Kur aš? Kodėl čia taip šalta? Kodėl man atrodo, kad žemė slysta iš po kojų? Kodėl šitoj mažoj šalyje aš ir pats jaučiuosiu toks mažas?
Gražus šalies vaizdas iš viršaus, apačioj šiandien buvo nesvetinga.
Šalis pasitiko kaip ir tikėjomės. Lietus, šlapdriba, sniegas.
Dienos vinis buvo uolos prie Reykjanes švyturio.
Iš kur ten atsirado pingvino skulptūra. Kokia jos legenda????
Kriuisviko karštosios versmės per lietų. Gražu, bet paskubom. Smirda supuvusiais kiaušiniais dar neprivažiavus. Nepadėjo nei kapitaliniai lietpalčiai po 20 eur..
Hostelis: buvusi ligonine.
Paguldė i penkių lovu palatą, gerai kad nebuvo 5 ligonio mums i kompaniją :).
Prausyklos kaip priklauso senai ligoninei, atskirai nuo palatų.
Gavau patarimą eit i dušą su dantų pasta ant šepetuko…. Negyvenau barake, nežinojau…
Mama rašo: tai nakvosite buvusios ligoninės palatoje. Ar ligoniai nesivaidens?
Rytoj reiks išsiaiškinti kokio pobūdžio tai ligoninė buvo.

Auksinis žiedas. Ten juk nėra aukso. Gal islandams šitos vietos kaip Palanga ir Trakai lietuviui. Bet termino auksinė Palanga tai nėra???

Pingvelir: nustebino minios kiniečių, braidančių per šlapdribą islandams šventoje vietoje.

Altingas: turiu sąmokslo teoriją. Įsivaizduokit seimo narius sėdinčius ant 2 uolos gabalų ir priimančius įstatymus. Per lietų, šlapdribą… Manau viskas vyko normaliose uždarose patalpose, bet dėl šiaurietisko pragmatizmo islandai sugalvojo legendą apie pirmojo parlamento vietą. Kam patiktų kai šimtai turistų šlaistytusi po kieno nors namus…

Pingvelir supratom ko trūksta islandų turistinės traukos vietoms. Ar kojas suspaudęs turistas kada nors čia dar grįš? Nėštiems islandijoj del šitos priežasties nėr vietos. Nors amoniako kvapo ir kitu gėrybių neteko išgirsti.

Kvapas. Išrinkom populiariausią islandijoj: Velykų kvapas. Bet kuriuo metu bet kurioj vietoj gali sutikt: kelyje, pėsčiomis, prie upelio ar viduryje lavos laukų. Lėktuve atskrendant tik neužuodėm.

Vienas iš išnaudotų pirmųjų gyvenimo kartų šiek tiek nuvylė. Geizerių vardo pradininkas miega. Strokur šaudo kada jam i galva šauna. Per šlapdribą laukti kokias 15 min kol šis teiksis pasirodyti nekažką. Pavyko užfiksuot tik su telefono kamera. Gerasis kolegos Arnoldo fotoaparatas pradejo rodyt paskutinę gyvybės padalą, o dar 3 dienos tikslai priekyje. Betaupydamas užmigdžiau ir kai Strokur išsiveržė, Canon neatsibudo, teko traukt išmanujį iš kišenės.

Gulfoss. Hm. Sunku žodžiais nusakyt. Tokio didelio krioklio per savo gyvenimą dar nemačiau. Tiesiog didinga. Ir šlapdriba liovėsi. Tik vėjas žvarbus. Nufotkinta pora legendų nuo stendų. Namuose reiks paskaityti.

Krioklys prie Faxi. Patiko kad galima nusileist prie pat krioklio. Ne iš tolo kaip Leniną mauzoliejui apžiūrėt. Neturistinė vieta. Turistų ordų ten nebuvo.

Galinėje automobilio sėdynėj prasidėjo nesąmonės. Mažai trūko iki muštynių. Groja ant nervų. Neveltui šeimoj du buvę muzikantai…

Kerio krateris. Kažką skaičiau kad šitas netikras. Angliškas labiau tinkantis: fake crater. Lavos ar purvo. Burbulas. Lygtai, reikia patikrinti. 400 kronų vienam humanoidui, tikri aštriadanciai dieduką būdelėj galėtų ir apeit.

Gali būti kad ligoninės specializacijos neišsiaiškinsim. Aptarnaujančio personalo beveik nematyt. Mačiau vakarykštis mus priėmęs sanitaras dar vienai pacientei aprodinėjo patalpas, paskui kažkur dingo. Priimamasis visą laik buvo tuščias, o marširuot pro jį teko kokius 7 kartus. Nuo makaronų iki druskos paieškos kambaryje ir mašinoj. Daiktai dar nerado savo vietų.

Rytoj galvosūkis sukišti pasidauginusius ir išsipūtusius daiktus į Suzuki Swift. Man beveik baigia atminty susidėliot, kad islando žadėtas hyundai i30 turetu būt šiek tiek didesnis. O gal ten buvo ne islandas?

Labanaktis

Prieš startuojant pirmą kart teko nugrandyt mašinai langus.

Pradžioje: apšilimui mažiukas Uridafoss kriokliukas. Neturistinis. Be mūsų čia tik kelios mašinos.

Turistinis krioklys buvo sekantis. Seljalandsfoss. Čia vėl pagal paskirtį panaudojom kapitalinius lietpalčius. Išnaudotas dar vienas pirmasis gyvenimo kartas: krioklys apeitas iš už nugaros. Nereikėjo ir lietaus, buvo šlapia.

Šalimais kitas mažesnis krioklys, pasislėpęs plyšyje tarp uolų.
Kodėl didžiausiai pasaulio tautai taip įdomu trenktis į kitą pasaulio kraštą?. Išlendant iš krioklio plyšyje užstrigau kamštyje įmaurojau i upelį iki čiurnų. Buvo proga grįžus mašinon pirmą kart pasikeisti atsarginius batus.

Eilinis sekantis krioklys, Skogafoss. Akys pradeda priprasti. Nebėra aach…ooch. Kaip gražu… Ten buvo galima užlipti viršun. Kaip ir nieko ypatingo, bet čia jau tikriausiai prasidėjo išpendėjimas.

Juoda / balta gamtovaizdis. Kitų spalvų nerasta. Ar reikia?

Sekantis žemėlapyje matytas ledynas, bet nebuvau tikras ar bus privažiuojamas. Privažiuojamas, dar ir kaip. Autobusais. Vėl prasilenkinėjam su miniomis žmonių. Dauguma su katėmis šalmais. Tolumoje matėsi vorelės ledyno „tyrinėtojų”. Prieš išvažiuojant skaičiau, pavaikščioti po ledynus, palandžioti ten po urvus, kainuoja virš 100e žmogui…. Dabar tik leidom sau prisiliesti prie sustingusios didybės. Pro sniegą tarpais prasimuša švelniai mėlyna spalva.

Neprivažiavus Vik berods Dyrholaey?… Lankytina pakrantė. Graži ta Atlanto rūstybė… Bangos tikriausiai trijų aukštų namo dydžio. Vaikai jau atbukę.

Toliau neprivažiavus Vik. Uolų vargonai. Nežinau kaip tiksliau pavadint. Ir sėlinančios bangos. Minios selfie fanų, keli iš jų karts nuo karto užliejami bangų. Stenduose grasinantys pasakojimai apie nuplautus žmones.

Juodas smėlis, kaip Tenerifėj. Tik čia šalta. Nesitikėkite amžinojo pavasario, čia kitaip bet dėl to ir įdomu ..

Hostelis okupuotas didžiausios pasaulio tautos… O kur jiems dingti? Kol rašau, virtuvėje nuolat barška indai. Dvi nešiojamos elektrinės viryklės ant viso hostelio…. Buvo iššūkis marinuotą vištieną iškepti keptuvėje, nugaroje jaučiant įbestus žvilgsnius kad mes keturi paėmėm pusę virtuvės keptuvių. Neskauda, mes irgi norim valgyt.

Ar rytoj atbukimas įspūdžiams pasieks naują lygį?

Pakeliui į Skaftafell teko prisimint nesenus žiemos malonumus kelyje. Pasnigo šlapiai, o po to per naktį sušalo. Ledinis kelias toks, sniego valytuvų nematyt. Gerai padangos dygliuotos. Blogai, nėra ESP. Užtat gali išdidžiai įsijungt lediniame kelyje kruizo kontrolę….

Skaftafell atvykome toli gražu ne pirmi, bet susirinkusi publika aiškiai užsakomieji, ne laukiniai kaip mes. Matuojasi kates. Kiti gal jau išėję ten pat. Planas buvo eiti prieš laikrodžio rodyklę. Bet pramargalinau siaurą takelį į dešinę, nupėdinom tiesiai prie Svartifoss krioklio.

Gal taip ir geriau. Ir prie krioklio žmonių buvo tik keli. Galėjom beveik vieni susistumt dozę bazaltinių stulpų vaizdo. Išeit pro turėklus arčiau tikro grožio. Nesistumdyt su selfie vergais.

Po Svartifoss beveik 2 valandas pėdinom vieni. Užsnigtas takelis rodė kad mes tik antri čia šiandien. Priekyje išsiaiškinom tipeno baltoji putpelė. Ar kažkoks kitas neskraidantis baltas paukščiukas.

Senokai nebuvau atsidūręs tokioje tyloje. O gal nesu buvęs visai? Anei paukštelio garso. Jokių mašinų garsų, miesto triukšmo fonas, kas tai?. Tik broliai reguliariai kirkinosi, klykavo.

Kalnai balti. Dar neteko tokių matyt. Stipru. Gal užskaityt kaip dar vieną gyvenimo pirmąjį kartą?

Dasikasus iki kitos kalno pusės, apačioj iš kojų verčianti panorama. Didžiausias Europoje Vatnajokul ledynas. Pusdienis tik praėjo, neatsimenu tos valandos minčių. Galvoje tikriausiai buvo tuščia.

Atbrailomis žemyn užsikrauti smegenis vaizdais. Anot mytrips keliautojo Silwio, turėsite ką sapnuot artimiausius metus nuklydę ten.

Vaizdoholikai…

Leidžiantis atgal į kitą kalno puse, pasirodė pirmieji turisto nelituano. Beje, mandarinų tarties atstovų čia nebuvo.

Anot stendo netoli starto vietos, mūsų kopinejimas užtruko 7.5 km.

Damušam paruoštukus sumuštinius, dar 3.5 km pirmyn/atgal iki ledyno iš apačios. Ale aukštai mes buvom užsikorę. Viršuje buvo šilčiau. Nuo ledyno dvelkia šaltis. Šiandien prie jo prisiliest neišėjo, būtų reikėję brautis pro instruktorių, bemokanti žalią turisto autis kates.

Lengvas vėjelis nuo ledyno košia nugaras atgal link auto. Pavargusias kojas į kišenes, rankomis dasikasam iki aikštelės.

Pakeliui toks eilinis įspūdingas ledynas. Stiprus ir žiauriai šaltas vėjas. Klaipėdoje būna pučia panašiai, bet prie uragano būna šilčiau.

Šiek tiek važiavimo iki Jokulsarlon ledyninio ežero. Juoda balta. Pamenu iki mazdaug 10 metų mano amžiaus turejom nespalvotą tv.

Bet sapnuodavosi tai kartais ir spalvotai?

Aisbergai ežere. Daug aisbergų. Pataikėm su saule. Sustingęs toks grožis.Trumpai praleistas laikas, gražu, greičiausiai sapnuosis ilgą laiką.

Šalia deimantinis paplūdimys. Deimantai ant juodo smėlio. O gal vaiko rankose. O gal kiekvienas iš mūsų kaip deimantas. Vieni šlifuoti, kiti nelabai. Pavargęs kūnas bet visiškai pailsėjusi galva.

Tik vaikai vos neužvirė akmens mūšio… Tas kuris stipresnis engia morališkai. Silpnesnis išvestas iš pusiausvyros griebiasi bazalto…

Pakeliui i baraką broliai draugiškai nulūžta…

Kaimelio parduotuve atvykus 18.30 jau pusvalandis kaip nebevekia…

Barako budintis vakar siūlė į šalia esantį krioklį užlipti apžiūrėti iš viršaus…

Ar mums tai beįdomu?

Rytoj laukia pervažiavimas iki Snaefelso. Kelionės į žemės centrą vietos.

Diena pervažiavimui.

Apie 550 km iš Klausturhof į Grundarfjordur.

Pakeliui aplankant Hraunfossar kriokli. Trykštantį iš uolų. Ale iš kur tiek vandens prasisunkia. Rimkų šaltinėlis kažkur slepiasi….

Gamtovaizdis pasikeitė. Samanos pasislėpė po sniegu. Šiandien lepino saulė, bet kuteno šaltukas. Tarpais bevažiuojant nukrito iki minus 6.

Šiandien medžiojau arčiau kelio esančias lankytinas vietas.

Karštosios versmės Deildartunguhver, kaip islandai be jų.

Bazaltiniai stulpai Gerðuberg, net nežinau kaip tarti.

Pora vaizdingų vietų pakeliui link nakvynės. Vienoje įlankoje anot stendo buvo suplaukusios tūkstančiai tonų žuvų ir per atoslūgį nugaišo, jaučiu užtruko kol išsivalė.

Rašau prie atitrauktų užuolaidų, laukiu šiaurės pašvaistės.
Nuteikiau, kad versiu visus iš lovų jei pamatysiu.

Žiema alsuojantis ramus miestelis. Kalnai iš vienos pusės, Atlanto vandenyno įlanka iš kitos. Kadangi buvau prasileidęs vieną nakvynę, užsisakiau čia galimybę užmigti mums du kartus.

Rytoj žada bjaurų orą. Tikiuosiu pameluos…

„Nusileisk į Jakulio Snefelso kraterį, kurį Skartario šešėlis glamonėja prieš liepos kalendą, narsusis keliauninke, ir tu pasieksi Žemės centrą. Aš tai padariau”

Jo didenybė Snaefelsas šiandien iki pietų galvą buvo užsidengęs pūgos kepure. Po pietų užsisklendė šlapdribos apsuptyje.

Pakeliui apžiūrėjom jo apylinkes, krioklys buvo šiandien vienintelis. Šalia labiausiai fotografuojamos uolos Islandijoje.

Ilgiausiai užtrukome prie Dritvik. Apleistas žvejų užutekis. Uolos. Kitame Užutekyje seno sudužusio laivo liekanos

Vėl sėlinančios bangos. Niekada neatgręžkite vandenynui nugaros. Netgi jei noresit žvilgtelėti į jo didenybę Snaefelsą

Arkos. Jų čia daug. Kodėl romėnai laikė garbe prajoti pro arkos apačią? Viršumi praeiti juk išbandymas didesnis?

Vandenynas šiandien ramesnis, bet antroj dienos pusėj eilinį kartą sustiprėjo vėjas. Nors mašinoje rodė tik apie nulį, bet jutiminė mažiausiai penkiais laipsniais žemesnė.

Regis vėjas padarė savo darbą. Galvoje tuščia. Darbinė rutina, viršvalandžiai, nuolatinės problemos ir jų sprendimas. Kas tai??? Ar tai buvo tikra? O gal tikra yra čia ir dabar….

Rytoj traukiam į civilizaciją. Reikjaviką prieš porą dienų pralėkėm nesustodami.

Ar aš pasiilgau miesto triukšmo ir mašinų ūžimo?

Ar leisim sau pasitrinti užpakaliais žydrojoje lagūnoje su minia turisto nelituano? Spjauti į sunkiai uždirbtus ir ilgai taupytus pinigus, kad pasinerti i absoliučiai sukomercintą, išreklamuotą balą?

Užsiprogramavo tikriausiai.

Paliekamas Snaefelsas išlydėjo stipriais vėjais. Na ir čiuožkit iš čia…. Mašiniukas lingavo kaip reikiant.

Kam važiuoti tamsiu, smirdančiu išmetamosiomis dujomis, klautrofobišku ir dar prie viso to mokamu tuneliu, jei yra senasis kelias aplink Banginio įlanką?

Pačiame įlankos gale rojus kopinėtojams mėgėjams. Takas link Glymur krioklio. Aš turiu nuojautą, kad mes iki tikrojo krioklio nepriejom. Pasukom atgal pasigrožėję kalnais, keliomis vandens kaskadomis į tarpeklį.

Šeimyna jau nusikalusi. Gyveno noru pamirkt žydrojoje lagunoje.

Deja, bet mano nenoras ten būti pavirto i realybę. Maniau kad čia kaip įprastam vandens pramogų parke. Atvažiuoji kada tau patogiau, atstovi eilę. Laimingieji užsiregistravę iš anksto aplenkia eilę ir išdidžiai varo tiesiai. Nei velnio. Pardavėjos atsakymas: fully booked for today. Pažiūrėjau internete, tas pats mininimum kelioms dienoms i priekį. Taip man ir reikia. Vaikai tyli. Žmona irgi. Ar šiandien bus nekalbadienis? 🙂

Ramumoje grįžtam į pravaziuotą sostinę paskutinei nakvynei bendrabutyje.

Virtuvė yra. Wifi yra. Telikas su multikais yra. Kiekvienam savas patogumas. Visi sotūs ir laimingi.

Keli kadrai sekmadienio vakaru gyvenančios šiauriausios pasaulio sostinės.

Ar tai yra viskas?

Iki Islandija. Tikriausiai ilgam.

Kitam sykiui liktų damušti rytinius ir vakarinius fiordus, aplankyti šiaurinę salos dalį. Gal tam labiau tiktų vasaros metas?

Kirba svajonė, kirsti salą skersai per bekelę dviračiu.

Vis nepaleido mintis matant superdžipus, kad juose sėdi tie patys pasyvių atostogų mėgėjai. Iš aukštai gali apžvelgti varguolius su mažom mašinytėm. Ar jie šiuo metų laiku bent retkarčiais nuvažiuoja nuo asfalto?

Pasitvirtino mano spėjimas, kad keturi varomi ratai žiemą islandijoj nelabai reikalingi. Sunkiau vasaros metu pasiekiamos vietos žiemą čia su visam uždarytos.

Gaila, bet vienas punktas iš būtina aplankyti sąrašo jau išbrauktas.

Gera buvo kelione.

Noriu dar 🙂

4 thoughts on “Islandija, kovas. Pasyviai…..neįmanoma….”
  1. Labai šauni kelionė, geras maršrutas, nuostabūs vaizdai. Aš kažkaip vis ruošiuosi, ruošiuosi, bet taip ir nusikelia neribotam laikui…

  2. Paskaičius suima nostalgija! Tikrai puiki gamta ir žmonės, norisi nuvažiuoti dar ir dar. Gaila, kad neužsukote į Peleš pilies vidų: ten tikrai nuostabu, randi daugiau, nei tikiesi. O ir pajūris Rumunijoje nera prastas ar brangus.

  3. Petrai, ačiū už papildymus dėl Peleš pilies – manau, bus naudinga dar tik planuojantiems keliauti šia kryptimi !
    O BG pajūris išties daug pigesnis, bent jau sprendžiant iš booking.com pasiūlymų.

  4. Gerai suplanavote ir daug pamatėte. Transilvanija tikrai verta dėmesio ir atostogų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *