Mūsų šeimos nuotykiai Geirangerio fjorde

Esu iš Lietuvos, ir šią vėlyvo rudens kelionę į Geirangerio fjordą, Norvegiją, suplanavome visiškai atsitiktinai. Lapkričio pradžioje, kai Vilniuje jau buvo niūrios ir drėgnos dienos, su žmona Gabriele ir mūsų dviem vaikais, Augustu (11 m.) ir Amelija (7 m.), nusprendėme, kad mums reikia tikros įkvėpimo dozės. Norėjome kažko tikro, galingo, tokio, kas liktų atmintyje visam gyvenimui. Taip mūsų galvoje atsirado Geirangerio fjordas – vienas įspūdingiausių Norvegijos fjordų, kurį dažnai matydavome interneto nuotraukose, tačiau niekada nebuvome įsivaizdavę, kokį emocinį poveikį jis padarys realybėje.

Pirmoji diena – atvykimas ir pirmasis susitikimas su fjordu

Į Bergeno oro uostą atvykome po pietų, o nuo ten kelionė automobiliu iki Geiranger buvo ilga, bet verta kiekvienos minutės. Važiuojant serpantinais vaikai rėkė „žiūrėk, žiūrėk!“, rodydami į sniego lopinėlius ant kalnų šlaitų. Kiekvienas posūkis atskleisdavo vis naują Norvegijos kalnų peizažo fragmentą – pilki akmenys, pajuodę nuo lietaus, virš jų – lengvai pasilypėję debesys. Nakvojome nedidelėje trobelėje šalia Geiranger kaimelio, su medinėmis sienomis ir vaizdu į vandenį. Net ir lapkričio tamsa čia pasirodė jauki – terasa, nuo kurios matėsi silpna mėnesienos šviesa, atspindinti vandens paviršiuje, tapo mūsų pirmu atradimu.

Antroji diena – „Septyni seserys“ ir ramybė laivu

Atsikėlę anksti rytą nusprendėme, kad pirmasis tikslas – vandeniu priartėti prie garsiojo krioklio „Septynios seserys“ (The Seven Sisters Waterfall). Lapkritį Geirangerfjord jau ramesnis – turistų mažai, laivai pustuščiai. Jausmas buvo lyg būtum įžengęs į privačią gamtos šventovę. Vanduo krito nuo aukštų uolų beveik be garso, tik švelniai braižydamas fjordo paviršių. Amelija vis kartojo: „Mama, jos tikrai kaip sesės.“ Mes su Gabriele žiūrėjome viena į kitą ir tyliai sutikome – yra kažkas moteriško tame švelniame, bet užtikrintame krioklio kritime.

Laivo vairuotojas pasakojo istorijas – apie ūkininkus, kadaise gyvenusius aukštai uolų pakraščiuose, apie šeimas, kurios žiemodavo beveik visiškoje izoliacijoje ir apie tai, kaip fjordas nuo seno diktavo gyvenimo ritmą.

Trečioji diena – Ørnesvingen ir nuotykiai keliais

Trečią dieną ryžomės važiuoti serpantinais iki Ørnesvingen apžvalgos aikštelės – vienos įspūdingiausių Geiranger apylinkėse. Kelias vingiuotas, siauras, o lapkritį – šiek tiek apsnigtas. Aš vairavau, o vaikai gale skaičiavo kiek kartų mama sulaikė kvapą. Pasiekus viršų, prieš akis atsivėrė panoraminis reginys, kurį mačiau tik atvirukuose: visa fjordo pakrantė, kaimelio stogai, laivai – viskas atrodė lyg miniatiūrinis pasaulis, kurį norisi laikyti delne.

Augustas, tvirtai laikydamas fotoaparatą, bandė „susipažinti“ su kraštovaizdžiu: vieną akimirką fotografavo krioklius, kitą – mus, kabančius virš bedugnės. Amelija tuo tarpu iš sniego lipdė mažą ugnikalnį ir juokėsi, kad taip gimė „Geirangerio sopulys“.

Ketvirtoji diena – žygių takai ir lietus

Nors lietus tą dieną nesiliovė, nusprendėme eiti į švelnų žygį per miško taką, vedantį link Storsæter krioklio. Oras buvo vėsus, gal +3, bet Norvegijoje tai beveik pavasaris. Žemės kvapas iš ryto buvo toks šlapias, kad priminė seną vaikystės vasarą pas senelius kaime. Vaikai klausinėjo, ar lokiai miega, ar briedžiai šiuo metu migruoja, o mes su Gabriele dalinomės karštą juodą kavą iš termosų.

Storsæter krioklys lapkritį nepasirodė toks galingas, kaip nuotraukose vasarą, bet jo ramumas sukūrė kitą emociją – jis tekėjo lėtai, bet užtikrintai, tarsi sakydamas: „aš čia būsiu ir pavasarį, ir žiemą.“

Penktoji diena – ramybės diena

Penkta diena buvo visiškai lėta. Vaikai žaidė stalo žaidimus, o mes su žmona – ruošėme vakarienę: norvegišką žuvį, keptą orkaitėje su bulvėmis ir sviestiniu padažu. Trobelės židinys spragsėjo, o pro langą regėjome lėtai judančius debesis. Lapkrityje Geiranger kaimelis atrodo kaip atvirukas – jokio skubėjimo, tik besikeičianti gamta ir vėjo gūsiai, kartais judantys per aplinkines kalvas.

Šeštoji diena – atsisveikinimas

Kelionės pabaiga buvo melancholiška. Fjordas atrodė sunkiai apčiuopiamas – savo galva supranti, kad tai tiesiog vandens ir akmens derinys, bet širdimi suvoki, jog jis tau padarė žymiai didesnį poveikį. Sakėme vaikams, kad į Geirangerio fjordą dar grįšime – galbūt vasarą, kai kriokliai bus pilni, o kalnų viršūnės šviesios. Augustas jau buvo pradėjęs planuoti, kokį foto objektyvą reikia nusipirkti, o Amelija prašė susirasti naminius kalnų ožius.