Hugo Chavez nuolat pasauliui „reklamuoja” savo šalį. Tai ką nors nacionalizuoja, tai ruošiasi tankus pirkti… Tarp Pietų Amerikos šalių Venesuela negarsėja draugiškumu, tačiau tikrai turi ką parodyti.
Trumpai statistinės informacijos apie pačią kelionę: iškeliavome 8-iese gruodžio 30 dieną, iš pradžių autobusiuku į Varšuvą, paskui per Paryžių į Caracas. Bilietai mums kainavo apie 2800 litų. Kadangi keliavome Naujųjų metų laikotarpiu ir nemaža grupe – pirmąją dalį kelionės užsisakėme internetu vietinėje agentūroje. Mokėjome net avansą. Buvo šiek tiek neramu – ar neapgaus, ar gausim tokios kokybės paslaugas, kokios žadėtos…
Tik atskridus mus pasitiko Benas – agentūros direktorius, su kuriuo ir buvo susirašinėta. Čia pat mikroautobusiuke sumokame likusius pinigus ir išsikeičiame savo pirmuosius bolivarus. Keistis oficialiose keityklose neapsimoka, „juodojoje rinkoje“ keitimo kursas iki 10-15 proc. geresnis. Tiesa, Benas mums pakeitė kursu 2300 bolivarų už dolerį, na o vėliau patys keitėmės po 2400-2450 bol/$. Tai buvo vienintelis nepasitenkinimas, visa kita užsakyta kelionė praeina itin sklandžiai ir gerai. Šis valiutos kursas seniai nebe toks…
Iš karto – kuo toliau nuo Caracaso. Kadangi dieną prieš Naujuosius metus autobusai nusprendė nebevažinėti, mes iškeliaujame tuo pačiu mikroautobusiuku tiesiai į Andų kalnus į Meridą. Kelionė vietoje 7-8 valandų užtruko apie 11-12, tačiau mėgaujamės ‚cerveza frio‘ (šaltu alumi), kuriuo vaišina vairuotojai ir protarpiais nusnaudžiame.
Andų kalnai ir Naujieji metai
Merida – aprašytas kaip gražiausias Venesuelos miestas – mūsų nesužavėjo. Didžiausias privalumas – saugu. Saugiai jautėmės vakare besiblaškydami po miestą ir bandydami surasti veikiantį barą, kur, mūsų nuomone, turėtume sutikti Naujuosius metus. Deja, Lotynų Amerikoje Naujieji metai – šeimos šventė. Į gatves žmonės išeina tik prieš 12 val. Tuo metu tenka pasisaugoti – fejerverkai ir petardos šaudomos visur. Taip ‚ramiai‘ sutikę Naujuosius, jaunimas – ir žinoma mes – traukia pašokti. Diskoteka ‚Cucaracha‘ kultūringa, viename aukšte groja venesuelietiškas bumčik bumčik (girdi jį visu kūnu), kitame – salsa ir kita labiau tradicinė muzika. Už įėjimo mokestį gauni ‚talonėlį‘, už 3 talonėlius – butelį romo, kolos ir laimo sulčių su kibiru ledukų. Galima puikiai linksmintis iki paryčių. Lietuvos laiku ‚namo‘ grįžtame 12 val. dienos 🙂
Geriausia, ką galima sugalvoti po Naujųjų sutikimo – ‘paraglaidinti’. Kaip tyčia nuo sausio 1 dienos visi instruktoriai sudarė kartelinį susitarimą ir pakėlė kainas iki 60$, tačiau įspūdžiai puikūs. Iš karto prisipažįstu, kad buvau vienintelė, kuri taip bijo aukščio, kad nesileidžia nuo 1 ar 1.5 km aukščio kalno…
Meridoje yra aukščiausias pasaulio funikulierius. Bilietai kainuoja apie 20$, tačiau keltis galime tik po 6 dienų. Gerai, kad kaip tik tuo metu būsime grįžę iš savo pirmosios išvykos į gamtą. Funikulierius pastatytas 1958 metais prancūzų inžinierių, turi 4 stoteles ir užkelia į Pico Espejo, t.y. į 4765 metrų aukštį. Prieš 10-15 metų paskutinė jo dalis buvo uždaryta, nes nukritus vežimėliui žuvo 2 darbininkai. Nuo stotelės iki stotelės kylama apie 10-12 minučių, tačiau ilgiausiai reikia laukti kol įlipsi į sekantį vežimėlį. Tinkamiausia metas keltis – 7-8 ryto, tada dangus dar būna giedras, o aplankius viršūnę, nuo 3 stotelės užtenka laiko pėsčiomis arba asiliukais leistis žemyn – augmenija keičiasi nuo varganų samanų iki lietaus miško. Deja, mūsų bilietai tik 11 valandai, tad tiesiog pasivažinėjame į aukštybes ir atgal, viršūnėje pajusdami aukštumų ligos ‚malonumus‘.
Kita Meridos įžymybė – ledainė, kurioje yra sukurta virš 500 rūšių ledų. Aišku, jų visų vienu metu nepardavinėja, tačiau tai netrukdė ledainei būti įtrauktai į Giness‘o rekordų knygą. Ragavome česnako, alaus, sūrio, romo ir labiau tradiciškų skonių ledų. Nesiryžome bandyti mėsos, svogūnų ir kitų skonių, kurių pavadinimų be žodinėlio net nesupratome….
Los Llanos
Mūsų kelionė į Amerikos Serengečiu vadinamas lygumas prasidėjo ‚bryfingu‘ agentūroje, kurioje linksmi po paragliding’o su buteliu romo pastatytu ant stalo išgąsdinome 2 vokiečius – jie kitą rytą prie autobuso nepasirodė. Prie mūsų prisijungė tik italas, kuris tikėjosi, kad teks bendrauti pačiam su savimi, tačiau buvo maloniai nustebintas ir netgi pradėjo lygiai su mumis gerti romą. Los Llanos, tai savana, kuri lietaus sezonu užliejama, o sausuoju sezonu itin tinkama stebėti gausias gyvunijos rūšis, besirenkančias prie vandens telkinių. Kelionė per kalnus užtruko ilgai, na o jų papėdėje papuolėme į tikrąjį karštį. Karštį vadindavome “pliušu” – pvz. Einame pliušintis J Pakeliui užsipirkę alaus ir romo (agentūra mums ‚statė‘ 2 dėžes alaus ir 1 butelį romo) atvykome į kaimelį, kur apsigyvenome pastate su virtuve, dušais (tiesa, tuo metu visame kaime buvo dingęs vanduo) ir hamakais.
Gidas Cezaris kilęs iš Ispanijos, Barcelonos. Gyvena Venesueloje 12 metų, kaip užsienietis nemoka mokesčių, ir kaip jis pats sakė – visą laiką atostogauja J Labiausiai jis mus sužavėjo patį pirmą vakarą, išplaukus pagal programą pažiūrėt į paukščius ir kaimanus. Pirmiausiai jis plikomis rankomis ištraukė apie 2,5 metro anakondą – su ja rankose ar ant kaklo fotografavosi visi norintys – svarbu laikyti ją už galvos ir saugotis, kad neapdirbtų – tą reikalą ji atlieka baltai, mikliai ir smirdžiai. Sekantis foto-atelje objektas buvo mažas kaimaniukas, po to iguana, po to didesnis kainamas (1-1,5 metro). Po tiek įspūdžių pirmoji nakvynė hamakuose praėjo puikiai – išmokome atsigulti šiek tiek skersai – tada galima išsitiesti. Vienintelis nepatogumas, jei kaimynai mėgsta vartytis – juda visi aplinkiniai hamakai, sukabinti ant to paties balkio. Na ir aišku, knarkimas, kaip gi be jo 🙂
Antrąją Los Llanos dieną prisižiūrėjome daug paukščių, labai daug paukščių, labai labai daug paukščių. Įdomiausia istorija apie paukščius – būna balti ibiai, rausvi ibiai ir raudoni ibiai. Jų spalva priklauso nuo sulestų krabų kiekio – kuo daugiau krabų, tuo spalva raudonesnė.
Antrąją naktį nakvojome ‘sodyboje’ pas vietinius gyventojus, į ją patekti galima tik valtele, elektros, be abejo, nėra – klausomės nakties muzikos, t.y. knarkimo ir gaidžių giedojimo. Beje, gaidžiai Venesueloje giedoti pradeda maždaug nuo 4 val. ryto.
Paskutinė kelionės į Los Llanos dalis – rafting’as. Kadangi šis sausasis sezonas pasitaikė labai sausas – plaukti valtimis negalime – mums išduodamos padangos, pravedamas instruktažas, kaip tinkamai pakelti užpakalį, suriesti kojas, įsiristi atgal į padangą iš jos iškritus ir mojuoti rankomis taip, kad nenutrintume odos į gumą. Iš pradžių šitas reikalas atrodė prastai, bet po kelių gerų ‘rapidų’ t.y. slenksčių – pasitrankę pirdikaulius ir atplaukę iki išlipimo vietos ėmėme reikalauti pakartojimo. Deja, važiuojame atgal į Meridą, kur papuolame į pirmąjį savo kamštį – kalnų keliukais mašinos juda tik 20 km/val. greičiu… Beje, dar įdomios ‘statistikos’ apie mašinas Venesueloje: benzino litras kainuoja apie 10 lietuviškų centų, visi gali leisti sau didžialitražes mašinas, tad lyginant džipų ir lengvųjų mašinų santykį pirmą kartą suskaičiavau 8 prie 2, kitą kartą – 7 prie 3 džipų naudai. Tyrimas nereprezentatyvus, bet esmę parodo 🙂
Beje, naujas posakis “cerveza be romo bolivarai į vėją”
Angel Falls ir tekantis vanduo
Su mažytėmis CESNA skrendame į Canaima. Atvykti čia kitaip nei oru – praktiškai neįmanoma. Mus pasitinka gidas Jorge, vietinis indėnas. Sėdame su valtį ir su 2 švedais bei 2 brazilais leidžiamės prieš srovę, vieną po kito įveikdami upės slenksčius. Mums pasisekė, paskutinėmis dienomis lijo ir upe galima priplaukti prie aukščiausio pasaulio krioklio pagrindo….
Šiaip, jei klausytume mūsų gidų – esame ‚grupė su marškinėliais‘ – mums viskas sekasi: ir anakondą pagauti, ir su valtele praplaukti…
Kilimą slenksčiais aukštyn tikrai galima pavadinti ektremaliu, per 1 slenkstį yra net uždrausta plukdyti daugiau nei 1 turistą, nes ne taip seniai ten kažkas žuvo. Daryti nieko nereikia, laikaisi sau įsikibęs į suoliuko ir grožiesi tepuys kalnais. Šie kalnai dar vadinami ‚stalo kalnais‘. Aukščiausias iš jų – Roraimos kalnas prie Brazilijos sienos – yra laikomas A. Konan-Doyle‘io romano „Prarastas pasaulis“ prototipine vieta. Augmenija ir gyvūnija plokščių kalnų viršūnėse turi rūšių, nerandamų kalno papėdėse. Na, bet ten nelipsime.
Sustojame užkąsti prie nedidelio krioklio. Darome foto-sesiją tema „mano veidas ir tepuys“ J Sėdintys valties viduryje gauna nemenkas dušo dozes. Apsiniaukia ir pradeda lyti. Romą kartu jau geria ir brazilai kuriems skrandžio opa, ir švedai, kurie abstinentai 🙂
Valties variklis atrodo vis springsta, nors mus ramina, kad taip viskas ir turi būti. Tam, kad galėtum sėdėti prie variklio, tenka 7 metus plaukioti valties priekyje ir padėti vairininkui su mediniu irklu.
Pagaliau pamatome savo tikslą – Angel Falls aukštis 979 metrai, ištisinė vandens srovė krenta 807 metrus. Kadangi dabar sausasis sezonas, srovė labiau primena išsiskaidžiusį vandens debesį, tačiau vis tiek daro didžiulį įspūdį. Visus pagauna eilinė fotografavimo manija. Angel Falls pavadintas ne angelo, kaip kad gali pasirodyti, bet lakūno ir auksio ieškotojo Jimmie Angel garbei. Jis turėjo nelaimės atrasti krioklį suduždamas ant jo kalno viršaus.
Apsistojame bazinėje stovykloje, užsiimame hamakus ir laukiame vakarienės, kurią ruošia 2 vaikinukai. Buvome informuoti, kad upės lygis keičiasi kas 5 valandas, tad iš vakaro palikome žymę krante. Ryte upė dar šiek tiek nuseko.
Nebuvome informuoti, kad reikia pasiimti hiking batus – iki vietos, kur Angel Falls pasiekia žemę reikės eiti, lipti akmenimis ir medžių šaknimis. Galime nuraminti save, kad mums vis geriau nei vienai iš bendrakeleivių, kuriai suplyšo basutė. Pasirodo galima užlipti ir basomis! Sutikti broliai turistai pritrenkti 🙂
Tekantis vanduo nuplauna viską! Maudomės po kriokliu, galėtume būti ir būti čia. Žemyn leidžiamės išsisklaidę, kiekvienas su savo įspūdžiais ir lyg jau žinodami kelią. Deja, užmiršome vietą, kurioje reikia patylėti – tenai kabo laukinių bičių lizdas. Viena įsivelia man į plaukus, tad sutinkame, kad ne visi gido pagąsdinimai yra skirti lepiems užsieniečiams 🙂
Po gerų pietų plaukiame atgal į Canaima, ilgas vakaras vietinėje bilijardinėje, kur brangus alus, cigaretės ir romas, nes viskas čia atskraidinama lėktuvu. Beje, vėliau rasime ir dar brangesnių vietų 🙂
Turizmą Canaima‘oje pradėjo plėtoti vienas peruietis, nusipirkęs salą apsuptą krioklių už 1000 dolerių. Į ją plaukiame iš ryto. Platusis Canaima krioklys su lagūnos vandenyje augančiomis 3 palmėmis tikras idealus vaizdelis nuo LonelyPlanet viršelio (ir kur gi aš tą vaizdą mačiau… :))
Praeiname takeliu po kriokliu, ropščiamės aukščiau, atrodo nenusibos murkdytis po kiekviena iš krioklio srovelių. Norėjome aplankyti netoliese gyvenančią gentį, tačiau Jorge praneša, kad jos žmonės šiuo metu dirba miške, tad miegamajame kaimelyje prie upės yra tuščia. Na, nors kartą ir mums nepasisekė… Skrendame atgal.
Orinoko delta, Warao indėnai ir mažas pasaulis
Atvykstame į kitą vandens pasaulį. Apsistojame Boca del Tigre, kur mus pasitinka su kokoso, papuošto gėle, welcome drink‘u. Kambariai turi savo pavadinimus – anties, balandžio, skorpiono ir tinginio… Esame vieninteliai svečiai. Taip pat paaiškėja, kad mums žadėtas angliškai kalbanti gidas neegzistuoja. Tobulinsime ispanų kalbą su Jose Ramonu.
Įdomioji statistika: Orinoko delta per paskutinius 85 metus padidėjo 900 kv/km. Iki pietų upė teka į vieną pusę, po pietų – į kitą. Viskas priklauso nuo potvynių/atoslūgių. O visas gyvenimas priklauso nuo upės. ‚Warao‘ – indėnų vietine kalba reiškia ‚upės žmonės‘. Sako, kad vaikai prieš pradėdami vaikščioti išmoksta plaukti. Nenuostabu, kai jų valtelės tokios lengvos, o po grindimis visada tyvuliuoja vanduo. Warao namai, o tiksliau pasakius, pavėsinės yra ant polių.
Trumpi pastebėjimai – čia visada yra ‚skalbimo diena‘, o naminį televizoriaus žiūrėjimą pakeičia nuolatinis supimasis hamake. Apsilankome warao kaimelyje. Šiais metais jų mokykloje mokomasi dauginti iš 2 – tik tokia daugybos lentelė pakabinta ant sienelės.
Kaimelis turi pagrindinę ‚gatvę‘, mums patariama eiti jos viduriu, kitaip gali su neprikaltomis liepto lentomis verstis į upę. Užtat kažkas turi dviratį! Aplinkui daug šiukšlių, nors Hugo Chavez per paskutinę prezidento rinkiminę kampaniją padovanojo šiukšlių dėžių su kvietimu balsuoti už jį 🙂
Nesiderėdami perkame karoliukus ir pakabučius, pintines ir hamaką. Vėliau tokius pačius mieste matėme 3-4 kartus brangiau, tad jaučiamės gavę kompensaciją už 3-4 kartus brangiau išgertas Capirinia‘s.
Prieš vakarienę – šiek tiek upių delfinų ir paukščių. Pastarieji tvarkingai 18 val. pradeda su didžiausiu triukšmu rinktis į 1 salą miegoti. Ir romantiškai skrenda po 2 (neturintys poros bando prisiplakti, bet dažniausiai nuvejami šalin).
Vakare skaitome atsiliepimų knygą. Surandame rusiškų sveikinimų su pergalės diena ir perspėjimą apie moskitus – viena porelė suskaičiavo 279 įkandimus (na bent jau ant 2 žmonių…). Moskitai tikrai neblogi. Nepadeda net lovos tinklas nuo jų, ypač, kai pats su koja jį praskiri 🙂
Antros dienos programa – vizitas į džiungles. Esame mokomi pagrindinių išgyvenimo dalykų – kokią palmę nukirtus galima suvalgyti baltymingų kirminų (viauuuu…), kokios palmės šerdis skani, iš kokio vaisiaus galima atsigerti vandens. Gauname net nykštuko kepurių ir rankinuką dovanų.
Per pietus atvyksta dar 4 turistai. Pasirodo, kad Ben‘as, kurį sutikome Caracas‘e ir kuris rūpinosi mūsų kelione iki Orinoco – kartu su savo mergina atlydėjo 2 italus. Tokia didelė šalis, o jautiesi vis tiek kaip Lietuvos kaime J Ben‘as šiek tiek nustemba, kad mums visai neblogai sekasi keliauti patiems. Jam ši kelionė – tai gido po džiungles debiutas.
Popietinė atrakcija – pasiplaukiojimas kanojomis. Būtų buvę linksmiau, jei būtume galėję išbandyti warao valteles, tačiau nuo mūsų svorio jos tikriausiai nugrimztų. Įplaukus į mangrovių mišką – girdime baisingus bezdžionių baubimus.
Iš ryto – ilgai lauktas piranjų gaudymas. Merginos jį baigia skaitydamos atsivežtą lietuvišką literatūrą, bet pietums laimikio užteko 🙂
Santa Fe
Apie paskutinę kelionės savaitę parašysiu mažiausiai. Gyvename ant Karibų jūros kranto, Mochima nacionaliniame parke, Santa Fe žvejų kaimelyje. Kas rytą arba perkame žuvį turguje, arba vaikinai plaukia žvejoti, vakare – ‚grill‘ vakarėliai ant viešbučio stogo. Jau antrą dieną mus atpažįsta, sveikinasi – tiek vietiniai, tiek draugai turistai. Pastarųjų nedaug, visi gali sutilpti į 2 valtis, kuriomis plaukiame kas kartą į kitus paplūdimius. Mes nardome, snorkliname, perkame perlus, valgome ‚camarones‘ (krevetes), geriame kokteilius…
Išmokstame naują žodį – “aurita”. Jis reiškia “tuoj, kažkada neapibrėžtu, bet tikėtinai greitu laiku” 🙂
Keisčiausia istorija – draugai biliardinėje nusiperka gyvatę už 20 litų. Ji miela ir jauki, tiesiog norisi vežtis namo. Ačiū Dievui, ‚savininkai‘ nusprendžia nedaryti jai šoko su 60 laipsnių skirtumu, kuris laukia Lietuvoje.
Gyvūnai čia iš tiesų keisti – ar matėte kada vištas su gaidžiu tupinčius medyje? Katinas, kuris tik ką pavogė žuvies file nuo grilio, susirango ant mano – kuri gyvūnėlių visai nemyli – kelių…
Delfinai toliau jūroje nieko nestebina, vat jei jie žaidžia ir plaukia kartu su valtimi – jau geriau 🙂
Gyvename rojuje ir tiek 🙂
Caracas ir kelionė namo
Kelionė namo tikrai neatrodo viliojant, bet kad ji kainuos ir tiek nervų – nesitikėjome. Žinome, kad tiltas iš Caracas į Maipetą, kur randasi Caracas oro uostas, yra uždarytas, todėl susidaro didžiuliai kamščiai. Važiuoti planuojame 9 valandas – 5 iki Caracas ir dar 4 iki oro uosto. Kartu su mumis važiuoja čilietis Marchelo ir australas, kuris bešokdamas iš valties susitrupino abu kulnus. Dabar jis su gipsu, tačiau planuoja nusiimti jį ir tęsti savo 8 ar 12 mėnesių kelionę po Pietų Ameriką…
Pirmiausiai vieni pusvalandį pramiega, tada keičiame mašinos padangą, tada paaiškėja, kad vairuotojai nežinojo, kad Caracas‘e toooooooooookie kamščiai, tada užvažiuojame į Caracas benzino ir užstringame kamštyje 1 valandą. Tada pajudame teisinga kryptimi ir judame ja gal 10 km/val. greičiu… Tada bandome skambinti į oro uostą, tada siunčiame savo atstovę į oro uostą su mopedu-pirduku, kuris pralįsdamas per siaurą tarpelį tarp 2 mašinų yra tiesiog pavojingas gyvybei. Jos užduotis – bandyti sulaikyti lėktuvą. Tada įsiprašome policijos leidžiami į uždarytojo kelio atkarpą. Tada laimingi atvažiuojame iki oro uosto, sumokėdami vairuotojams prašytus papildomus pinigus (už papildomą laiką, kurį jie sugaišo nežinodami apie kamštį…). Tada sužinome, kad likus 30 minučių iki reiso, mūsų niekas į jį neįleis… Mūsų grupiniai bilietai nekeičiami, sekančiai dienai vietų nėra, važiuojame į miestelį šalia oro uosto ir tikimės, kad ryt mūsų kas nors pasigailės. Ir pasigailėjo – bilietus pakeitė po 100 EUR, liepė stotis į eilę ir laukti kol ateis 17 val. ir užsidarys check-in, tačiau eilei priėjus – gauname vietas, nors dar tik 15.30. Tikriausiai užėmėme vietas tų, kurie tą dieną pavėlavo į lėktuvą :). Skrendame namo!.
Mūsų namai internete www.travelplan.lt
Kavagne 
Aruna 
pirmas