Mes esame trys draugai iš Lietuvos – aš, Mantas, mano sena bičiulė Ieva ir fotografiją dievinantis Tomas. Žiemą visada jautėme ypatingą trauką Šiaurei, todėl ilgų vakarų metu gimusi idėja galiausiai tapo realybe: sausio mėnesį išvykome į Islandiją ir visą savaitę praleidome mažame, bet legendomis apipintame mieste Husavik. Nors kelionė truko septynias dienas, įspūdžių ir emocijų buvo tiek, lyg būtume gyvenę ten mėnesį.
Į Islandiją atvykome vėlyvą sausio vakarą. Išlipus iš lėktuvo mus pasitiko aštrus, bet gaivus oras, primenantis Lietuvos žiemą, tik su gerokai daugiau vėjo. Kelionė automobiliu iki Húsavík jau buvo tarsi atskiras nuotykis: keliai apsnigti, aplink – juodi lavos laukai, balti kalnai ir absoliuti tyla. Atrodė, kad Islandija sąmoningai neskuba atsiverti, bet kartu kviečia stebėti ir klausytis.
Húsavík pasirodė jaukus ir ramus. Nedideli spalvoti namai, sniegu padengtas uostas ir jūra, kuri net žiemą atrodė gyva. Apsistojome nedideliame svečių namelyje su vaizdu į įlanką. Kiekvieną rytą gėrėme kavą žiūrėdami, kaip saulė lėtai kyla virš horizonto – sausį dienos trumpos, todėl šviesa buvo ypatingai brangi. Ieva juokavo, kad čia net laikas teka lėčiau, o Tomas vos spėjo keisti fotoaparato baterijas.
Vienas svarbiausių mūsų tikslų Islandijoje, Husavik mieste, buvo banginių stebėjimas. Nors sausis nėra pats populiariausias sezonas, vietiniai mus padrąsino. Išplaukėme ankstų rytą, apsirengę storomis termo striukėmis. Jūra buvo rami, o po maždaug valandos laukimo pamatėme banginio nugarą, išnyrančią iš vandens. Tą akimirką visi trys tylėjome – jausmas buvo toks stiprus, kad žodžių tiesiog nereikėjo. Mantas vėliau prisipažino, kad tai buvo viena įspūdingiausių jo gyvenimo akimirkų.
Vakare dažnai ieškojome šiaurės pašvaistės. Sausio naktimis Islandijoje ji pasirodo dažnai, bet ne visada tada, kai jos tikiesi. Vieną vakarą, grįždami iš vakarienės mažame vietiniame restorane, staiga pamatėme žalią švytėjimą danguje. Išbėgome į lauką be kepurių, be pirštinių, visiškai pamiršę šaltį. Pašvaistė šoko virš Húsavík miesto, o mes jautėmės lyg vaikai, pirmą kartą pamatę stebuklą.
Per savaitę Islandijoje aplankėme ir netoliese esančias gamtos vietas: snieguotus krioklius, geotermines zonas, kur žemė tiesiog garavo. Vieną dieną leidomės į žygį su vietiniu gidu, kuris pasakojo islandų sagas ir legendas. Tomas sakė, kad tokiose vietose labai lengva patikėti elfais ir trolių istorijomis. Aš pats pajutau, kaip gamta čia dominuoja prieš žmogų, ir tai buvo keistai raminantis jausmas.
Žinoma, negalime nepaminėti karštųjų vonių. Po ilgų pasivaikščiojimų ir šalčio, sėdėti šiltame vandenyje, kai aplink sninga, buvo tikras malonumas. Kalbėjomės apie gyvenimą Lietuvoje, apie darbus, apie tai, kaip ši kelionė Islandijoje, Husavik mieste, leido mums sustoti ir pabūti kartu be skubėjimo.
Išvykdami jautėme lengvą liūdesį, bet kartu ir didelį dėkingumą. Islandija mums padovanojo tylą, didybę ir labai asmeniškus išgyvenimus. Nors buvome trys draugai, jau grįžtant supratome, kad ši kelionė mus dar labiau suartino. Sausio mėnesis Husavik mieste tapo mūsų bendros istorijos dalimi, prie kurios mintimis dar ne kartą sugrįšime ilgais lietuviškais vakarais.
MyTravel 
A6 
biruta