Na štai, pradedu savo pasakojimą. Iš Vilniaus išskridome į Prahą. Buvom dvi merginos. Kadangi ten turėjome laisvas 5-6 val., jau buvom suplanavusios išlėkti į senamiestį. Buvau prisiklausiusi, kad nelabai galima išlėkti į miestą, todėl šiek tiek pergyvenau, bet iš tiesų iš lėktuvo kai paleidžia, tai nelabai kur ir benueisi, iškart į lauką išeini. O ten iškart pilna taksi. Buvau perspėta, kad geriausiai rinktis maršrutinį arba paprastą autobusą, nes bus pigiau, bet tie autobusai arčiau yra 1 terminalo, o mes atskridom į antrą, tai nesinorėjo ten klaidžioti visiškai… Vienžo susiderėjom su taksistu, kad iki Karlo tilto nuveš už 20 eurų. Tiksliau, nei derėjomės, nei ką, jis pats tiek pasiūlė, kai pamatė, kad abejojam, ar važiuoti,ar eiti i autobusą. Važiavimo buvo apie 20 min.
Nors ir ne sezonas, bet Praha paliko didžiulį įspūdį. Sakyčiau, labai šiltas miestas. Kažkoks savas. Labai graži architektūra, daug jaunimo, jauki atmosfera, kaip kad jau nebe pirmą kartą ten būčiau…. Kas įdomiausia, žemėlapio faktiškai nereikėjo. Beje, žemėlapių ir informacinių bukletų, ką Prahoje verta pamatyti, pilna pačiame oro uoste, einant iš atvykimo salės. Taigi iš pradžių:
pasivaikščiojom ant tilto, sugalvojau, aiškų, norą, prieš paliesdama nuzulintą norų skulptūrą… Prie tilto pasiplaukioti po Voltavą siulo jūreiviškai apsirengę simpatiski negriukai, bet dėl šalto oro mes to atsisakėme. Tad nirom į senamiestį.
Vaikščiojom, stebėjom, tradiciškai – keletas vizitų į suvenyrų parduotuves.O kai pavargom, susiradom jaukų alaus restoranėlį. Kam įdomios kainos – alus kainavo apie 35 kronas, tai yra maždaug 5 Lt. Beje, Prahoj galima mokėti arba jų pinigais, arba eurais. Eurais išeis šiek tiek brangiau, nes jie, aišku, apvalina į savo pusę. Ir, beje, visur „kursas“ skirtingas. Bet kadangi mes Prahoj buvom tik pravažiuojant, tai pinigų nesikeitėme. Ir dar, pas juos baruose visada stovi ant stalų stovas su riestainiais – jei nenorite papildomai mokėti, neimkit. Jie nėra pigūs, apie 50 kronų.
Padavėjai mums pasitaikė baisiausiai miklūs – nespėji nuryt paskutinio gurksnio ir pastatyt bokalo, jau po nosim antrasis isdygsta… Tokiu būdu išgėrėm šiek tiek daugiau, negu planavom.
Grįždamos prie tilto pakalbinom vieną taksistą – jis užsiprašė iki oro uosto maždaug 30 eurų, todėl perėjom į kitą tilto pusę, ir ten radom oro uosto taksistus. Ta firma vadinasi kažkaip AAA ar pan., oro uoste vien tik jie sukiojasi. Jie pasiūlė parvežti mus vėlgi 20 eurų, su kuom mes mielai sutikome ir laimingai grįžome į oro uostą. Kadangi turėjom atsargoj laiko (įsodinimo bilietais pasirūpinome jau LT), nuėjome į kavinę. Ten už viską jau mokėjome trigubai.
Dar vienas juokingas pastebėjimas – Prahoj daugelis su mumis pradėdavo kalbėtis rusiškai. Nors nei aš, nei bendrakeleivė neturime rusiškų bruožų, bet visi kažkaip suprasdavo, kad žinom rusų kalbą. Dabar galvoju, gal koks „bl“ išsprūdo? Xixixixi . Ir ne tik barmenai, bet lygiai taip pat oro uoste mus užkalbino ir paklausė, kiek valandų, viena rusaitė.
Larnakoj nusileidome jau gilią naktį, turbūt beveik kokią 3 val. nakties. Susiradom žmogų, kuris mus turėjo pasitinkti, o su juo… ta pati rusaitė (tiksliau, ukrainietė), kuri Prahoj laiko teiravosi. Pasirodo, į tą patį seminarą važiuojam.
Na, o dabar linksmoji dalis, atvykus į viesbutį. Jis vadinasi SUN HALL HOTEL. Buvom be galo išvargusios, ir norėjosi tik miegot. Viešbutis keturių *, todėl buvom ramios dėl komforto. Deja, deja. Visų pirma, ‘reception’e’ mums paaiškino, kad atvykimas naktį yra užskaitomas kaip atvykimas dieną prieš tai, bet organizatoriai nebuvo jiems taip konstatavę. Todėl mums dviems davė vieną kambarį, iki kol išsiaiškinsime situaciją. Užėjom į kambarį. Jau kylant liftu mano pavargę okulius užfiksavo apsilupinėjusias sienas, apmusijusį veidrodį, dulkes kampuose, todėl, kai kambarys nė is tolo nepriminė www puslapyje matyto kambario, nelabai nustebau. Tačiau kanalizacinė smarvė, sklindanti pro langą nuo jūros, nevalyti pakampiai, gelsva vonios užuolaida, vietoj antklodės – paklodė ir „adialiukas“ nekėlė euforijos jau tikrai. Paskui aptikau, jog rozetės yra angliskos, trišakės. Nusileidau į apačią paprasyti adapterių. Ten man su šypsena buvo paaiškinta, kad turiu juos nusipirkti. Tada jau per sukąstus dantis prakošiau: kiek čia pas jus žvaigždučių? Keturios? Man buvo atsakyta su ta pačia kantria šypsena: keturios su puse, ponia. Pochuizmas, nors nusišauk!!!!
Vienžo susitariau juos gauti, už 1 adapterį – 5 eurų „depozito“(beje, išvažiuojant pinigus atgavau).
Tačiau vėliau – dar grąžiau. Besiklodamos lovas aptikome, kad po paklodėmis yra paklotos….. ceratos!!! na, tokie celofanuoti patiesaliukai, kaip mažiems vaikams į loveles deda. Tai čia jau buvo virsūnė. Ką tai reiskia? Kad dvi myžnės iš Lt atvažiavo? Nu vienžo prisijuokėm, prisiklykėm, net smagiau patapo. Bet paskui aptikom, kad klozeto plastmasinis dangtis išrudęs taip, kad lygtai 1 000 000 skruzdžių rūgštimi tris mėnesius ant jo sisiojo…. užmigom prastos nuotaikos.
…Tačiau ryte, kai už užuolaidos pamatėm žydrai žalią jūrą, į kambarį atsklido gaivus jau jūros, o ne rūros kvapas, po langais sublazdėjo palmės, tai taip ir likom sužavėtos Kipru iki pat viešnagės pabaigos.
Pirmą dieną išlėkėm dviese pasivaikštinėt. Prasiėjom pajūriu, praskalavom kojas – vanduo šiltumo kaip kad pas mus vėsesnę vasarą, gan vėsokas, lįst į vandenį nesinorėjo. Išvis, oras buvo permainingas. Tai karšta, norisi išsirengti iki maudymosi kostiumėlio, tai šalta, vėjuota, reikia megztuko. Ne sezonas. (beje, moteriskai papliotkinsiu: ne sezonas, tai ne sezonas, užtat buvo daug išpardavimų, pvz odines rankines mačiau po 8-12 eurų parduodant, gerose parduotuvėse).
Konferencijoje susipažinom su daug žmonių, bet kadangi joje buvo be galo daug dalyvių, virš 80, tai susidarėm mes 5 rusakalbių žmonių grupelė (mes, ta ukrainietė, maskviškis ir azerbaidžanietis), ir visi kartu visur ir vaiksčiojom – ir vakarais kavinėse sėdėjom, ir viešbutyje balkone vyną gėrėm, ir pajūriu vaikštinėjom, ir po parduotuves, ir muziejus…. Liuks kompanija. Jau dabar jų visų pasiilgau.
Konferencijos organizatoriai vieną vakarą nuvežė mus į taverną, esančią miestelyje maždaug už 30 km nuo Larnakos. O va čia ir pamačiau tikruosius graikus. Užvedantys šokiai, taurių daužymas, kai išgeri gėrimą, paskui – šokiai ant stalų… Nesusilaikiau, ir pati plevėsavau tarp kitų. Beje, sekėsi turbūt neblogai. Paskui važiavom visi į diskoteką, bet iš ten greit pabėgau, nes tai buvo eilinė europietiška diskoteka, nieko įspūdingo.
Ai dar vienas juokas. Sėdėjome kavinėje, visi penkiese ir mūsų Genijus (Jevgenij, maskviškis), vis rinkosi, rinkosi salotas iš meniu, ir išsirinkti niekaip negalėjo. Galiausiai sako: ai, atneškite, ką norite ( whatever you want). Tipo, ko tu, brangusis graike, nori, tą man ir duok. Graikas maloniai palinksėjo, bet, deja, neatnešė nieko. Nusprendėm, kad jis visai nealkanas buvo. Arba pats angliškai neypatingai mokėjo, na, bet ne esmė, juokėmės, kad net gatvė skambėjo. O galiausiai visi mirėm is juoko, kai tas pats Genijus paprasė sąskaitos: „check please“. Tipo, neatnešei valgyt, tai dar ir pasitikrink, kaip ir kas ten pas tave. Gal ir nevisai juokingai skamba, bet tada raitėmės iš juoko, ir dabar visa burna juokiuos, nes jis puikiai moka angliškai, velnias žino, kas ten jam užėjo tokius vėjus kalbėt, net pats paskiau susigėdo.
Na, apie konferenciją nebus įdomu, todėl nepasakosiu. Net nežinau, ką čia dar papasakoti… Isties buvo labai smagu, kad sutikau artimus širdžiai žmones, buvo nuostabu sėdėti vidurnakty ant gultų papūdimyje su draugais, žiūrėti į žvaigždes ir kalbėtis, kalbėtis… Beje, kadangi susirinkome visi atstovauti savo šalis, vieną vakarą va taip pajūryje visi dainavom savo šalių himnus, tiesiog buvo labai įdomu, kaip skamba kitų himnai – buvo nerealus jausmas. Grįžau pakylėta, sujaudinta, gal net šiek tiek, sakyčiau, egzaltuota. Jau čia viskas buvo taip iki gyvo kaulo įgrįsę, atsibodę…. man net kūnas niežtėjo, kaip norėjau išvykti kur nors toli nuo LT. Nes šiaip bent jau kas 6 mėn kažkur važiuodavau, o dabar buvo praėję jau cieli 4 mėn. nuo darbinės kelionės į Belgiją ir Prancūziją, ir net 12 mėn nuo poilsinės kelionės.
Is tiesų, kas yra gero tokiose kelionėse – tikrai atitrūksti, pamirsti rūpesčius, nerimą, netgi krizę. Nes vistiek atsiranda vieta, kur pasijunti auksčiau žemės, arčiau erdvės. Pasijunti vos ne vėjeliu tarp pajūrio smėlio ir dangaus žvaigždžių. Ir vistiek atsiranda momentas, kai myli save labiau negu visada. Vistiek atsitinka tas momentas, kai visos gėlės žydi ryškiau ir, rodos, dėl manęs. Galų gale, vistiek atsiranda kažkas, kam esu graži, bent jau nors kokia mano dalelė, ir jis/jie tai pasako.
Vistiek yra momentas, kai nori, kad visa tai tęstųsi daug ilgiau, negu įmanoma… Esu laiminga, kad ten buvau.
Kavagne 
Aruna 
pirmas