pasilikti ir t.t., ir t.t. Užsuka keletas žmonių ir jis mus palieka… Einam ir mes namo… gal dar prie salotų lysvės pasėdėsim…
Septinta diena
Atostogos eina į pabaigą. Rytoj važiuosim namo… dar nesinori…
Neseniai interneto platybėse aptikom, kad netoli Kalterno (60 km) yra gražus Molveno ežeras. Kad jau esam čia, tai reikia nuvažiuoti… Pusryčiai ir į mašiną. Vingiuojam siaurais keliukais ir vis aukštyn. Pravažiuojam įspūdingas Belfort pilies liekanas
ir pagaliau pasiekiam Molveno… Čia tokia ramybė balandy – mat dar ne sezonas. Vaikštom paežere dviese lyg kokiam užmirštam rojaus kampely, rodos net laikas kažkur pradingsta. Vėjas, bangos… lyg būtum prie jūros…
Pasimėgavę ta ramybe sukam atgal… dar aplankysim Salorno – piečiausią Pietų Tirolio miestelį. Tiesa, ne patį Salorno, o šalia esančią Haderburg pilį (tiksliau jos liekanas http://haderburgschenke.com/ ). Kad į ją patekti, reikia „užkopti“ į kalną. Kopiam 20 minučių medžių apgabtu taku.
Mus pasitinka riteris, šypsosi ir sako, kad būsim bene vieninteliai lankytojai šiandien – ne sezonas dar, be to ne savaitgalis. Vasarą čia vyksta visokie koncertai ir kt. renginiai. Matyt mums šiandien tokia diena – ramybės. Bet riteris sako, dėl to nenusiminti, visas jo dėmesys tik mums! Apžiūrim pilį, pasigėrim atsiveriančiu vaizdu.
Ir žinoma užsisakom riterišką „Marende“. Kai viskas paruošta, riteris tvoja kūju į kažkokį medinį „gongą“ – reiškia galim pasiimti Marende.
Pasistiprinam ir tipenam nuo kalno. Į pakalnę lengviau…
Grįžtam namo, mūsų laukia šeimininkė. Sako, šiandien paskutinis jūsų vakaras, noriu pakviesti taurei vyno ir jei, nieko prieš, jums padainuoti. Žinoma, mes nieko prieš! Šeimininkė neša vyną, šeimininkas derina gitarą… ir nebesinori niekur eiti… Sakom, dar mums nei vieni šeimininkai nedainavo… Viskas pas tuos šeimininkus buvo super, tik truputį švaros trūko, todėl susilaikau su rekomendacijom…
Vakarieniauti einam vėl į savo Weinstube. Šį kartą nebebandom virėjo gebėjimų, jau ir taip viskas aišku. Užsisakom tradiciškai itališkai – makaronų. Skanu…
Atsisveikinam su savo virėju, palinkim jam sėkmės Australijoj… gaila, kad jo nebesutiksim, bet tegu jam sekasi!
Einam namo… laukia dar salotų lysvė…
Šiandien važiuojam namo… apsiniaukę… bet mums tai nė motais – juk visa savaitę oras buvo pasakiškas. O ir šiandien kalnai atrodo įspūdingai.
Važiuojant link Austrijos net sniego yra, o ką tik palikom obelų žiedus…
Namo? Ar dar kur užsukam? Žinoma, užsukam – į Mittenwald. Šaltoka… Mittenwald taip pat laukia vasaros, dabar dar čia niūroka. Bet miestelis tikrai gražus!
Na ir sekantis tikslas – namai namučiai… krentam į fotelius… kažkaip norėtųsi vėl atostogų…
Kavagne 
Aruna 
pirmas
na, sakyčiau labai įdomūs pomėgiai ar hobiai, landžioti ten, kur mažai kas būna ir landžioja, tik norėtųsi, kad tuos savo palandžiojimus ir ypač palandžiojimų įspūdžius kiek plačiau aprašytum.