Ir aš buvau Maroke

Marokas – turistų masiškai lankoma šalis. Saugi, patogi keliauti. Plius nuostabi gamta, šimtai kilometrų pliažų ir dar daug ko, dėl ko verta tą šalį aplankyti.

Marakešas

Vos atskridus, pirmi stiprūs įspūdžiai – specifinis eismas. Važinėjama ten kitaip, negu pas mus, ir pradžioje nuolatos stebint avarines situacijas, kurios kažkodėl baigiasi ne avarijomis, yra kuo stebėtis. O jau įvažiavus į mediną pirmoji valanda palieka prisiminimą ilgam. Bet prie to chaotiško arklių, asilų, motorinių dviračių, vežimėlių ir t.t. judėjimo kartu su automobiliais greit pripratom. Avarijų ten matėm per dvi savaites vieną ir ta pati be nukentėjusių – tai ne Lietuva, kur miestuose važinėjama 100 km/h greičiu. Maroke gi visi važinėja chaotiškai, bet atsargiai ir negreitai.

Turistai gausiai lanko Marakešą dėl jo medinos. Ji išties įspūdinga savo labirintais, gyvenimo būdu ir savo bardaku ( lietuviškas žodis „betvarkė“ čia kažkaip per kukliai skamba ). Turėjome ir medinos planą, bet greit supratom, kad iš jo menka nauda – geriau orientuotis pagal saulę, ten kur įmanoma ją pamatyti. O pamatyti galima ne visada – dauguma gatvelių arba per siauros arba dar ir uždengtos.
Apie Marakešo mediną galimą pasakoti daug ir ilgai. Bet reikia būti neblogu rašytoju, kad pavyktų aprašyti pakankamai spalvingai. Taigi nebandysiu. Įdėsiu kelias foto

Pasivažinėjome ir po „naująjį“ Marakešą autobusu „hop on hop off“ – nieko specifiško. Šiuolaikinis miestas,- gatvės, namai, viešbučiai, palmės, fontanai ir t.t. Todėl siūlau kitiems keliautojams tam autobusui neišlaidauti – neverta. Išlipę iš jo supratome, kad viskas, ko mums reikia – medina.
Vakarą praleidom Jamaa el Fna. Žavus vakaras, skanus maistas. Tiesa su tuo maistu mus truputį išdūrė. Sumokėjom dvigubai, nes užkibom ant kabliuko „paragauti visko po truputį“. To visko po truputį buvo laaabai daug ir suvalgėm dukart daugiau, negu paprastai.

Sunku neužkibti, dar ne kartą pasidavėm visokiems pasiūlymams. Kai kada, beje, labai vertingiems. Ne iškart perpratome, kad arabai ir berberai – dažniausia geranoriški, paslaugūs ir mieli žmonės.

Atlaso kalnai

Nemažai visokių kalnų matėm, todėl nesitikėjom, kad pamatysim kažką ypač naujo. Labai klydome. Pervažiavome gerą gabalą ir Aukštojo ir Anti Atlaso keliais ir kas porą kiklometrų aikčiojom matydami vis naujų spalvų ir formų grožį.

Rožių slėnio pradžioje pasukome iš kelio, kad pamatyti žmones, gyvenančius urvuose. Viename urve – virtuvė, kitame urve – gyvenama patalpa, trečiame – gyvuliai. Žiemos Atlase šaltos, aplink akmens laukai. Sudėtinga tiems žmonėms susirasti kuro. Bet gyvena, visai jauna pora su mažais vaikais.

Važiavome tradiciniu maršrutu: Rožių slėnis, Dades ir Todros tarpekliai, Ait Ben Haddou, Ouarzazate, Merzuga ir t.t.. Visi tie objektai labai žymūs ir visi pro jos važiuoja.

Šimtai turistų kasdien ten būna. Mes gi kažkiek paįvairinom maršrutą ir panakvojom viešbutyje ant kalvos. Tokiam vienišam kaimo name. Didelis malonumas gurkšnoti rytinę kavą lauke ir mėgautis nuostabiu vaizdu į Mgounos upės slėnį po kojomis.

Pakeliui į Sacharą tuaregų restorane suvalgėm specialų patiekalą – medfouną. Tokia „tuaregų pica”. Aštri ir skani.

Sachara
Sacharos nebuvau matęs. Todėl pradžioje kiek nusivyliau. Tikejausi pamatyti dykumą „kurioje nieko nėra“. O pasirodo toje dykumoje pilna viešbučių, pilna turistų, netgi telkšo balos (mačiau vieną, bet vistiek). Ir aplamai, viskas civilizuota. Smėlio kopose Merzugoje puikus mobilus ryšys. Žodžiu ne taip, kaip įsivaizdavau. Bet grožis vistiek super.

Pajodinėjom kupranugariais, pamiegojom tuaregų stovykloje. Tiksliau turistams skirtoje stovykloje, bet palapinės kaip ir senovės tuaregų. Dabar niekam prekių karavanais gabenti nebereikia, taigi kupranugariai gyvena tik dėl mėsos ir turistų dėka. O tuaregai irgi gyvena iš turizmo.

Prie okeano

Pabuvimui prie jūros pasirinkome pirmiausia įžymiąją Essaouirą (Essaveirą, Esverą). Čia dar gyva (atseit) hipių dvasia ir aplamai europiečiai ją ypač dievina.
Kaip ir Marakeše, svarbiausioji miesto dalis – medina. Čia ji irgi įspūdinga, nors, žinoma, mažesnė. Dalis jos kažkiek primena europietiškus senamiesčius ar kurortus: restoranai, viešbučiai, prekyba. Kitoje dalyje, arčiau turgaus – tradicinis bardakas.

Prie bardako ir netgi specifinės smarvės jau buvom pripratę, todėl turguje nekompleksuodami prisipirkom vaisių ir braškių. Kaip bebūtų keista Maroke tas gėris visai nepigus, o bananai – brangesni negu Lietuvoje.
Šiaip Marokas – normaliai išsivysčiusi šalis su visai neblogais keliais. O traukinį, kuriuo važavom paskui, į Kasablanką, netgi galima pavadinti prabangiu.
Essaveiros pakrantė į pietus – didžiulis platus pliažas. Toks erdvus, kad čia be problemų jodinėjama, važinėjama kvadraciklais net ir per karščius. O mums būnant oras, deja, buvo šaltesnis negu Lietuvoje.

Atmosfera Esaaveiroje užbūrė ir mus. Ypač kai dar vaikinukas gatvėje pasiūlė nuvesti į gerą restoraną, ir mes sutikom. Restoranas buvo tikrai ypč jaukus, kainos netgi mažesnės negu gatvėje. O gyva muzika žakų šviesoje padarė tą vakarą nepamirštamu.
Kitas mūsų punktas prie okeano buvo mažas žavus kurortas – Oualidia.

Jis sunkiai pasiekiamas autobusais, bet Maroke, ypač keturiese, labai patogu ir pigu keliauti su taksi. Tuo ir pasinaudojome.
Po visų medinų ir bardako patekome į europietišką švarų, jaukų ypač gražios gamtos apsuptą kampelį. Tikras rojus jūros gėrybių mylėtojams: žvejai visą dieną neša iš jūros žuvis, krabus, langustus, austres.

Prancūzai netgi laukia eilėje, kada jiems tų austrių atneš ir išspaudę citriną jas sriaubia. Taip pat ant kranto darinėjama ir ant griliaus kepama žuvis. Užsisakai, pasėdi, pasigroži nuostabiais vaizdais, kol ją iškepa ir prašom. Vistik geriau pačiam tą žuvį kepti namie, nes taip elementariai ant griliaus – nelabai geras variantas.
Oualidijoje ir tolyn driekiasi ilga lagūna, kuri per potvynius užliejama ir tampa dideliu ežeru, o per atoslūgius – upe.

Puiki vieta maudytis, kai okeano bangos per didelės.
Mūsų išvykimo miestas – Kasablanka. Čia buvom išdurti taksistų, nors ir ne taip žiauriai, kaip apgaudinėjami užsieniečiai Vilniaus oro uoste. Kasablanka – mažai įdomus turistams miestas. Jų matėm tik savo viešbutyje. Mieste – nesutikom. Miestas, tiek kiek jo matėm – nykokas. Ispanų architektūra šimtą metų nerestauruota atrodo liūdnokai.
Įspūdinga Hasano II mečetė.

Pasivaikščiojome ir po mediną, bet be europiečių ji mums pasirodė kiek bauginanti, tai ilgai joje neužsibuvom.
Kitą rytą laukė ilga, 17 valandų, kelionė namo.

Papildymas

Arabų šalys turi savo specifiką. Turistai Maroke – pragyvenimo šaltinis. Milijonai turistų kasmet aprūpina darbu gal kelis milijonus marokiečių. Visi uždarbiauja kas kaip sugeba. Iš pradžių ir mus erzino nuolatinis „dėmesys” pradedant išmaldos prašymu ir baigiant „hello my friend”. Tai taip pat natūralu, kaip balandžiai aikštėse. Vaikai Maroke ir ne tik jame yra visai laisvi. Tėvams tereikia, kad jie grįžtų namo miegoti, daugiau – daryk, ką nori. Taigi ir jie bando užsidirbti. Žinoma, iš turistų.
Mes prie to dėmesio ir pasiūlymų greit pripratome ir nekreipėme dėmesio, geriausiu atveju atsakydami „bon jour, no, merci”. Taip pat reikia visada žinoti, ko pats nori, nes kitaip bus kaip mums su vakariene – atnešė 2 kartus daugiau, nei mes pajėgūs suvalgyti. Tas pats ir su apsipirkimais: reikia pačiam žinoti, kiek nori už prekę mokėti, nes „kiek kainuoja” sužinoti neįmanoma.
Dar viena pastabėlė: miestuose klausti kelio reikėtų tik pas prekeivius. Jie visada pasakys ir paaiškins. Gi jei paklausite šiaip kokio „praeivio”, jis mielai pasisiūlys jus ten nuvesti ir už tą paslaugą teks sumokėti 10 – 20 dirhamų.

P.S. Galiu suorganizuoti individualią kelionę po pietų Maroką. Kreipkitės 😉