Kai Lietuvoje kovo pradžia dar būna pilka, šalta ir nepastovi, o žiemos nuovargis jau stipriai juntamas, nusprendėme su vyru Luku padovanoti sau mažą atokvėpį – savaitės išvyką į šiltesnius kraštus. Norėjome vietos, kur mažiau turistų, kur daugiau autentiškumo ir kalnų, jūros bei istorijos dermės. Taip mūsų pasirinkimu tapo Kotoras, Juodkalnijoje – miestas, apie kurį anksčiau buvome tik girdėję, bet niekada nebuvome apsilankę.
Atvykimas į Kotorą – pirmas įspūdis
Į Kotorą atvykome per Tivat oro uostą – mažas, jaukus ir labai arti miesto. Vos įsėdus į taksi, prieš mus atsivėrė Kotoro įlanka – tarsi fjordas, apsuptas stačių kalnų, o viduryje – nedidelis, akmenimis grįstas miestas. Apsistojome nedideliame butuke pačiame senamiestyje, kur akmeniniai langai atsiveria tiesiai į siauromis gatvelėmis vaikštančius katinus ir gėlių vazonus ant balkonų. Tą vakarą, dar kiek pavargę po kelionės, išėjome pasivaikščioti be jokio plano – tiesiog sėdėjome lauko kavinėje, gurkšnojome vietinį vyną ir stebėjome, kaip krenta saulė už kalnų.
Viduramžių miestas ir sielos ramybė
Kitą rytą pradėjome nuo Kotoro senamiesčio tyrinėjimo. Miesto sienos, siauros gatvės, akmeniniai pastatai ir senovinės bažnyčios primena Veneciją – ir tai ne atsitiktinumas, juk ilgus šimtmečius Kotoras buvo Venecijos Respublikos dalis. Mums labai patiko Šv. Tripuno katedra ir mažyčiai kiemeliai tarp senų pastatų. Kovo mėnesį čia dar nebuvo turistų minios, todėl galėjome pasimėgauti ramybe – jausmas buvo tarsi būtume laiko mašinoje.
Vieną dieną nusprendėme lipti į tvirtovę San Giovanni – tai tikras iššūkis, daugiau nei tūkstantis laiptelių, bet verta kiekvieno žingsnio. Viršuje atsivėrė nepakartojamas vaizdas į visą Kotoro įlanką. Nors oras buvo vos +16 laipsnių, saulė kaitino kaip pavasarį Graikijoje, o vėjas gaivino. Tą popietę nusileidome pavargę, bet be galo laimingi.
Kelionė laivu ir Perasto grožis
Vieną dieną praleidome kelionėje laivu po įlanką. Vietinis gidas, kalbantis net šiek tiek itališkai, papasakojo apie įlankos istoriją, piratų laikus ir religinę salą „Our Lady of the Rocks“. Sustojome Peraste – mažame, bet nuostabiame miestelyje, kur išgėrėme kavos pakrantės terasoje ir lankėme senovinę bažnyčią ant dirbtinės salelės. Tai buvo viena romantiškiausių kelionės dienų – laivas, jūra, kalnai ir mes dviese.
Vietinis maistas – paprastumas, kuris žavi
Vakarus leisdavome ieškodami autentiško maisto. Kovo mėnesį dauguma restoranų dar tik ruošiasi sezonui, bet būtent tai leido mums atrasti tikras vietines užeigas. Vienoje jų valgėme juodąjį risotą su kalmarais, kitą vakarą – ėrieną su rozmarinu ir vietiniais daržovėmis. Ne kartą ragavome rakijos – vietinio vaisių stipriojo gėrimo. Lukui labiausiai patiko figų rakija, o aš labiau mėgau švelnesnį vynuogių variantą.
Ramybė, kurią parsivežėme namo
Kotoras kovo mėnesį – tai tarsi meditacija. Miestas miega pusiau, gamta bunda, o kiekviena diena alsuoja tikrumu. Tai ne triukšmingas kurortas, o vieta, kur norisi lėtai gerti rytinę kavą, vaikščioti rankomis susikibus ir tiesiog būti. Grįždami į Lietuvą jautėmės tarsi atsikrovę vidinį kompasą – buvome pailsėję ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Juodkalnija, Kotoras – vieta, kur prieglobstį randa širdis
Ši savaitė Kotore mums su Luku tapo ne tik atostogomis – tai buvo laikas, kai iš naujo atradome vienas kitą, gamtos grožį ir gyvenimo paprastumą. Jei ieškote vietos, kur istorija susilieja su kalnais ir jūra, kur pavasaris ateina anksčiau ir su šiluma – Kotoras, Juodkalnija, tikrai jus sužavės.
MyTravel