Tikriausiai visiems yra tekę būti prekybininkų auka, ir įsigyti kažką tik todėl, kad buvo ,,gera” akcija? Dažniausiai po to paaiškėja, kad kaina buvo ne tokia ir žema, o ir pati prekė nelabai reikalinga…
Tai štai – ši mūsų kelionė į Olandiją buvo tipiškas akcijinis pirkinys. Kadangi skrendant į Nicą susimokėjome už metinę Wizzair narystę, dėl ko skrydžiai jau atpinga po 10 eur, o dar paskelbė akciją – klubo nariams – 30% nuolaidą – tai kaip gi nesusiviliosi? Tik skirtumas tas, jog kažin ar dėl bet kokios kelionės įmanoma po to gailėtis? Juk dažniausiai kaip tik šį pirkinį žmonės pastoviai atidėlioja – tai kai vaikai paaugs, tai kai mašinos kreditą išsimokėsim, tai kai mokslus baigsim, tai dar dėl daugybės priežasčių, o laikas bėga. Ir kai galų gale ta seniai atidėliota išvyka įvyksta, sako – kodėl aš visus tuos metus nekeliavau? Tačiau dėl tokių akcijų pasekmių tikrai neteks gailėtis, netgi jei ta kaina ir nesigavo jau tokia ir maža – bilietai kainavo po 86 eurus. Tai nežinau ar čia pigu ar brangu, nes man kelionės jau seniai nebe išlaidos, o investicija: į tobulėjimą, pažinimą, bendravimą, gerą nuotaiką, bei teigiamas emocijas. Todėl ta kaina nėra tokia jau svarbi, o visos tos akcijos, tai čia toks lyg pasiteisinimas sau, kodėl tik grįžus iš Nicos, jau po 1,5 mėn. reikia vėl kažkur lėkti – ,,taigi va, akcija susiviliojom” – ir visiems viskas aišku. Kažkada iš tikrųjų susiviliojus nuolaida, nusipirkome skrydį į Paryžių už 14 eur. į abi puses ir nuo tada prasidėjo mūsų moteriškos kompanijos kelionės, kurios tapo tradicinės, taip kad kartais neblogai tos akcijos 🙂

Beje, kas nori sutaupyti, praktinis patarimas – skrendant su Wizzair, didesnis rankinis bagažas kainuoja apie 15 eur., tačiau, nusipirkus pirmenybinį įlaipinimą už 5 eur., galima imti rankinę ir mažą orlaivio bagažą, o daiktų sutalpinsite į abu tikrai daugiau, nei į vieną rankinį. Dėl šios bagažo politikos, Ryanairas laimi be konkurencijos, todėl ten kur jis skraidina, Wizzairo net nežiūriu, bet yra krypčių, kur tenka naudotis, kaip ir šį kartą – į Eindhoveną, nes tai vienintelis tiesioginis skrydis į Olandiją.

Nors šiluma Olandijoj nelepina, bet balandžio mėnuo ten nepakartojamas: žydi daugybė visokių rūšių sakurų, magnolijų, hiacintų ir tulpių laukai, narcizai auginami tiesiog pievelėse, pakelėse, prie kiekvieno namo po nuostabų žydintį krūmą – manau kiekvienas gėlių mylėtojas turėtų ten nuvykti pavasarį.

Kadangi tai jau ne pirma mano kelionė į Olandiją, todėl stengiausi aplankyti tai, ko nebuvau mačius, tačiau yra kelios vietelės, kur su malonumu važiuočiau vėl, o jau pirmą kart viešinčias drauges, tai tuo labiau reikėjo ten nuvežti, todėl kai kur teko pabuvoti dar kartą. Beje, Amsterdamo sąmoningai nesuplanavau, nes tai ne mano miestas, tris kartus ten buvau ir kaskart jis man mažiau patiko. Vienintelis man palikęs įspūdį dalykas ten – pasiplaukiojimas kanalais, nes panašių miestų yra ir daugiau, ten esantys muziejai mūsų nesudomino, kaip nedomino nei Raudonųjų žibintų kvartalas, nei legalių narkotikų vartojimas, o ko ten daugiau lįsti į tą didmiestį – vien pagalvojus apie automobilio parkavimą, praeina noras. Nors nesakau, kad miestas negražus – gražus, bet didelės meilės jam nejaučiu.

Taigi, skrydis labai ankstyvas, išsinuomojam automobilį ir važiuojam rytinės kavos į netoliese esantį Hertogenbosch miestelį, kuris dar tik bunda, nes sekmadienis, žmonių mažai.

Nors buvom suplanavę pakilti į įspūdingos katedros bokštą, bet apžvalga dirba kažkaip keistai – nuo 14.30 val, todėl sėdame šalia esančioje kavinėje ir niekur neskubėdamos džiaugiamės gražiu miestu, saulėtu oru ir kelionės pradžia.

Oras – visada loterija, o jau Olandijoj, tai tikimybė balandį pataikyt ant saulėtų, šiltų ir nevėjuotų dienų tokia pati kaip Lietuvoj ir mums labai pasisekė, kad nors viena tokia diena mums papuolė, todėl važiuojam ten, kur lietui lyjant būtumėm greičiausiai neužsukę.
Tai labai įdomi vieta, nes vidury Olandijos, kur nėra šalia jokio vandens telkinio, šalyje, kuri yra 3 metrai žemiau jūros lygio ir dėl to pakankamai drėgna, bei išraižyta daugybės kanalų, driekiasi didžiulės smėlio kopos, kaip kokioj dykumoj. Tai De Loonse en Drunense Duinen nacionalinis parkas. Ir jis toks ne vienas – kiek šiauriau yra panašus – De Hoge Veluwe .
Iki tų kopų yra ne vienas kelias, kai kur iki jos reikia ir kelis km miškeliu paėjėti. Tačiau buvau iš anksto susiradus arčiausią priėjimą, nes žinojau, kad po ankstyvo skrydžio būsim pavargę pėsčiųjų žygiams. Prasėdėjom ten gerą valandą, vaizdas nuostabus – vietiniai suvažiavę ten su šunimis, vaikais…Tik va – bile kur kakojantys šunys ir basi vaikai ant to paties smėlio, tai čia jau nelabai gerai…

Toliau važiuojame į Dordrechtą, kuris mūsų kelyje atsirado dėl to, kad tik ten pavyko gauti nakvynę už padorią kainą. Kai jau ,,akcijiniai” bilietai buvo seniai nupirkti ir pradėjau ieškoti nakvynės, supratau, kad tas pigus skrydis gali virsti labai brangia kelione, nes kainos Olandijoje žmogui už naktį beveik visur viršijo 50 eur. ir jei radai kažką nors už 30, tai, žiūrėk, priskaičiuojami parkingo( apie 20 eur. parai), patalynės (apie 12 eur), net miesto mokestis kainuoja nuo 3 ki 7 eur, kai kitur 1 – 1,5 eur. arba iš viso nebūna. Taip kad, kai radau šiuos apartamentus, kurių kaina su visais įskaičiuotais mokesčiais neviršijo 25 eur., griebiau net nepasitarus su draugėmis ir nesigilinus kas per miestas.

Dordrechtas – visai neturistinis ir minimas tik kaip seniausias Olandijos miestas, o jis – nuostabus ir paliko netikėtai gerą įspūdį. Nors internete rasta informacija skelbia, kad įspūdingos katedros bokštas dirba iki 17 val, bet viskas uždaryta – nepasisekė šį kartą su apžvalgom mums…nors, galima sakyti, kad pamatėme beveik visą Olandiją vėliau iš aukštai Madurodame 🙂

Nors šiandien tikrai šilta ir saulėta diena, tačiau, juk tokių čia tikrai pasitaiko ne dažnai, o pagal lauke esančių kavinių skaičių atrodo, kad Olandija – jei ne Ispanijoj, tai minimum pietų Prancūzijoj ir jei tik ant galvos nelyja, tos kavinės pilnutėlės – mėgsta jie jose leisti laiką, o ir išsirengę iki šortų ir berankovių maikučių, lyg vasaros karščiai užpuolę būtų.

Gal užsigrūdinę, juk bet kokiu oru dviračius mina, o ir kalorijos dega, nes kai tokiu šlamštu maitinasi, tai turėtų būt nutukę – jokioj kitoj šaly nemačiau maisto parduotuvėse tiek pusfabrikačių – viskas džiūvėsėliuose voliota – sūriai, mėsos kukuliai, net krevetės ir tos tik džiūvėsėluose. Ragavom to jų maisto – man nepatiko.

Pasigrožėję Dordrechto kanalais, važiuojame į Kinderdijk malūnus, kurie yra netoliese ir gražiausia ten per saulėlydį, tačiau nors ir vakaras, bet pavasaris ne ruduo, ta saulė ne taip greit ir leidžiasi, todėl pasigrožime šviesoje. Beje, tuose malūnuose žmonės kaip ir gyvena – kapstosi gėlynuose, šunys, vaikai laksto – atrodo taip, lyg tai jų sodybos būtų, tokie savaitgalio ar atostogų nameliai. Nežinau, ten juk pastoviai tuntai turistų, visą laiką juos fotografuoja…bet prieiti prie jų negali, tik per kanalą pasigrožėti, tam tikrom valandom ir laiveliai plukdo, bet dabar niekas nebedirba, nebemokėjom nei už stovėjimą, nors gal ir reikėjo, nesupratom.

Nors pirmadienį Lietuvą dar lepino užplūdusi šiluma, čia jau atslinko atšalimas, kuris po to atnešė ir Velykinį sniegą 🙂 Bet nors šalta ir vėjuota – saulutė šviečia, todėl sekančią dieną važiuojame į Keukenhof parką pasigrožėti svogūninių augalų grožiu. Pakeliui stabtelim prie užburiančio tulpių laukų peizažo.

Nors buvo vėsus pirmadienio rytas, bet pamačiusi žmonių kiekius aš supratau, kaip visgi prieš kelis metus mums pasisekė, kad dėl Islandijos vulkano neskrido lėktuvai ir mums net parado dieną, sekmadienį, neteko stumdytis su tokiomis masėmis lankytojų. Todėl mano patarimas – eikite ten ne savaitgalį ir po pietų, kada išvažiuoja autobusiniai turistai, o apsilankyti ten nors kartą, manau, turėtų visi mylintys gėles. Praeitą kartą, gal kad parado dieną, neteko matyti jokių darbininkų, o aš kadangi savo sode turiu nemažai augalų, tai gerai įsivaizduoju, ką kasdien turėtum padaryti, kad tie gėlynai taip atrodytų. Šį kartą ta paslaptis išaiškėjo – daugybė vyrų su kibirėliais vaikšto ir skabo kiekvieną apvytusį žiedelį ar nulinkusį lapelį.O su hiacintais, tai dar įdomesnė procedūra – juk daugelis esame namie auginę šią pražydintą gėlę – ji nuo svorio išlinksta, o čia – stovi visi kaip žvakės išrikiuoti.

Pasirodo, kiekvienas žiedas paremtas žalia viela, įsmeigta į žemę, o darbininkai vaikšto ir pastebėję pasvirusį žiedą, jį prismeigia. Taip, kad darbelio čia įdėta tikrai daug, parkas atidarytas tik du pavasario mėnesius, todėl ir bilietai nepigūs.

Toliau aplankome mažus pajūrio miestelius Volendamą ir Markeną, kurie abu skirtingi, bet labai žavūs, vieną kažkurį išskirti sunku.
Pakeliui trumpam stabtelim prie įspūdingo viešbučio Zaandame.

Volendame pietaujame pagal Olandų tradicijas – vietiniai irgi taip užkanda gatvėje – gauni bandelę su pasirinkta žuvimi – mes imame keptą menkę, dviejų rūšių silkes ir rūkytą ungurį ir tai buvo skaniausias valgytas maistas šioje kelionėje.

Pasivaikštome po šurmuliuojančią pagrindinę gatvę

ir tuščias kitas miestelio gatveles su tapybiškais tilteleiais

Tada važiuojame į Markeną, į kurį, beje už 11 eurų galima suplaukioti laiveliu, nes važiuoti reikia per aplinkui, apie 30 km, bet parkingą gavome tik valandai, o kito ieškoti nebenorėjome, todėl laivelis atpuolė.

Markenas mus pasitiko labai tuščias, labai vėjuotas, bet dėl to ne mažiau žavus ir kai kurioms jis labiau patiko, nei Volendamas. Ypač jauku buvo gerti kavą šiltoje kavinėje, su vaizdu į uostą.

Grįžtant užsukame į Goudą pasigrožėti nuostabia aikšte su rotuše ir gerą pusvalandį pravargstame su parkingo apmokėjimu – vienam automate neima grynųjų, kitame kažkodėl nepriima mūsų kortelių, nors palik nesumokėjus, ypač, kai žinai, kad trumpam stabtelėjom. Pagaliau pavyksta ir aikštės grožis užkožia visus nesklandumus.

Trečia diena skirta Hagai. Ne dėl pačio miesto buvo toks pasirinkimas, bet čia norėjau aplankyti kelis įdomius muziejus, pamatyti garsųjį jos paplūdimį Scheveningene, o tuo pačiu ir susidaryti savo nuomonę, nes vieniems jis nieko vertas, kitiems labai gražus – bet taip ir turi būti.
Šiaip Haga mums patiko, labai erdvi, plačios gatvės, kas nebūdinga suspaustiems tarp kanalų Olandijos miesteliams. Iš kitos pusės, atstumai tarp įdomesnių lankytinų vietų nemaži, visko pėsčiomis neapeisi, bet čia nebuvo problemų – gatvėse eismas neintensyvus, jokių kamšių ir jokių parkingo problemų, kas pastoviai nervino šioje kelionėje.
Haga yra neoficialioji Nyderlandų sostinė ir dar vadinama ir pasaulio teisės sostine. Čia yra dar 1913 metais pastatyti Taikos rūmai, kuriuose įsikūrusi Teisės akademija, bei Tarptautinis arbitražas. Kadangi iki įėjimo į teritoriją, po kurią galima pasivaikščioti, reikėjo laukti pusvalandį, tai pasigrožėjome tik per tvorą.

O pirmasis muziejus, kurį seniai norėjau aplankyti – Panorama Mesdag. Dar iš mokyklos laikų atsimenu, kad kažkur Rusijoje yra panašus panoraminis paveikslas su Borodino mūšio vaizdais.
O čia cilindro formos 14 x 120 metrų tapytas Hendrik Willem Mesdago paveikslas, vaizduojantis Scheveningeno pakrantės vaizdus 1881 metais. Meistriškai smėlio ir įvairių valčių, tinklų ir net žuvėdrų pėdsakų pagalba sudaroma iliuzija, jog esi ten.

Mums patiko, kitas klausimas ar verta mokėti už tai 10 eur.? Bet Olandija brangi šalis, gal ne tokia kaip Norvegija ar Danija, bet su tuo jau teks susitaikyti. Beje, yra ten visokių jungtinių bilietų, kai ką, verta įsigyti internetu iš anksto.

Toliau aplankome garsaus Nyderlandų grafiko, iliustratoriaus, gobelenų, sienų raštų ir pašto ženklų dizainerio Maurico Kornelio Ešerio namą. Tai vienas iš garsiausių XX a. moderniojo meno grafikų. Vasaromis menininkas keliaudavo po Italiją, piešdavo miestų vaizdus bei peizažus ir juos perdirbdavo į grafikos kūrinius. Įdomūs ir kiti jo darbai

Keistos sietynų formos.

Mums patiko, nors su menu nė viena neturim nieko bendro.
Pats Hagos miestas iš tikrųjų vadinamas S-Gravenhage ir pirmą kartą paminėtas 1097-aisiais. XIII amžiuje grafas Florisas IV nupirko smėlėtą pakrantę, kurios aukščiausioje vietoje pastatė Tvenkinio rūmus, dabar vadinamus Binnenhofu. Tai tikrai labai graži vieta, tiek iš išorės, tiek viduje.

Nors senamiestyje yra tipinių Olandiškų, jaukių gatvelių, bet dominuoja šiuolaikiniai, modernūs statiniai, kurie skoningai įsilieja į bendrą vaizdą.

Dar bandome patekti į Japonų sodą, kuris, deja atsidarys tik už savaitės, gale balandžio, bet jau dabar matėsi, kad ten tiesiog rododendrų rojus.
Paskutinis suplanuotas ir iš anksto internetu apmokėtas muziejus, vienas iš lankomiausių Olandijoje – Madurodam. Na, atsiliepimai visų įvairiausi – nuo susižavėjimo iki neapykantos, todėl reikia pačiai įsitikinti. Šiaip, tai priklauso nuo požiūrio – jei esate su vaikais – eikite būtinai, ten jiems veiklos visokiausios – ir patys gali krovinius uoste pakrauti ir gaisrą tanklaivyje užgesinti, traukiniai važiuoja, lėktuvai, mašinos juda…Suaugusieji gali pasigrožėti Nyderlandų architektūra, ypač tie, kas atvyko trumpam ir nematė likusios šalies grožybių.

Kadangi jau išalkome, važiuojame į rekomenduotą kaip gerą žuvies patiekalų užeigą – Simonis Schevangene, bet visi patiekalai, net karališkos krevetės taip permirkę riebalais, kad vos įveikiame savo patiekalus.

O dar iš tokių kranelių prisipumpuoja visi įvairių skonių majonezų ir mirko į juos fri bulves. Siaubas. Užtat šioje įstaigoje teko pamatyti, kaip vietiniai valgo silkę – pakelia už uodegos ir kiša visą file į burną – taip kaip šioje pakrantės skulptūroje 🙂

Kadangi pūtė šaltas, stiprus vėjas, tai pajūry neužsibuvom, nors smagu ten pavaikščioti ir tuo molu prasieiti, bet vėl tas prakeiksmas – parkingas – varo į neviltį ir verčia paskubėti.
Tačiau paskutinis kantrybės lašas buvo Delfte, kur grįžtant norėjome užsukti – apvažiavus kelis ratus ir vos radus laisvą vietelę, bei šiaip taip pastačius mašiną ant kanalo krašto, kurie ne tik, kad be jokių užtvarų, bet ir be jokio bortelio – kaip jie ten vaikus išsaugo – mokėjimo automatas leidžia apmokėti tik už parą – 24 eurus. Tada jau trūksta kantrybė – merginos pasigroži tik Delfto ,,Piza”, sulipame į automobilį ir grįžtame namo.

Paskutinė diena apsiniaukusi ir grasina lietumi. O mes, taip šiek tiek per aplinkui, bet judėsime link oro uosto Eindhovene, nes ryt ankstyvas skrydis namo.
Pirmiausia važiuojame į bene gražiausią Haar pilį. Nusiperkame tik įėjimą į parka, nes tas pilių interjieras visų panašus ir greit užsimiršta, o ir nelabai mes mėgstam. Parkui, aišku, trūksta gėlių žiedų, kurie bus vasarą, bet pilis labai graži, žmonių mažai, gal visi viduje?

Likusią dienos dalį praleidome Olandijos ,,Rumšiškėse” – Openluchtmuseum prie Arnheimo. Vėl gi – 19 eur. bilietas, kai vienas, gal ir nieko, jei su šeima – brangu, bet mums patiko. Aplink ratu važiuoja traukinukas, gali pavažiuoti, gali viską pėsčiomis apeiti – man pasirodė, kad pas mus didesnė teritorija, todėl labai nepavargsti.

Tik kai kur tos jų vaškinės figūros tai gąsdino – įeini į ligoninę, o ten guli putų vonioj vyras ir garsiai dainuoja 🙂 O tos lėlės tokios tikroviškos, kad kartais nejauku šalia jų – atrodo tuoj atgis 🙂
Užkandame muziejaus teritorijoje esančioje kavinėje, kur patiekalas tik vienas – kelių rūšių blynai. Skanu, bet mes tikėjomės vėl gauti silkutės, kaip Volendame.
Kadangi dar liko laiko, užsukame trumpam į Nijmegen bet pradeda krapnoti, todėl neužtrunkame ir apsukę ratuką važiuojame į nakvynės vietą Einhovene.

Olandija labai graži ir tikrai verta aplankymo, vieninteliai trūkumai, tai oras – nors mums dar pasisekė, nes negavom lietaus, bet vėjas buvo negailestingas, ir maistas, o jei dar nemėgstate žuvies – tai visai nekas, bet visa tai atpirks kiti dalykai, kuriuos tikrai verta pamatyti.

11 thoughts on “Nyderlandai: Dar kartą Olandija”
  1. Mane nustebino maršrutas, turistų Lietuvoje primirštame krašte. Kadangi visas vietoves žinau skaičiau 2 kartus, norisi tiesiog sėsti ant dviračio ir pakartoti. labai ramus kraštas, mažai transporto, todėl dviratininkams geriau. Daug neasfaltuotų kelių, kai kuriuose žvyras gana stambus, todėl siauromis padangomis sunkoka. Miknaičių ežeras yra vienintelis natūralus ežeras rajone. Jis yra pelkės viduryje, todėl buvo beveik nepasiekiamas. Dabar Mūšos Tyrelyje dviratis tiesiog būtinas, nes ilgiausią taką nuėjus, reikia grįžti. Dviračiui tai normalus atstumas. Žagarėje Ežeru miške vadinamas senas upės tvenkinys Žagarės pakraštyje. Dabar ten daug karjerų, paverstų ežerais. Žagarė 1998 metų vasarą atšventė 800 metų jubiliejų. Atsimenu fejerverkus ir Ž.Žvagulio koncertą ant Žvelgaičio piliakalnio per naktį. Ji senesnė už Rygą, kuri vėliau šventė 800 metų jubiliejų už 90 km. Prieš kelis metus kasinėtas Raktuvės Piliakalnis, radiniai patvirtino žiemgališką praeitį. Beveik šv. Barboros kūną išvežė VU atstovas Markulis, okupantų padlaižys, kuris „ieškojo šventumo”.
    Krepšinio irgi nemėgstu. Bet su Joniškio krepšinio muziejaus įkūrėju diskutavau. Ten Fanatikas iš didžiosios raidės. Jis Joniškiui duoda daug energijos, patrauklumo. Jis net yra buvęs Vilniuje Adventure kaip Joniškio atstovas. Audruvyje nebuvau, nors jų elnius mačiau, fotografavau. Abi sinagogos atstatytos, gražiai atrodo. Viena jų buvo sugriuvusi, stogas gulėjo ant grindų.

  2. Dėl žvyrkeliukų mielas bičiuli, žinok situacija pasakiška. Važiavome ir džiaugėmės, kad jei toks žvyriukas galėtumėme ir visa kelią juo važiuoti.
    Kad Žagarė senesnė už Ryga, tai respektas 😀 nepasidomėjau, bet džiaugiuosi sužinojęs 🙂
    O tai vis dėlto dėl Baroros Žagarietės palaikų, žinoma ar ne kur jie yra ???

  3. Dėl Barboros palaikų. Apie 1963 metus išvežė tirti. Tyrė Markulis VU, jis buvo medicinos profesorius, raudono veido, retorikos talentas, kuris išdavė Lietuvos partizanus. Vieta nežinoma.
    Dėl žvyrkelių. Automobiliu ten labai kyla dulkės. Jos būna baltos, jei eini per tokią žolę, lieka balti batai ir kelnės šalia vieškelio, nes dolomitu barstydavo kelius. Eismas ten neintensyvus, o dviračiai dulkių nekelia. Kadangi man tas kraštas kitoje šalies pusėje, svarsčiau vežtis dviratį ar pasiskolinti vietoje būtent dėl Mūšos Tyrelio. Daugiau tokių žygių.

  4. Pritariu, daugiau tokių žygių 🙂 vienas samagiausiu vasaros savaitgalių…
    Viltis kvailių motina, visgi noriu tykėti, kad vėliau ar anksčiau sėkmingo atsitiktinumo dėka Barboros Žagarietės palaikai atsiras ir bus gražinti į Žagarę…
    O dėl keliukų ačiū už išaiškinta mistiška situacija, važiuojant šlapiu žvyru iš ties apsitaškiusi liemenė buvo keistai balta, ir vis nesupratau ko gi taip baltuoja…

  5. Ko gero smalsu, o kiek gi kainuoja tokios kelionės dviračiais?
    Atskleisiu paslaptį – žygis kainavo 19€, už juos gavome maršrutą su vedliu, dvejus pietus, vieną vakarienę, vienus pusryčius, įėjimus į lankytinus objektus.
    Papildomai kainavo kava Gruzdžiuose, keletas alaus vakarui, ledai Joniškyje. Papildomai apie 3€ asmeniniu išlaidu.
    Taigi savaitgalis už 22€, brangu, pigu, ką manote .!? Teisybės dėlei kitiems dalyviams savaitgalis kainavo kiek brangiau, dasidėjo kelionės išlaidos į/iš Šiaulių.

  6. Barborai priskiriami pagijimai yra kaip stebuklas. Reikia tikėti stebuklu, jo ji pati bus surasta. Gruzdžiai irgi primirštas miestelis. Centras gražiai sutvarkytas. Anksčiau buvo tankiau apgyventos apylinkės, buvo daugiau gyvybės. Dabar plentas Šiauliai- Gruzdžiai bauginančiai tuščias.
    Savaitgalio kaina labai maža, kai pamatyta tiek daug.

  7. Šiandien apvažiavau Mūšos Tyrelį dviračiu. Tinka ir nedidelis, plačiom padangom geriau , yra drėgų vietų. Dar aplankiau tame regione Veršių kaimo akmenį. Jis yra prie kanalo ir antraeilio kelio iš Veršių į Žagarę.

  8. Šaunuolis Cesius, žodis ne žvirblis, pasakiai – padariai!!! Liuks takiukas 🙂 Tik vat idomu kaip tas lentučių takas atrodys po metų, dviejų? Bus tvarkomas, prižiūrimas ar pradėjus pūti lentutėms liks užmarštyje arba ekstramalu nuotykiams…
    Beje šalia Varnių per Debesnų pelkės pažintinį taką kiek girdėjau pradėjo taką remontuoti plastikinėmis lentutėmis, gal ilgaamžiškiau, bet mano subjektyvia nuomone ne kas, ne kas į pelkę vežti plastiką…

  9. Ten stende mačiau punktyru pažymėtą II-ą taką pro kitą, rytinę Miknaičių ežero pusę nuo partizanų stovyklavietės, kurį planuoja tiesti.

  10. Mes nors nuo Tyrelio važiavome į Žagarę, Veršių akmens neaplankėme…. O vakar GRYNAS Delfi skyrelyje skaičiau, kad ir Veršių Brolių akmuo ir Žagarės šermukšnis – storiausias LT, buvo įtraukti į gamtos paminklų sąrašą. Tad manau verti dėmesio perliukai!!!

    O Tyrelio takas visiškai logiška, kad turėtų apjuosti ežerą ir nereikėtu grįžinėti nuo pusiaukėlės tuo pačiu taku. Reikia tikėtis po metų kitų takas apjuos visą ežerą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *