Žiemos viduryje, sausio mėnesį, mes, du draugai iš Lietuvos, nusprendėme pabėgti nuo pilko dangaus, šlapdribos ir nuolat skubančios kasdienybės. Mūsų pasirinkimas krito ant Nyderlandų, o konkrečiau – Middelburgo, nedidelio, bet istoriškai nepaprastai turtingo miesto Zelandijos provincijoje. Ieškojome ne triukšmingo megapolio, o vietos, kur būtų galima lėtai vaikščioti, galvoti, stebėti ir tiesiog būti. Penkios dienos Middelburge tapo būtent tokia kelione.
Į Nyderlandus atvykome ankstyvą sausio rytą. Iš Amsterdamo traukiniu važiavome per miglotus laukus, kanalus ir mažus miestelius, o pro langą matėsi pliki medžiai, ramūs vandens paviršiai ir vėjo lenkiami nendrynai. Jau pati kelionė nuteikė lėtam ritmui. Atvykus į Middelburgą mus pasitiko tyla – jokio didmiesčio triukšmo, tik dviračių skambučiai ir tolumoje girdimi varpų dūžiai.
Apsistojome mažame, jaukiame svečių name netoli senamiesčio. Mūsų kambarys buvo su dideliais langais, pro kuriuos rytais matėsi siaura gatvelė, senoviniai plytiniai namai ir vietiniai gyventojai, ramiai važiuojantys dviračiais į darbą. Kaip du draugai, mėgstantys rytinę kavą ir ilgus pokalbius, greitai įsikūrėme – išsivirėme kavos, klausėmės lietaus barbenimo į palangę ir planavome dieną be jokio skubėjimo.
Pirmąją dieną skyrėme Middelburgo senamiesčiui. Vaikščiojome akmenimis grįstomis gatvėmis, stebėjome spalvingas namų duris, mažus tiltelius per kanalus ir senas bažnyčias. Mus ypač sužavėjo miesto rotušė – didinga, bet kartu neperkrauta, su daugybe detalių, kurias norėjosi tyrinėti iš arti. Sausio mėnesį turistų beveik nebuvo, todėl jautėmės lyg miestas būtų atviras tik mums.
Vieną dieną skyrėme muziejams. Lankėmės vietos istorijos ekspozicijose, kur sužinojome apie Middelburgo reikšmę Nyderlandų jūrų prekybos istorijoje. Būdami iš Lietuvos, nuolat lyginome – kaip miestai saugo savo paveldą, kaip pasakoja istorijas ne tik per datas, bet ir per žmonių likimus. Po muziejaus ilgai diskutavome apie tai, kaip svarbu mažiems miestams neprarasti savo tapatybės.
Sausio oras buvo permainingas – vieną akimirką švietė saulė, kitą jau krito smulkus lietus. Tačiau tai tik dar labiau sustiprino Middelburgo atmosferą. Užsukdavome į mažas kavines, kuriose vietiniai ramiai skaitė laikraščius, o mes dalijomės olandiškais pyragais ir juokėmės iš to, kaip skirtingai tariame vietinių patiekalų pavadinimus. Tokios akimirkos, paprastos ir žmogiškos, tapo svarbiausia kelionės dalimi.
Vieną vakarą nusprendėme tiesiog vaikščioti be tikslo. Be žemėlapių, be planų. Taip atradome tylų kanalą, kurio vanduo atspindėjo senus žibintus ir mūsų pačių šešėlius. Kalbėjomės apie gyvenimą Lietuvoje, apie darbą, apie tai, kaip retai leidžiame sau sustoti. Middelburgas, Nyderlandai ir žiemos ramybė tapo puikiu fonu tokiems pokalbiams.
Paskutinę dieną aplankėme vietinį turgų. Nors sausį jis nebuvo didelis, tačiau pilnas šviežios duonos kvapo, sūrių ir draugiškų šypsenų. Nusipirkome lauktuvių, sėdėjome aikštėje su karšta arbata rankose ir supratome, kad penkios dienos pralėkė nepastebimai.
Grįždami į Lietuvą jautėmės pailsėję ne fiziškai, o emociškai. Ši kelionė į Middelburgą, Nyderlandus, parodė mums, kad net ir žiemą, net ir be didelių atrakcijų, miestas gali duoti labai daug. Svarbiausia – keliauti lėtai, atvirai ir su žmogumi, su kuriuo gera dalintis tyla.
MyTravel 
A6 
biruta