Ne už jūrų marių – Lenkijos pakrašty: Ožkinė, Vygriai, Augustavas

Apie Lenkiją rašau bene penktą kartą. Rodos, jau turėčiau būti šios šalies specialistė. Deja, visai ne. Mūsų kaimynė tokia didelė ir tokia įvairi, kad jai pažinti reikia daugybės laiko. Tik ne visada jo norisi skirti būtent šiai šaliai. Nuobodus ir ilgas tranzitas Lenkijos keliais taip įsiėdęs, kad atminty išlikę ne kalnai, kopos, jūra, ežerai ar architektūra, o tik nesibaigiantys remontai, spūstys, reklama apkarstytos sienos ir tvoros, neonu spinduliuojančios kapinės. Na, dar geriausiu atveju – flaki, kurios, beje, iki šiol nesu ragavusi dėl nepatrauklaus vaizdo… Tad artimiausiu metu apsilankyti Lenkijoje planų neturėjau, bet kolegė užtiko vieno grupinio apsipirkimo portalo platinamus kuponus ir suorganizavo būrelį keliautojų. O kaipgi šiuo atveju be manęs? Taigi vieną šeštadienį su „mūsų didele kompanija“ ir, žinoma, su vaiku, išsiruošiu ne už jūrų marių, bet vis tiek į užsienį – Lenkijos pakraštį.

Ožkinė

Apsilankymas prasideda nuo vietos, prie kurios kažkada jau buvau atvažiavusi, bet taip ir neapžiūrėjau – Ožkinėje įkurtos prūsų-jotvingių gyvenvietės. Tai vietinio lietuvio pono Petro, save laikančio šių išnykusių baltų genčių palikuonimi, jau 15 metų puoselėjama teritorija. Ji nėra autentiška ar archeologų atkasta, o tiesiog sukurta pagal savo įsivaizdavimą ir žinias. Būtent šiose žemėse kažkada gyveno minėtos gentys. Akmenimis grįstas baseinas, mediniai nameliai ir pilis, aukuras, pilkapiai – visa tai šeimininko jėgomis pastatyta gamtos apsuptyje.

Gyvenvietę aprodęs savininkas – be galo įdomus ir komunikabilus žmogus. Galbūt ne viską, ką jis pasakoja, reikia priimti kaip neginčijamą tiesą. Galbūt kai ką reikėtų traktuoti kaip alternatyvią, hiperbolizuotą prūsų-jotvingių istoriją ar tiesiog nuomonę, o ir terpės diskusijai čia netrūktų, tačiau klausytis jo pamąstymų bei įžvalgų nepaprastai smalsu. Apie jotvingius nieko daug nežinojau, bet maniau, kad apie prūsus šį bei tą išmanau. Ogi ne, nes šios tautos istorija dar, pasirodo, nebaigta. Man buvo netikėta, bet pono Petro duomenimis, Lenkijoje yra apie 2 mln. asmenų, kildinančių save iš prūsų (Vikipedija pateikia per pusę mažesnį skaičių). Jie po truputį bando atkurti kalbą (jau yra atkurta apie 7 tūkst. žodžių), jos moko savo vaikus bei puoselėja tautos tradicijas.

Lankantis šioje gyvenvietėje mane sužavėjo jos savininko entuziazmas ir gebėjimas svajonę paversti realybe. Pagarba tokiai tautai, kuri net ir galutinai nutautinta ir sunaikinta dar XVIII amžiuje, sugebėjo įskiepyti tautiškumo dvasią daugeliui kartų į priekį. Ir pagarba šios tautoms vaikaičiams, besistengiantiems atkurti savo tautiškumą.

Vygriai

Iš Ožkinės važiuojame į Vygrių kamaldulių vienuolyną.

Jame jau lankiausi anksčiau. Tik turiu savybę į maldos namus atvykti per mišias, todėl tuomet nenusileidau į požemį, nes įėjimas į jį yra kaip tik prie altoriaus. Šį kartą pavyko pabuvoti ir ten.
Kažkada požemio kriptose laidojo vienuolius. Dabar jos pravertos, o per stiklą galima apžiūrėti išlikusius kaulus. Kažkodėl man atrodo, kad jie netikri, bet nesu šios srities specialistė, todėl nei patvirtinti, nei paneigti negaliu.
Požemyje ant sienos nutapyta freska „Giltinė kviečia vienuolį paskutiniam šokiui“. Man tas šokis atrodo kažkaip ironiškai, nes kamaldulių vienuolynas yra pakankamai griežtas. Vienuoliai turi duoti ne tik skaistybės, bet ir tylėjimo įžadus. Jie kalbėti gali tik išskirtiniais atvejais ir tik pašnibždomis, o štai pašokti, pasirodo, bent vieną kartą gyvenime gali…

Apžiūrime patalpas, kuriose atvykęs į Vygrius, nakvojo ir svečius priėmė popiežius Jonas Paulius II. Nieko čia ypatingo bei prabangaus nėra. Be to, tokios vietos manęs per daug ir nedomina.
Pakylame į bokštą pasigrožėti apylinkėmis. Aplink daug vandens ir žalumos. Nuostabios čia vietos, bet mums jau laikas riedėti toliau.

Augustavas

Trečiasis ir paskutinis kelionės taškas – Augustavas. Pirmiausia ką į jį atvykę padarome, tai skubame papietauti. O tada – laisvas laikas. Kaip aš juokauju, tai geriausia kelionės dalis, kai į ją vyksta pilnas autobusas bendrakeleivių.
Laisvu laiku pasisukinėjame miesto aikštėje. Nieko čia ypatingo nėra. Fontanas, šiek tiek gėlių, stiklinis pastatas, kuriame įsikūręs TIC. Senamiesčio nėra. Jis buvo sugriautas abiejų pasaulinių karų metu bei nebeatstatytas, o čia pat niekučius pardavinėjantys prekeiviai manęs nedomina. Tik tradiciškai kaip ir visada kelionėse nusiperkame ledų.

Na, o tada mūsų laukia pati smagiausia šios kelionės pramoga – plaukimas Augustavo ežerais ir kanalais.
Laivu „Serwy“ iš Augustavo į Studzieničną prieš 15 metų plaukė Jonas Paulius II. Tuo pačiu laivu bei tuo pačiu maršrutu plaukiame ir mes. Bėda tik ta, kad dabar visi Augustave laivus dažo vienodai ir visi sako, kad būtent juo plaukė popiežius. Na, bet mes tikime, kad atsidūrėme tame pačiame tikriausiame…

Šilta vasaros šeštadienio popietė. Laive apie 200 žmonių: šeimos su tėvais, vaikais bei kūdikiais, draugai ar kolegos, kaip mes. Aplink zuja daugybė vandens technikos: plaustai, laivai, jachtos, motociklai, burlentės… Pakrantėse tarp žalumų išnyrantys paplūdimiai lipte aplipę žmonėmis. Aplink žydra, žalia ir saulėta. Laive tarp gido pasakojimų įjungiama muzika. Matyt, tai visiems Lenkijoje žinomos dainos, nes kartu dainuoja dalis plaukiančiųjų. Tiesiog, šiandien čia šventė, nes šiandien čia šilta, saulėta, vasara, šeštadienis, kartu šeima… Ir tai yra be galo žavu.

Šio pasiplaukiojimo „vinis“ – kanalai. Jie buvo pradėti statyti dar XIX a. dėl ekonominių motyvų ir sujungė Vyslos bei Nemuno upių baseinus. Dabar kanalai skirti pramogai.
Priplaukus ežerus jungiantį siaurą kanalą, atidaromi jo vartai. Juos atstumia ne koks nors pultelis, bet ten dirbantys vyrai. Tada į kanalą iki reikiamo lygio prileidžiama vandens ir atidaromi antri vartai, pro kuriuos laivas išplaukia į kitą ežerą. Toks „žaidimas“ reikalingas dėl skirtingo vandens lygio ežeruose.

Perplaukę kanalą, netrukus sustojame Studzieničnoje. Čia visi keleiviai pasileidžia link koplyčios, kurioje popiežius laikė mišias. Būtent Jono Pauliaus II apsilankymo proga ji ir buvo įrengta. Šalia teka pašventintas šaltinėlis, o ant ežero kranto stovi popiežiaus skulptūra. Sako, kad pasaulyje daugiausia yra Budos statulų. Jonas Paulius II jo, matyt, nepralenks, bet su visa pagarba šiai asmenybei, aš tikiuosi, kad nepralenks bent Lenino.

Po maždaug pusvalandžio dauguma suguža atgal į laivą, mes gi – į mūsų laukiantį autobusą. Nuo čia iki Lietuvos sienos – vos pusvalandis kelio. O iki Vilniaus – vos 200 km. Ir argi tai ne puiki idėja savaitgalio kelionei?