Pavasaris į Lietuvą neskuba. Tuo geriau. Ten, Tailande, šilta. Na šilta gal per silpnai pasakyta, karšta, stipriai karšta. Bet kol kas mes Lietuvoje ir čia šalta. Tiesa, dabar kovo 26 diena. Ryt iš ryto į Frankfurtą, o iš ten… Frankfurtas, Muskatas, Bankokas. Kadangi Tailande jau antrą kartą, tai visas procedūras praeiname greitai. O štai ir autobusas į Suvarnabhumi oro uosto autobusų stotį.
Suvarnabhumi oro uosto autobusų stoties valymo mašina
Tikrai karšta. Nusiperkame bilietukus į Tratą, miestelį šalies rytuose, netoli sienos su Kambodža. Pagaliau galima persirengti, džinsus, džemperius, batus, nugrūsti į lagamino dugną net trim savaitėm. Dar kelios valandos autobusu ir mes jau sveikinamės su mus pasitikti atėjusiu tailandiečiu. Žinoma mes jo visai nepažystam ir niekad anksčiau reikalų neturėjom, tas kas buvo šiuose kraštuose žino, kad beveik visur, kur tik gali pasisukti turistas, bus žmogus kuris paklaus kur turistui reikia ir ar tai pats nuveš, ar perduos tave tam, kas nuveš ten kur pageidausi. Iš jo mes ir sužinom blogą naujieną, kad šiandien laivas į galutinį mūsų kelionės tikslą, salą Koh Mak, jau nebeplauks. O visai tai ir nėra bloga naujiena, mes tą buvom numatę, todėl prašom nuvežti kur nors į miesto centre esantį viešbutuką. Kambarys, dušas, dar dušas (karšta) ir pirmyn į miestą valgyti
Maistas
Kai pardavėja paklausia ar spicy, net nesitarę abu linksim galvom, taip, taip, spicy.
Spicy
Kiek keistai pasižiūri į du, jos manymu, matyt nelabai suvokiančius, ką reiškia šioj šalį žodis spicy, keistuolius ir pripila maišelį to saldžiarūgščio skysčio.Ji gi nežino, kad mes jau suprantam šio skysčio skonį ir kad vienas iš argumentų antrą kartą važiuoti į jos šalį ir buvo tas ausiai mielas žodelis spicy. Na, bet tai, kas buvo prieš du metus, jau istorija, todėl prieš pradedant valgyti pasitraukiame į atokesnę vietelę, maža kas. Tajų maistas… Kai Dievas kūrė pasaulį, sukūrė daug virtuvių, prancūzų, italų, net lietuvių. Tajų virtuvės nekūrė, jis ją turėjo pats. Dievų maistas, tik taip gali apibudinti šį maistą.
Dar maistelio
Išragavę beveik visų pardavėjų maistą, laimingi grįžtame į viešbutį miegoti, vis tik nuo išvykimo iš Vilniaus praėjo beveik para.
No comment
Tai jau patikrintas keliavimo metodas. Parą, tiksliau 24 valandas keliauji, kur pasnaudi, kur ne, tuomet pasiekus tikslą, vakare, padedi galvą ant pagalvės ir tampa visai nesvarbu kokioj laiko juostoj esi ir kiek gi tų valandų dabar Lietuvoje ar dar galai žino kur. Keliamės anksti, šiandien plauksim į salą. Su taksi į prieplauką ir štai greitaeigis kateris jau skrodžia vandenyno bangas. Nepigus tas skrodimas, nepigus. Atplaukėm. Vat ir niekas nepasitinka turistų, pasirodo ir jie gali žmoniškai. Nors ne, negali. Vos tik iš prieplaukos ateinam į miestelį, tuoj priena vietinis ir kaip Palangoj – gal reikia kambario? Nereikia, turim užsisakę internetu. Tada palydi iki informacijos namelio, ten pasakome ką esam užsakę. informacijos darbuotojas paskambina mūsų poilsiavietės savininkui ir tas neužilgo mus jau veža į už 200 metrų esančią poilsiavietę.
Mūsų bungalow
Ponas Pomas. Ne, iš Lietuvos pas mane dar niekas nebuvo. Daug galima būtų rašyti apie patį poną Pomą, apie jo šeimą, jų nuostabų bendravimą. Labiausiai man patiko vieno iš lankytojų atsiliepimas: Ponas Pomas padarys viską, kad tau būtų patogu ir gera. Tikra tiesa. Bet nenukrypkim. Apsigyvename bungalow. Šalia palmės, žydras vandenynas už 50 metrų, baltas smėliukas, rojus.
Vaizdas iš terasos
Einame maudytis, vanduo gal 30 laipsniu, čia tikrai ne Baltija.
Koh Mak
Terasa
Kadangi esam nenuosėdos, tai vos apdžiūvę keliaujam tyrinėti salos.
Mergaitė ir šuniukai
Populiariausia foto saloje
Sala ganėtinai didelė, tad kitą dieną nutariame išsinuomoti dviračius. Negeras sumanymas, blogas, labai blogas sumanymas. Dviračiu gali važiuoti iki 10 val. ryto ir tik nuo kalno. Kaip vėliau paaiškėjo, ne mes vieni neįvertinom karščio, kitą dieną sutikom baltųjų porą. Apsipylę prakaitu, net bordiniais veidais jie stūmėsi savo plieninius žirgelius. Į mūsų užuojautą tik kreivai šyptelėjo. Nieko, mes vakar buvom tokie pat, jūs rytoj tarsit užuojautos žodžius kitiems dviračių mėgėjams. Na o mes toliau tyrinėjam (tik jau be dviračių) salą.
Vietiniai maudosi
Pamaldumas
Kryžkelė
Užeiga
Koh Mak
Degalinė
Vaizdas už milijoną
Vis dar už milijoną
Kokosas
Rojus
Taip nejučia ir baigėsi mūsų laikas. Vėl į greitaeigį katerį ir plaukiam į kitą salą – Koh Chang. Dar kateryje paklausia, kur būsi apsistojęs saloje ir kai atplaukiame, visus į automobilį ir išvežioja po viešbučius. Mūsų viešbutukas labai jaukus, gal todėl, kad jo šeimininkai vokietė ir danas. Vienas trūkumas, nėra pliažo. Vandenynas čia pat, o pliažo nėra. Vien akmenys ir kažkokia žalia želinė masė. Brrr… Atsižvelgdami į savo didžiulę patirtį dviračių eksploatavimo Tailande srityje, nusprendžiame nekartoti klaidų ir renkamės kitą transporto priemonę. Nuomojames motorolerį. Nors nei vienas, nei kitas, anksčiau nesam net bandę valdyti šio dviračio monstro. Testinis važiavimas, viskas gerai, užsipilam kuro ir štai ji – laisvė. Keistas jausmas palikti motorolerį va taip, jokių užraktų, tiesiog palikai tarp dar keliasdešimties ir viskas. Dar keisčiau, kai po gero pusdienio randi jį ten, kur palikai. Europa, Europa, kur tu nusiritai su savo žmogaus teisėm, konvencijom, ir visom demokratijom. Na, bet tiek to, atvykom į pagrindinį salos pliažą, einam maudytis. Žmonių čia jau daugiau, kaip Palangoje, kai prastas oras. Jau vakaras, vau, vestuvių ceremonija. Tik Ji ir Jis, na ir žinoma kunigas, taip, taip, mat tuokiasi baltieji. Gaila, kad dangų dengia debesų šydas, visas procesas netenka 70% savo žavesio. Bet pabandykim įsivaizduoti, vandenyno pakrantė, ryškiai raudona saulė prie laidos ir du jauni žmonės prisiekiantys vienas kitam amžiną meilę.
Vestuvės
Šia gražia gaida ir užbaigiame pirmą dieną Koh Chang’e. Kiekvieną dieną esame numatę kokią nors atrakciją. Šiandien tai bus krokodilų šou. Labiau apgailėtino reginio dar neteko matyti. Net vaikas žino, kad krokodilas negeras, piktas, agresyvus, žiaurus ir t.t. gyvūnas. Pasirodo ne, tai netiesa, vargšai krokodilai tokie ramūs, kad bet kas, net žiūrovas gali atsisėsti ant jo. Ar jie peršerti, ar vaistų kokių gavę, o norėjosi pamatyti nuožmų gyvūną, iššokantį pora metrų iš vandens, pasiimti savo grobio.
Viskas tikra
Netoli pliažo esančioje kokoso palmių giraitėje radome nukritusį kokosą. Peilį turim, truputis pastangų ir jau mėgaujamės kokoso gėrimu. Na, mėgaujamės rašau todėl, kad patys suradom, išdarinėjom. Šiaip tai mums jo skonis, ypač šilto, nelabai, nelabai. Vėl maudomės, naršom po salą, smagu. Kitą dieną plaukiam nardyti (paviršinis nardymas). Pasirenkam pusės dienos turą. Va čia tai pataikėm. Skirtumas tarp pusės dienos ir visos dienos turų toks, kad pusės dienos turo atveju, plukdina su greitaeigiu kateriu ir kelionė iki nardymo vietų ir atgal, savaime suprantama, užima perpus mažiau laiko, nei plaukiant didžiuliais, bet lėtapėdžiais laivais. Fantastika. Plauki kartu su būriu žuvų, spalvoti koralai, auč, kas gi čia kandžiojasi. Vienai žuvytei atrodo, kad aš tai maistas, gal ir maistas, bet ne tau mažoji gražuole.
Išsirink pietums žuvį
Vėl krante, vėl nauji draugai.
Mažylis
Pietaujame kur papuola, o vakarieniaujame pas šalia viešbutuko gyvenančius vietinius. Gal kavinėse ar restoranuose maistas šiek tiek adaptuotas baltųjų skrandžiams, turiu galvoje, kad ne taip aštru, prieskonių kombinacijos švelnesnės. Čia mes gaunam tikrai autentišką maistelį, pradžioj atrodė, jog prieskoninių žolelių galėtų būti ir mažiau.
Skanu
Ir ką gi jie deda į maistą, kad taip skanu. Šitą nesunku išsiaiškinti. Užsirašom į Tajų virtuvės mokyklėlę. Nuo devynių ryto iki dviejų po piet kremtame Tajų virtuvės paslaptis. Mūsų grupė tai britų pora ir mes du. Nežiūrint to, kad veiksmas vykta lauke, karšta, o čia dar pačiam kepti, virti, pjaustyti, grūsti tenka. Bet labai smagu, visa mūsų kompanija linksma, nepastebimai ateina laikas suvalgyti tai ką pagaminome. Tai jau trečias mūsų apsilankymas Azijoje, bet taip skaniai dar neteko valgyti, ypač brito pagamintos sriubos (receptą turim). Nuostabus potyris. Dar vienas kelionės etapas baigiasi, ryt į Bankoką.
Koh Chang užupis
Maisto ruošimo mokyklos mokytoja
Monetų surinkėjas
Vakarėjant
Keltas, tarsi plauktum iš Klaipėdos į Nidą, autobusas ir mes jau sostinėje. Po ramių salų čia visko daug, čia triukšminga. Bet kol kas Bankokas tik tarpinė stotelė. Ryt iš ryto važiuosim į Kančanaburį. Šaunus viešbutis miesto centre, beje, į jį mes dar sugrįšim. Tokio pasirinkimo privalumas, toms porai dienų, kol būsime Kančanaburyje, daiktus paliekame viešbutyje Bankoke. Pergalės aikštė, autobusas Nr 826, pasakau slaptažodį Sai Tai Mai ir važiuojam į autobusų stotį. Sai Tai Mai tai autobusų stotis Bankoke, iš kurios važiuoja autobusai į Kančanaburį. Apsistojame Kančanaburyte šaunioje stovyklavietėje, gaila truputį tolokai nuo miestelio. Viskas po truputį užsimiršta, užmiršom ir mes ką reiškia važiuoti dviračiu, todėl vėl nuomojamės dviratį, tik šį kartą dvivietį ir rožinės spalvos. Jau nuo pat pirmo pamatymo pavadinam jį „rožine pantera”. Labai jau jis traukė mieste vaikų dėmesį.
Rožinė pantera, vaikų džiaugsmas
Apžiūrinėjam vietinę įžymybę, geležinkelio tiltą per Kwai upę.
Kwai upės tiltas
Nors ir darbo diena, žmonių daug. Galima tik įsivaizduoti, kiek jų čia būna savaigaliais, kai iš Bankoko atvažiuoja specialus, turistinis traukinys.
Ant tilto
Dar ir šiandien tiltu važiuoja traukiniai. Jei turi rankose kamerą, ar tik foto aparatą, mašinistas būtinai atsisuks, nusišypsos, pamojuos ranka.
Traukinys
Susipažinę su vietos lankytinais objektais, prisipirkę daug, tikrai daug įvairių vaisių, minam savo rožinę panterą atgal į stovyklavietę. Dar vieni pusryčiai Tajų žemėje, mūsų jau laukia iškviestas tuk-tukas, važiuojam į autobusų stotį, o iš ten į Erawan’o nacionalinį parką. Kitaip, kaip hipių autobusu, jo nepavadinsi. Medinės grindys, virš galvų orą maišantys ventiliatoriai, visą kelią atidaryti langai ir durys (ekologiškas kondicionierius).
Hipių autobusas
Autobusiukas jau senai svajoja apie užtarnautą poilsį, tačiau Tailande nėra tokio dalyko kaip pensija, visi dirba kiek gali, tad ir jis labai stengiasi, ypač tai jaučiasi važiuojant į kalniuką. Pora valandų kelio ir prieš akis atsiveria, niekas neatsiveria, atverti viską teks patiems dar kiek paėjus. Štai pagaliau ir galima parašyti, kad prieš akis atsiveria… Be galo gražu, visur galima bristi, maudytis, čiuožti nuo akmenų. Beveik kiekvieno krioklio baseine gali atlikti grožio procedūras. Vos tik įbrendi, tuoj kojas apspinta mažos žuvelės ir godžiai valgo, kaip rašo literatūra, negyvą odą. Man atrodo, kad ir gyvos atsikanda. Labai jau skauda. Besimaudydami ateiname iki 7 lygio. Šaltas vanduo, gal 17, gal net 16 laipsnių.
Erawan’o gyventojas
Vėl pavargęs autobusiukas, grįžtame į Kančanaburį. Popietę praleidžiame miesto turguje beskanaudami įvairių valgių. Kitą rytą vėl kelionė, atgal į Bankoką. Į autobusą įlipa vairuotojas, atsisėda į savo vietą, pasimeldžia. Tą patį padaro ir bilietų pardavėja. Truputį keista matyti tokį ritualą autobuso salone, tokios neramios mintys šmėkšteli galvoje, gal ir mums pasimelsti, gal taip nesaugu važiuoti, kad tik Buda gali mus apsaugoti nuo nelaimės. Tačiau atmintis atgaivina dviejų metų senumo įvykius, kai stebėjomės kad atėję į darbą darbuotojai, prieš užeidami į savo darbovietę pasimeldžia. Viename iš pakelės miestelių autobusas sustoja ilgesniam laikui. išlipame pramankštinti kojų ir pamatome seną vienuolį, laiminantį miestelėnus (žinoma už pinigėlį). Čiumpu kamerą ir bėgu arčiau filmuoti, ne kasdien tokį vaizdą išvysi. Kai jau medžiagos turiu pakankamai, apsisuku eiti link autobuso. Ir staiga pajuntu kaip nugarą paliečia švento vandens lašeliai, Budos ašaros. Tu viską žinai, senas vienuoli. Kažkokiu, tik Tau vienam žinomu būdu, Tu supranti, kad prieš pora metų, čia Tailande, man buvo leista atlikti visą maldos ceremoniją Budai ir dabar Tu man primeni tai. Ačiū Tau. Štai ir Bankokas. Grįžtame į viešbutį, vėl dušas, leisiu sau priminti, karšta, labai karšta ir vėl pirmyn, pirmyn, žiūrėti, ragauti.
Bankokas
Apart malonumo pilvui, reikia peno ir dvasiai. Wat Pho komlekse jau buvom praėjusios kelionės metu, karaliaus rūmai brangu ir labai jau ten griežti apribojimai aprangai, todėl pasirenkame atokesnę, bet ne ką mažiau įspūdingą šventyklą. Kelios stotelės skytrain’u, čia pat keli tuk-tuk’ai, nuderėję kainą lygai perpus, jau važiuojame šventyklos link. Atvažiavom, atsiskaitom su vairuotoju, tik, kad kažkas čia ne taip. Labai jau pažystamos vietos, na žinoma, tas mažas niekšelis atvežė mus į karaliaus rūmus, nors bent pora kartų bevažiuojant tikslinomės, ar tikrai važiuojam į mums reikiamą vietą. Taip, taip, linksėjo galva vairuotojas. Taip likimas parinko, ką turime apžiūrėti. Nuomojamės aprangą ir einam į rūmus.
Karaliaus rūmai
Karaliaus rūmai
Sargas
Pirmieji foto kadrai, ir stop, viskas, pyyypt, pyyyypt. Fotoaparato kortelė nusprendžia, kad užteks, likusią laisvos vietos dalį ji pasiliks savo reikmėms, No foto. Tenka tenkintis kamera darytomis nuotraukomis.
Rūmai1
Rūmai2
Rūmai3
Štai ir į pabaigą mūsų viešnagė, ne tikrai ne, dar turim labai daug laiko, dar pusantros paros, jau išmokom neskubinti laiko, netgi sėdėdami lėktuve, vis dar esame čia, Tailande…
p.s. Apie kainas sąmoningai nerašau, jos keičiasi, o ir truputį keistoka būna skaityti, kai ne kurie sugeba nuskristi į Aziją už 100 litų ar panašiai.
A6