Ispanija: Lanzarotė- mėnulio žemė

Žiemą norisi saulės. Radau pigius bilietus skrydžiui į Kanarus. Beliko nuspręst, kurią salą rinktis. Sudomino Lanzarote. Kažkaip anksčiau apie ją net nebuvau girdėjus. Internete panaršius info ganėtinai mažai…vis Tenerifė…Bet pažiūrėjau Lanzarotės nuotraukų, palyginau viežbučių kainas ir mum su vyru tiko. Taigi, sausio pradžioje, kuprinėm ant pečių, traukiam į oro uostą. Pirmiausia nuskridom į Briuselį. Ten teko laukti 8val.skrydžio. Nieko, sulaukėm, o naktį nusileidom nelabai ištirtoj saloj. Oro uoste pasiimėm užsakytą mašinytę. Kai rinkomės mašiną, pagrindinis kriterijus buvo- kuo pigiau. Galvojau, gausim kokį trantą, kad visi atsisukę žiūrės, o gavom beveik naują Citroen c3. Vėliau pamačiau, kad visi, su itin retom išimtim, tik tokiom mašinytėm ir važinėja. Būtume labiau išsiskyrę su kitokia auto. Apie 2val.nakties pasiekėm savo viežbutį. Gavom apartamentus su terasa, atskiru miegamuoju, svetainė sujungta su virtuve, kurioje puodai, lėkštės, šaukštai, virdulys, mikrobangė, nu žodžiu viskas, ko tik gali prireikt.

Dabar jau nebepamenu eiliškumo kada kur buvom, bet tai ir nesvarbu, nes sala laaaabai maža. Viskam aplankyt pilnai užtenka 4dienų, nusiperki žemėlapį bet kur, nes visur pilna ir pirmyn.

Pirmiausiai nustebino peizažas. Vien uola, palmės ir gigantai kaktusai, o žėlės nei kvapo. Kaip maži vaikai sukrykštaudavom jeigu kokio viežbučio teritorijoje pro tvorą pamatydavom žolės lopinėlį, o ir tas būdavo gofo aikštynas. Tik po kelių dienų akis pradėjo priprast prie pilkumos.

Pirmiausiai viežbutyje radom draugą. O gal jis mus rado? Draugavom visas atostogas. Bet tokių draugų ten labai daug visur, kavinėse, viežbučiuose, miega registratūroje ant fotelių, turistam ant kelių ir niekam jie ten netrukdo. Visi gražūs, nupenėti 🙂

Pirma lankytina vieta buvo Jardin de cactus, arba jeigu paprastai, tai kaktusų parkas. O katusų ten labai daug ir visokių. Tik paskui beveik visus matėm augančius naturalioj aplinkoj, tai net nežinau ar verta ten eit. Nors šiaip gražu…

Buvom ir Timanfaya nacionaliniam ugnikalnių parke. Jo beieškant laukė malonus netikėtumas. Ten įprasta, kad visi klausia iš kur esi atvykęs, neįtikėtina, bet beveik visi žino kas yra Lietuva. Taigi, ieškodami parko, užsukom į info centrą, ten paklausė iš kur mes, mes atsakėm ir jau nueidinėjam, kai staiga girdim laužyta kalba sakant „Laba diena”. Pasirodo, vietinis salos gyventojas, prieš 10m. yra gyvenęs Lietuvoje!!!! Trumpai pakalbėjom apie samanę, Labanoro girią ir cepelinus, bet nuotaiką pakėlė bent jau dviem dienom 🙂 Na, o pats Timanfaya nacionalinis ugnikalnių parkas, tai kažkoks kosmosas. Vaizdai verčiantys iš kojų. Negali patikėt, kad toks grožis randasi ant žemės. Vaikščiotį po jį negalima. Na, galima, bet susimokėsi tokią baudą, kad daugiau ten vaikščiot nebesinorės. Bet nėra ir jokio reikalo ten slampinėt. Sustingę lavos luitai toki, kad išėjęs nebepareitum. Kai susirenka pakankamai žmonių, visi sėda į autobusą ir jis veža, gražiausiose vietose sustodamas, papasakodamas ir leisdamas nufotografuot. O žmonių susirenka labai greitai. Tačiau, kad neprailgtų laukti ir tas kelioka minučių, greitai prisistato darbuotojas ir demonstruoja visokius fokusus. Kadangi laukimo aikštelė yra ant veikiančio ugnikalnio, o viduryje atvira ertmė, tai žmogus į ją įkiša šiaudų ir visi stebim, kaip kyla liepsna iš po žemės. Arba į tam tikras angas žemėje įpila vandens, o tada didžiule jėga, garsiausiai ūždamas šauna garų stulpas. Yra padaryta vieta- grilis, kur gali savo atsineštą kokią dešrelę pats pasikept virš lavos. O jeigu nori, gali nueit į ten pat veikiantį restoranėlį ir paragaut ant lavos gamintų patieklų. Mačiau kepė vištų šlauneles.

La Geria vynuogynai. Jeigu nežinotum, kad ten vynuogynai, tai taip ir nesuprastum. Ir išvis sunku suvokt, kaip ten kažkas gali augt. Kadangi mes buvom sausį, o ir pas juos ten tada žiema, kad ir kaip nesinorėtų su tuo sutikt, tai vynuogės ten neaugo, beliko įsivaizduot. Vaizdas geras, kiek akis užmato juodas laukas ir visas toks iš tarsi mažų krateriukų. Bodegoje nusipirkom ten gaminamo vyno. Mūsų nerafinuotam skoniui jis nepatiko…

Los Hervideros- žodžiais nenusakomas gražumas. Ten būdamas supranti, koks esi mažas ant šios žemės. Atsiritančios bangos net neisivaizduoju kokio dydžio ir kokia jėga jos trenkiasi į uolas. Pats mažiausias noras buvo ten įkrist, bet žvilgsnį prikausto ilgam.

El Golfo- vulkaninės kilmės įlankėlė. Vaizdas pritrenkiantis. Vienoje pusėje banguoja Atlantas, per vidurį, juodas juodas žvirgždas, o tada ryškiai žalia lagūna. Ir visa tai supa aukštos, įvairiausių spalvų uolos. Gerą skonį turi gamta, kad tokius stebuklus kuria. Įlankėlę galima pasiekti iš dviejų pusių. Viena privažiuoji mašina ir turi nusileisti nuo stataus šlaito, iš kitos pusės, mašiną palikęs gali ateiti vandenyno pakrasčiu padarytu pėsčiūjų taku, o ateidamas preini dar ir pro žiauriai gražią uolą.

Caleton blanco paplūdimys. Labai netipiškas paplūdimys, bet mums labai patiko. Kadangi visas dienas nors ir buvo +23, bet vėjas viską gadino. Apskritai, keistas oras. Su švarkeliu karšta, nes saulė kepina, be švarkelio vėsu, nes vėjas pučia. Taigi, radom Caleton blanco paplūdimį, kuris būtent tokiam orui ir pritaikytas. Ten yra netgi truputį smėliuko, bet šiaip randasi tarp lavos luitų, iš kurių padarytos užuovėjos. Atsistoji, vėjas pučia, atsiguli- ramybė ir jauti tik saulę. Maudynėms vietos labai nedaug, tik toks siauras ruoželis, bet maudytis nesinorėjo, nes vanduo buvo labai šaltas.

Mirador del Rio- kavinė, į ją įeidamas susimoki kažkiek eu (nebepanu kiek, bet kažkas apie 5eu.)ir ten randi apžvalgos aikštelė, nuo kurios kaip ant delno kaimyninė sala. Vaizdas gražus, bet vėliau radom ir kitų vietų iš kur matosi sala ir nemokamai  pvz, kad ir kelyje nuo kavinės važiuojant truputį dešiniau.

Dar buvom ir zoologijos sode Guinate tropical park 14eu žmogui. Labai patiko vienas aptvaras, kuriame paukščiai gyvena laisvai (na, salyginai laisvai, nes išskristi negali), o tu vaikštai tarp jų. Žiūrėjom papūgų pasirodymą. Pasirodymas kaip pasirodymas, įdomiausia buvo stebėt kokios jos skirtingos ir kokių skirtingų charakterių. Išėjus iš sodo ir pasukus į dešinę, taip pat prieini nemokamą apžvalgos aikštelę, iš kurios matosi kita sala.

Labai gražus playa Papagayo paplūdimys pietinėje salos dalyje, į kurį įvažiavimas kainuoja. Guli sau ir žiūri į praplaukiančius laivus. O ko daugiau atostogaujant reikia? Čia aš dar bandžiau ir išsimaudyt. Maniau, kad tai privaloma, nes kaip būsiu buvus prie Atlanto ir jame neišsimaudžius. Vieną kartą panirau, visą kūną užgėlė ir užteko. Pareiga atlikta 

Neviską dar surašiau, nes nepamenu pavadinimų…Viena iš tokių vietų tikrai ypatinga…nusileidi į apčią, o ten po uola ežeriukas. Jame gyvena daug daug krabiukų albinosų ir skamba rami, hipnotizuojanti muzika.Užmiršti viską pasaulyje, iškeliauja viso mintys ir lieka tik esama akimirka.Ech…

Na ir tikrai liko dar daug paplūdimių, kurie visi skirtingi ir kitų nesurašytų vietų, bet nuvykęs, kiekvienas pasirinks ką nori pamatyt ir rast ką veikt, tikrai nera sudėtinga. Sala maža, viskas labai paprasta. Mes turėjom navigaciją, tad pirmom dienom padėjo, o paskui vyras jau beveik kaip vietinis po visą salą varinėjo 
Kainos ten kaip Lietuvoj, o kartais net ir pigiau…Auto parkavimas visur nemokamas. Maistą pirkdavom Spare. O porą kartų apsilankėm restorane. Visada, kur bebūtume, stengiamės paragaut vietinės virtuvės. Pirmą dieną valgėm kažkokią jų vietinę žuvį, už kurią rašau dešimtuką, o kitą kartą aš valgiau paelija – ryžiai su jūros gėrybėmis, mėsa ir daržovėmis. Net dabar seilė nutyso prisiminus…nerealiai skanu. Bet, žinoma, ir kainos atitinkamos. Vakarienė dviems, kurią sudaro po taurę vyno ir po patiekalą minimu 40eu. Vakarienės pabaigoj visuomet atneša po taurelę aperityvo. Vienas toks medaus romas taip patiko, kad paskui nusipirkau. Bet Lietuvoje jo niekur nerandu.
Žmonės malonūs ir bendraujantys. Prie kievienos kavinės ar restorano yra žmonės, kurie kviečia užeiti. Gali pasirodyti įkyrūs, bet kai pripranti nieko tokio. Kartais tiesiog užkalbina, klausia iš kur atvykai, kaip jau minėjau, žino kur Lietuva, tik sakė, labai nedaug žmonių iš Lietuvos atvyksta. Turistai dažniausiai Vokiečiai, Britai. Gal ir gerai…Ir beje, pagrinde vyresnio amžiaus žmonės…jaunimui gal trūksta naktinio gyvenimo, klubų? Na, ir mes prie jaunesnių, dar nei po 30m. neturim, bet klubų ten nepasigedom. Dėl kitų dalykų paprastai į svetimą šalį keliaujam.
Taigi, jeigu kažką sugundžiau aplankyti Lanzarotę, labai džiaugiuosi  nes manęs ten būnant vis neapleido jausmas, kad esu kitoj planetoj. Mažų mažiausiai mėnulyje.