Šį lapkritį nusprendžiau ištrūkti iš kasdienybės ir šešioms dienoms išskristi į Belgiją, konkrečiai į Brugge – miestą, kuris dažnai vadinamas „Europos pasaka“. Iš anksto planavau, kad tai bus ne darbo kelionė, ne skubėjimas nuo vieno muziejaus prie kito, o lėtas, atsipalaidavęs poilsis – be streso, be griežto grafiko, tik laikas sau ir miestui. Lapkritis pasirinktas ne atsitiktinai: mažiau turistų, ramesni vakarai ir galimybė pajausti tikrąją flamandų miesto atmosferą.
Į Brugge atvykau ankstų sekmadienio rytą. Naktinis skrydis iš Vilniaus į Briuselį buvo gana ramus – galbūt todėl, kad užmigau vos pakilus lėktuvui. Briuselyje sėdau į traukinį, kuris per kiek daugiau nei valandą atvežė į Brugge. Išlipus stotyje mane pasitiko tvankus, drėgnas oras – tikras lapkritis. Pirmas įspūdis: švara ir tyluma. Net didesniuose Europos miestuose tokios ramybės retai būna.
Viešbutį rezervavau netoli Sint-Salvator katedros, senoje akmeninių gatvelių sankryžoje. Kambarys buvo nedidelis, bet langai atsivėrė tiesiai į raudonu čerpiniu stogu uždengtą kiemą ir auksinių gatvių apšvietimą. Vietinė administratorė vardu Elise man iškart pasiūlė paragauti belgiškos karštos kakavos, nes, pasak jos, „lapkritį Brugge reikia šildyti ne tik šalikais, bet ir širdimi“.
Pirmą dieną leidau sau tik vaikščioti be tikslo. Pradėjau nuo Markt aikštės – centrinės miesto širdies. Belforto bokštas stūksojo viršum aikštės, o jo varpinė skambėjo kas kelias minutes. Į bokštą lipau kitą dieną, bet tą pirmą kartą buvo pakankama tiesiog stebėti, kaip raitelių skulptūros ir arkos atspindi rudeniško dangaus pilkumą. Sėdau prie kavos ir belgiškų bulvyčių kioskelio – taip, 11 val. ryto bulvytės, bet Belgija tam turi kultūrinę priežastį. Porcija su majonezu buvo griežtai vietinė, ne parduotuvinis padažas – riebus, kreminis, net šiek tiek saldus.
Vakare, nors ir buvau pavargęs, nuėjau į kanalo pakrantę Rozenhoedkaai. Ten – tas vaizdas, kurį visi matome Instagram’e: apšviestos medinės prieplaukos, senoviniai namai ir vandens atspindžiai, kurie atrodo kaip aliejinis paveikslas. Lapkritį visi tie atspindžiai dar sodresni: dienos šviesa trumpa, tad miestą dengia ilgas prieblandos laikas. Pasivaikščiojau, fotografavau, paskui grįžau per minias juodais paltų siluetais vilkinčių vietinių. Vakarienei sustojau mažame restorane, kuriame siūlė flamandų troškinį – „stoofvlees“. Tai jautienos troškinys su tamsiu alumi, lėtai verdamas kelias valandas. Prie jo – traškios bulvytės. Šitas patiekalas mane užkariavo visai likusiai savaitei.
Antrą dieną ryžausi kopti į Belfortą. 366 laipteliai – skaičiavau. Viršuje alsavau kaip po krepšinio treniruotės, bet vaizdas už lango atpirko viską: raudoni stogai, kanalų linijos, tolumoje pilkas horizontas, kurį kartais pramušdavo saulės spinduliai. Nuleidęs akis mačiau mažus žmogiukus Markt aikštėje – tokie vaizdai kažkaip sustato mintis į vietą: viskas mūsų gyvenimuose, net problemos, nėra tokios didelės.
Trečią dieną keliavau į Beguinage – tai rami vienuolyną primenanti gyvenvietė. Balti namukai, tylūs kiemai, o lapkritį – geltoni lapai, bylantys nuo senų gluosnių. Ten praleidau beveik valandą sėdėdamas ant suolelio ir galvodamas apie namus Lietuvoje – apie tai, kaip Kaune lapkritis būna panašus: drėgnas, pilkas, bet kartu ir švelnus. Beguinage ramybė kažkuo priminė vaikystės sekmadienius, kai su tėvais eidavau į mažą bažnyčią.
Ketvirtą dieną apsilankiau šokolado muziejuje – „Choco-Story“. Ten nebuvo tik parodos – buvo pasakojimas apie kakavos istoriją, ritualus, Meksikos civilizacijas. O svarbiausia – degustacija. Paragavau šviežiai lydyto juodo šokolado, kuris tirpdavo burnoje kaip kremas. Nusipirkau porą plytelių lauktuvėms ir sau – belgiško šokolado Lietuvoje taip gerai negausi.
Penktą dieną patyriau tai, kas tapo kelionės akcentu: pasiplaukiojimą kanalais. Nedidelis laivelis, gidas, kuris su žavingu flamandišku akcentu pasakojo, kaip senovėje prekeiviai gabendavo krienus ir audinius vandens keliu. Lapkričio oras buvo šaltas, bet laive dalino šiltas antklodes – atrodė kaip šeimyninis pasivažinėjimas. Laivą supo tylūs kanalai, virš kurių lenkėsi medžių šakos, o vanduo beveik juodas, lyg rašalas.
Paskutinę dieną nusprendžiau tiesiog „būti“. Apsipirkau mažose kepyklėlėse, nusipirkau belginių vaflių, parinko kelias rūšis craft alaus. Vakare užsisakiau makaronų restoranėlyje, kuris veikė tik dvi valandas per dieną. Sėdėjau vienas, žiūrėjau per langą į lėtai sningančius lapus ir supratau – Brugge lapkritį nėra tik turistinė svajonė. Tai lėta, jausminga, rami patirtis, kuri padeda atsijungti nuo visko.
Grįždamas į Lietuvą, į Kauną, jaučiausi it būčiau keliavęs ne tik geografiškai, bet ir viduje. Belgija, Brugge tapo tomis šešiomis dienomis, kurias būtinai kartosiu – gal ne iškart, bet kai gyvenime vėl norėsis tylos, lietaus ir geltonų lapų ant šlapių akmeninių gatvių.
MyTravel 
Kernys 
biruta