Balandis Lietuvoje vis dar gali būti vėsokas, todėl šiemet nusprendžiau trumpam pabėgti į kitą Europos kampelį – į Belgiją. Bet ne į klasikinę turistinę Briuselio ar Briugės kryptį, o į kiek mažiau žinomą, bet tuo pačiu ir labai autentišką Šarlerua (Charleroi) miestą Valonijoje. Tai buvo eksperimentas, kuriuo visiškai nenusivyliau.
Iš Vilniaus skridau tiesiai į Charleroi Brussels South oro uostą – labai patogu. Jau iškart pajutau, kad Belgija turi savitą atmosferą: švelnus pavasario oras, mandagūs žmonės ir tas tipiškas vakarų Europos miestų šurmulys. Nors Šarlerua garsėja kaip pramoninis miestas, man jis pasirodė turintis savitą žavesį – tarsi šiek tiek šiurkštus išorėje, bet labai įdomus viduje.
Apsistojau nedideliame viešbutyje netoli Place Charles II – tai centrinė miesto aikštė, kuri greitai tapo mano orientyru. Pirmąją dieną vaikščiojau po senamiestį, kur susilieja istorija ir šiuolaikinis menas. Pastebėjau daug gatvės meno – sienų freskų, grafičių, skulptūrų. Vėliau sužinojau, kad Šarlerua garsėja kaip vienas iš Belgijos „urban art” centrų.
Antrąją dieną aplankiau BPS22 – šiuolaikinio meno muziejų, kuris įsikūręs buvusiame pramoniniame pastate. Ten buvo labai įdomi laikina paroda apie darbo kultūrą ir žmogaus santykį su mechanika – labai simboliška miestui, kuris ilgus metus buvo žinomas dėl savo anglies kasyklų ir pramonės. Muziejuje praleidau kelias valandas – atmosfera priminė Berlyno menines erdves.
Trečią dieną leidau sau tiesiog pasimėgauti kavos puodeliu vienoje iš miesto kavinių – pasirinkau „Le Pain Quotidien” netoli centrinės aikštės. Pastebėjau, kaip belgai mėgsta ilgas kavos pertraukas, pokalbius lauko terasose. Susipažinau su pora vietinių, kurie man rekomendavo aplankyti Charleroi Danses – šokio centrą, kuriame vakarais rengiami performansai. Ir tikrai, vakare nuėjau pasižiūrėti šiuolaikinio šokio pasirodymo – netikėta, bet labai įdomi patirtis.
Ketvirtąją dieną skyriau Fotografijos muziejui (Musée de la Photographie) – vienam didžiausių tokio pobūdžio muziejų Europoje. Įsikūręs buvusiame vienuolyne, jis pasiūlė ne tik įspūdingą nuolatinę kolekciją, bet ir unikalią architektūrinę atmosferą. Kaip fotografijos mėgėjas, jaučiausi kaip rojuje – nuo XIX a. daguerreotypijų iki šiuolaikinių fotoistorijų.
Penktoji diena buvo labiau poilsinė – išvykau į netoliese esantį Marcinelle rajoną, kur aplankiau Bois du Cazier – memorialą ir muziejų, skirtą tragiškam anglies kasyklos sprogimui 1956 metais. Tai buvo labai jautri ir stipri patirtis. Muziejus ne tik pasakoja apie katastrofą, bet ir apie imigrantų istorijas – daug atvykėlių iš Italijos, Maroko, net Lietuvos, dirbo Šarlerua kasyklose XX a. viduryje.
Šeštąją dieną nusprendžiau tiesiog pasivaikščioti pakrante palei Sambre upę – ši dalis dabar modernizuojama, daug žalumos, dviračių takų, mažų užeigėlių. Po pietų paragavau tradicinių belgų patiekalų – „carbonnade flamande“ (jautienos troškinio aluje) su bulvytėmis ir, žinoma, neatsispyriau vietiniam belgiškam alui.
Paskutinę dieną praleidau ramiai – užsukau į vietinį turgų, nusipirkau šviežių vaflių, kelis suvenyrus draugams ir dar kartą pasivaikščiojau miesto gatvėmis, kurios per savaitę tapo savotiškai pažįstamos. Sunku paaiškinti, bet Šarlerua turi savitą charakterį – jis nėra tobulas, bet labai žmogiškas.
Grįždamas į Lietuvą jaučiausi pailsėjęs, bet kartu ir praturtėjęs kultūriškai. Belgija man pasirodė daug įvairesnė nei tik šokoladas ir Briugė. Šarlerua, nepaisant stereotipų, turi ką pasiūlyti – ypač jei ieškai autentiškos, mažiau išblizgintos Europos pusės. Ir sakau nuoširdžiai – dar norėčiau sugrįžti.
bryant6095 
biruta