Šalis: Senegalas
Data: 2018
Keliautojai: Andrius ir Gytis
Fototechnika: Samsung S7
STAGE #9. Nouakchottas - Lampsar. 320 km
Viešbučio kambario langas praviras. Keliolika minučių prieš 5 val. ryto. Pažadina nežmoniškas rėkimas, tarsi kam odą luptų. Pašokam iš lovų. Nesuprantam kas vyksta, toks riaumojimas, rėkimas, tarsi variklio garsas, tarsi katinuko spiegimas įlindusio po variklio dangčiu ir traiškomo generatoriaus dirželio. Kelios minutės kol suprantam kas vyksta. Kvietimas maldai. Esu buvęs nemažai musulminiškų šalių ir puikiai žinau kaip skamba kvietimas melstis, bet čia, Mauritanijoje, toks garsas, pirmą kartą girdimas, gal dėl maurų kalbos, skambėjo labai ekstremistiškai ir baisiai, toks jausmas, kad tuoj pro duris pradės verštis vietiniai su mačetėmis medžiodami baltuosius. Keliolika minučių buvo labai nejauku. Prasibudimom, einam pusryčių ir į kelią. Šiandien laukia išvažiavimas iš maurų sostinės ir iki galo N2 greitkeliu kol pasieksime Senegalo sieną. Nors rytas ir ankstyvas, bet „išsikabaroti“ iš Noukchotto trunka apie pusantros valandos, gatvės jau pilnos vietinės faunos. Vos palikus miestą kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia, iki Nouakchotto visur buvo vien smėlis ir nieko, už Nouakchotto atsirado gyvybė, smėlynus pakeičia savanos, paukščiai, karvės, žaluma, tarsi būtumėm visai kitoje šalyje už kelių tūkstančių kilometrų. Pats N2 greitkelis nepakitęs, gal dar prastesnis, pilnas duobių. Slenkant kilometrams prietaisų skydelyje, pro langą slenka ir kaimai, moliniai namai, šiaudiniai stogai, šiuklės, vis daugiau vaikų pakelėse, vejasi, rodo pirštu į burną ir rėkia „kadū, kadū“ (maisto). Kadangi turėjome apie 20 kilogramų saldainių, gautų iš remėjų „Roshen“, pradėjome dalinti vaikams, nors visi patare į Afriką nevežti saldainių, nes vietiniai ir taip nedraugauja su burnos higiena, bet vaikai labai džiaugdavosi, saldainiai ir liks saldainiais vaikams.
Likus keliasdešimt kilometrų ik Mauritanijos-Senegalo sienos išsukame iš N2 greitkelio į šunkelius. Pagal organizatorių rekomendacijas sienos kirtimas bus ne pagrindiniame punkte Rosso, o mažiau problematiškame Diama kaime. Važiuojant link sienos tenka kirsti nacionalinį parką, kuriam įvažiavimas mokamas. Sustabdo muitininkai, prašo pinigų vietiniais maurų auguliais, mes jų nebeturėjome, vietine valiuta būtų kainavę kažkur tai 5eur įvažiavimas, kadangi vietinių nėra, sako problem, eurais kainuos 20eur. Neturim kur dėtis, važiuojam pirmi, nei vienas iš ekipažų dar neatvažiavo, nėra iš ko pasiskolinti vietinių „dolerių“. Parko kontrolė, muitininkai trina rankas ir mūsų klausia kiek šiandien bus dar tokių žioplių, sakom apie 150-160 automobilių, net girdisi kaip jų akyse pradėjo suktis doleriukai, šypsenos iki ausų, paima iš mūsų tik 10 eurų ir palinki gero kelio. Parkas driekiasi palei Senegalo upę, iš vienos pusės kelio upė iš kitos pelkės, kvapas nekoks, supuvusių smirdančių žolių, bet aplinkui skraido įvairūs paukščiai, laksto šernai, begemotai, kupranugariai, karvės, tokios valdiškos, perkarusios. Stabtelim keliom minutėm atsipūsti, pralenkia vengrų TLC70. Už kelilikos kilometrų sienos kirtimas.
Diama, maurų pusėje prasideda tiltas per upę, Senegalo pusėje kaimelis. Sienos kirtimas truko kokias 10-15 minučių, jokių problemų. Mauritanijos pusėje tenka susimokėti 5 eur berniukui už šlakbaumo pakėlimą ir leidimą įvažiuoti į muitinės zoną. 10 eurų kitam berniukui už buferinės zonos tarp šalių, tiksliau tilto, pervažiavimą. Jau Senegalo pusėje, prieina piktas policininkas, toks buldogo veidu, surenka mūsų dokumentus ir liepia eiti laukti prie langelio. Štampukai, veidų sutikrinimas, dokumentus gražina ir į automobilį. Vėl susimokam 5eur už šlakbaumo pakėlimą. Piktaveidis pareigūnas dar paduoda laišką, su užsienio reikalų ministerijos štampais ir t.t. Perspėja, jei Senegale kils problemų, ar su policija, ar su muitine, ar kariuomene, ar kokiais separatistais, paduoti šį laišką, dar ryškiu markeriu kitoje pusėje užrašo telefono numerį, ir šukteli Zys is my phone, problems – kol my. Palinki saugios kelionės ir mes jau Senegale. Kas ten buvo parašyta laiške, nežinom, viskas prancūziškai ir krūva štampų bei parašų, kertant Senegalo-Gambijos sieną, šį dokumentą turėjom grąžinti.
Šios dienos bivuakas bus netoli Lampsaro, Zebrabar turistinėje bazėje, puikiai žinomai visiems Afrikos overlanderiams ir turistams. Mes nutarėme ten nevažiuoti ir apsistoti už 20 kilometrų esančiame Saint-Louis mieste, prieš kelias dienas ten buvome užsibookinę pigų viešbutuką ant vandėnyno kranto. Pats Saint-Louis vadanimas Senegalietišku Majamiu. Miestas įsikuręs sąlose, labai charizmatiškas, vyrauja kolonijinis stilius, jei ne skurdas ir šiuklynai, pasijustum kaip Majamije, pridėjus visa tai kas išvardinta, labiau primena Kubą. Pagaliau normali Afrika, visi atsupųtę, „teroristų“ nebesimato, visur alus ir mažas buteliukas 0.63l talpos.
Apsistojus viešbutyje, palikus mantą, lekiam pasiblaškyti po miestą, pavalgyti, o pažiūrėti tikrai yra į ką. Vien ko vertas žvejų turgus, su tūkstančiais spalvotų valtelių. Miestelis tikrai super. Sugrįžus į viešbutį sutinkam „BeyondWorld“ komandą su Unimogu, apsitojo tame pačiame viešbutyje. Algirdas iš Unimogo užsiminė, kad leidžia jų bakas, prakurio, bandome visaip užlipinti, be dyzelis šlykštus daiktas, nepavyksta. Paliekam po baku plastikines talpas, unimogas turi du bakus, nutarė šio nenaudoti ir persijungti kitą. Kol gulinėjomės po Unimogu, pamatėm, kad mūsų Toyota kraujuoja. Leidžia salnikas, žegnojamęs, kad nebūtų iš reduktoriaus išbėgęs visas tepalas, o liko tiek nebedaug kilometrų, apie ~1500km. Na ka, nuemu ratlankio centrinį dangtelį, ir kažkaip įtartinai viskas atrodo, švaru. Bandau gedimą tvarkyti uostimo ir ragavimo būdu, ne tepalas, o „salerka“ aplipusi purvu ir tada prisimenu, kad prieš kelias valandas pilėmęs kuro ir perpylėm baką, dyzelis nuvarvėjo ant ratlankių, aplipo purvu ir atrodė kaip tepalas. Netikras alermas. Vakare aplankome vietinį barą, pabendraujame su Prancūzijos Legiono kareiviu, kurių čia pilna postuose, kas 100 metrų, mat Saint-Louse yra įsikūręs Prancūzijos legiono dalinys. Prieš dvi savaites iki mūsų atvykimo, Senegale, būtent ten kur poryt bus mūsų bivuakas buvo sušaudyti 13 žmonių, apie tai detaliau papasakosimė vėliau. Labanaktis
N2 greitkelis Mauritanijoje
Vis dar Mauritanija, vaizdai skiriasi nuo prieš tai buvusios maurų žemės
Pakeliui per nacionalinį parką link Senegalo sienos
Senegalo ar SenųGalų vaikai
SenųGalų žemė
Saint-Louis prasideda
Saint-Louis
Saint-Louis
Love is...
Mūsų viešbučio palūdimys
Viešbučio namukai. 43eur dviems už parą.
La Gazelle, 0,63l alus. Iš pradžių galvojom "Š" bet paskui supratom, kad tai pats geriausias alus Afrikoje, po Gambijos mirzgalo.
Vakare. viešbutį aplankė krabai
Best friends forever
STAGE #10. Lampsar – Kaye Boubou. 480 km.
Įprastas rytas, keliamės, pusryčiai, važiuojam. Šios dienos maršrutas turbūt pats nuobodžiausias iš visų šių metų. Virš 300 km važiavimo geru, kokybišku, asfaltuotu keliu. Nors tokio kelios galėtų pavydėti ir Lietuvos gyventojai, bet pravažiuojančiu miestelių nelinkėčiau. Moliniai namukai iš žabų ir žemių, šiaudiniai stogai, jeigu ne tas asfaltas pasijustum tikrai kaip Afrikos gludumoje. Kaskart pravažiavus tokį miestuką ar kaimuką, iškarto seka pakelėse milijonai šiukšlių, toks jausmas, kad senegaliečiai tvarkingi, savo kieme nešiukšlina, viską meta už tvoros. Šiandien oras šalčiu nelepina, nei per šilta, nei per šalta, termometro stulpelis rodo tik +45C. Vaizdai pro automobilio langą tikrai primena jau tikrąją Afriką, ne be Marokas, nebe Mauritanija, vietoj smėlio visur savanos, savanos ir moliniai namai. Pakelėse, prieš kaimus ar už jų, daugėja laukiančių vaikų, pirštais rodančių į burną ir rėkiančių „kadų, kadų“ (maisto, maisto). Senegale ir Gambijoje, pakelėse išdalinome visus 16 kg karamelinių saldainių, kuriuos mums davė „Roshen“. Vaikai agresyvoki, vos pradarius langą ir stabtelėjus šalia, puola į vidų, kiša rankas, viską griebia iš automobilio, bandant paduoti saują tušinukų, griebdami juos sulaužo, tarsi maitvanagiai dvėselėną. Ir kaskart, važiuojant pro skurdų miestelį, jo centre stovi pompastiškas pastatas – mečetė. O pakelėse visur stori, didžiuliai baobabai – įspūdingi, ir dvimetriniai termitų „skruzdėlynai“, tiksliau „termitinai“. Taip nuobodžiai slenkant valandoms ir sukantis kilometras tachometre privažiuojame didžiausia pasaulyje fanatizmo centrą – Touba miestą. Pusės milijono gyventojų miestukas, didžiausias ne tik Afrikoje, bet ir visame pasaulyje musulmonų Muridų brolijos centras ir šventas miestas. Pasak mūsų kelionės knygos, šiame mieste propaguojamas sufizmas, asketinė mistinė islamo srovė su visokiomis spiritualinėmis ir voodoo nuokrypomis, teigiama, kad dievas pažįstamas su juo susiliejant per ekstazę ir kontempliaciją. Musulmonai tiki, kad visas jų gyvenimas – tai kelias link Dievo, bet sufijai mano, kad Dievą galima pajusti dar būnant žemėje, atliekant tam tikras keistas praktikas. Na toks keistokas ir baugokas miestelis, pilnas visokio plauko piligrimų su daug mečečių (net 52, o didžioji mečetė yra didžiausias Afrikoje) ir reklaminių stendų prie viešbučių kviečiančių į Dievo pažinimo „sanatorijas“. Trumpiau tariant, tai Afrikos Meka. Organizatoriai perspėja būti atsargiems, nes vietiniai nemėgsta atvykėlių ypač kitokios religijos. Nors mieste deklaruojama, kad yra pusė milijono gyventojų, bet su visais piligriminiais atvykėliais visada būna daugiau kaip milijonas musulmonų, antras pagal dydį ir svarbumą miestas po Dakaro. Mieste visiškai uždrausta gerti alkoholį, rūkyti, klausytis muzikos, šokti – gręsią rimtos „baudos“. Ta proga, kad gerti ir šokti negalima, nusprendžiame papietauti šiame nuostabiame mieste ir susirasti vaistinę, nusipirkti dezinfekavimo skysčio, rankoms, ne skrandžiui, nes pakelės vaikai nemenkai apdraskė rankas, griebdami gėrybes. Sustojam prie patraukliausiai atrodančio viešbučio, na tikrai turėtų būti kokia vietinė maitinimo įstaiga, nes pietauti senegalietiškuose restoranuose įrengtuose jūriniuose konteineriuose, kuriuose ant žemės sėdi moteriškės ir peša vištas – nekyla noras. Ką gi, greitai nubėgu į viešbutuką, kol kolega saugo automobilį, viduje keliasdešimt apsimuturiavusių žmogelių, žiūri išpustomis akimis, kaip į kokį marsietį. Supratau, kad pataikiau į „religinę sanatoriją“ – maisto nebus, tepu slides. Likome be Toubietiškų pietų, na ką, reikia rasti antrą checkpointą, vaistinę. Radome. Detaliai nupasakojus ko reikia, kokio skysčio, vaistininkas parodo pirštu į vandens buteliuką, ką tik pripildyta vandens iš krano, ar balos. Naivuoliai, Afrikoje tikėjomės rasti rankų ploviklio, tenka naudoti Lietuvišką samanę.
