Lapkričio pradžioje, kai Lietuvoje jau kvepėjo šalčiu ir tamsa pradėdavo slinkti vos po pietų, mes su savo antrąja puse nusprendėme pabėgti į saulę – į Graikiją, Naxos salą. Tai buvo spontaniškas sprendimas: trys dienos, ne ištisas atostogų maratonas, o mažas pabėgimas nuo rutinos. Abu dirbame daug, dažnai pavargstame, tad Naxos pasirinkome ne dėl garsenybių ar prabangių viešbučių, o dėl to jausmo, kurį matėme internete – balti namai, jūra ir ramybė. Lapkritį turistų daug mažiau, kainos švelnesnės, o oras vis dar dovanoja šilumą.
Į salą atvykome per Atėnus. Lėktuve nuo Vilniaus iki Graikijos snaudėme paeiliui – vienas miegodavo, kitas skaitydavo. Aš skaičiau apie Naxos istoriją: apie legendas su Theseju, apie Dioniso vynuogynus, apie tai, kad Naxos yra viena iš derlingiausių Kikladų salų. Mano partneris vis žvilgčiojo į telefono orų prognozę: „Nejaugi lapkritį 22–23°C?“ Nenorėjau tikėti, bet graikai, pasirodo, žino, kaip išlaikyti vasarą ilgiau nei mes.
Naxos uoste mus pasitiko tas garsusis kontrastas: tamsiai mėlyna jūra ir baltai nuglostyti namų fasadai. Viešbutį rezervavome netoli Chora – pagrindinio miesto. Tai buvo mažas, dviejų aukštų namukas su terasa, kurioje stovėjo apvalus stalas iš šviesaus medžio. Savininkė, greitai ištarianti žodžius graikiškai ir angliškai, pasidomėjo: „First time in Naxos?“ Tik nusišypsojome ir linktelėjome. Ji parodė, kaip atidaryti terasos langines, ir pasiūlė būtinai paragauti vietinio sūrio – graviera.
Pirmoji diena – pažintis su Chora. Lapkritį Chora kitokia nei vasarą. Nebuvo triukšmingų barų, vakarėlių, turistų minių. Gatvės kvėpavo lėtai: kavinė atvira, bet klientų tik keli vietiniai, vaikštantys lėtai ir kalbantys tarp savęs. Eidami pro uostą užsisakėme kavos – tikros graikiškos, stiprios, drumzlėtos. Mano partneris juokėsi, kad išgėręs vieną puodelį ims drebėti, bet galiausiai užsisakė antrą.
Vienas svarbiausių Naxos simbolių – Portara, marmuriniai vartai, stovintys ant nedidelės salelės šalia Chora. Iki jų ėjome pėsčiomis, kelias buvo trumpas, tačiau lapkričio vėjas šiek tiek stumdė. Vartai atrodo lyg durys į kitą pasaulį – vienintelė išlikusi šventyklos dalis, skirta Apolonui. Mes ten atėjome prieš saulėlydį. Kai saulė pradėjo leistis, vartų skylėje susiformavo auksinis langas virš jūros. Partneris tyliai pasakė: „O jeigu tai durys į mūsų naują gyvenimo etapą?“ Abu nusijuokėme, bet viduje pajutau ramybę – tarsi tas Naxos vėjas būtų atnešęs atsakymą.
Antrą dieną išsinuomojome mažą automobilį. Pravažiuoti salą su viešuoju transportu lapkritį sudėtingiau, o mes nenorėjome pririšti laiko. Važiavome į vidinę salos dalį, į kalnų kaimelius. Pirmas sustojimas – Apeiranthos. Tai akmeninis kaimas, kuriame laiptai eina ne į namus, bet į gyvenimą. Senoliai sėdėjo prie kavinių durų, moteris su skara pardavinėjo alyvuogių muilą, o vaikai žaidė su katinu, kuris atrodė lyg tikras vietos monarchas. Parduotuvėlėje nusipirkome vietinio medaus su čiobreliais. Pardavėjas pasakojo, kad Naxos bitės „nežino, kas yra žiema“. Ir iš tiesų – medus buvo kvapnus, tirštas, švelniai aitrus.
Toliau važiavome į Chalki – senąjį Naxos administracinį centrą. Ten atradome distileriją, kur gamina citrinų likerius, vadinamus Kitron. Degustacija prasidėjo nuo silpniausio – 30% – iki stipriausio, 40% ir daugiau. Mano partneris kelis kartus paklausė: „Tikrai tik vieną mažą taurelę?“ Žinojau, kad jis mėgsta desertinius gėrimus, bet šitas buvo tobulai subalansuotas: saldus, bet ne lipnus, su citrinos žievelės gaivumu. Nusipirkome mažą butelį – ne atostogų suvenyrui, o vakarui, kai skaudžiai pasiilgsiu Naxos.
Vakarą praleidome ramioje tavernoje prie jūros. Aš užsisakiau moussaka, jis – grilled octopus. Kepintas aštuonkojis buvo šiek tiek rūgštus, su alyvuogių aliejumi ir citrina, o moussaka priminė vaikystę: baklažanai, mėsa, sūris, visi sluoksniai susijungę į vieną kvapą. Kartais maistas tampa emocija – taip buvo tą vakarą.
Trečią dieną skyrėme tik sau. Be planų. Be žemėlapių. Ryte išėjome į paplūdimį Agios Georgios. Lapkritį vanduo jau ne vasariškas, bet vis tiek šiltesnis nei Baltijos jūra liepos mėnesį. Mes basomis ėjome pakrante, saulė vis dar glostė veidus. Nusprendėme maudytis – nesvarbu, kad vėjas. Aš nuliuoktelėjau pirmas, jis – po sekundės. Tas šaltas, staiga apimantis jausmas, o paskui šiluma kūne ir juokas – tai buvo vienas geriausių mūsų kelionių momentų.
Iki skrydžio dar liko kelios valandos, tad sustojome mažoje kepyklėlėje. Pirkome šviežių spanakopita – sluoksniuotą pyragą su špinatais ir sūriu. Sėdėjome dviese ant laiptų prie uosto, valgėme rankomis ir žiūrėjome į valtis, kurios lėtai siūbavo ramiame vandenyje. Mano partneris pasakė: „Jei kažkada turėsim namą, jame bus mėlynos durys kaip čia.“ Aš tik linktelėjau – nes supratau, kad Naxos liks ne tik kelionių sąsiuvinyje, bet ir mūsų santykiuose.
Graikija, Naxos per tas tris dienas mums parodė, kad kartais trumpa kelionė yra geresnė nei ilgos atostogos. Nes joje spėji tik pajusti, bet ne pavargti.
MyTravel 
Kernys 
A6