Vasaris Lietuvoje mums, dviem poroms senų draugų, visada atrodo per ilgas. Tamsa, šaltis, darbas–namai–darbas ritmas. Vieną sausio vakarą, sėdėdami prie bendro stalo Vilniuje, nusprendėme: šiemet pabėgsime bent kelioms dienoms. Taip mūsų pasirinkimu tapo Juodkalnija, Budva – nedidelis pajūrio miestas Adrijos pakrantėje. Penkios dienos Budvoje, Juodkalnijoje vasario mėnesį tapo netikėtai jaukia ir labai artima kelione.
Atvykome iš Podgoricos oro uosto automobiliu. Kelias vinguriavo kalnais, o staiga už posūkio atsivėrė Adrijos jūra. Nors buvo vasaris, oras siekė apie +14 laipsnių, saulė švietė, o jūra ramiai blizgėjo.
Apsistojome apartamentuose su terasa, iš kurios matėsi dalis senamiesčio stogų. Vos pasidėję lagaminus, išėjome pasivaikščioti po Budvos senamiestį. Akmeninės gatvelės, senos sienos ir jaukios kavinės sukūrė ypatingą atmosferą. Jautėsi, kad sezonas dar neprasidėjęs – turistų nedaug, daugiau vietinių.
Sustojome mažoje tavernoje paragauti vietinio vyno. Sėdėdami keturiese, juokėmės, dalijomės kelionės lūkesčiais ir džiaugėmės, kad bent trumpam pabėgome iš Lietuvos žiemos.
Antrąją dieną skyrėme pažinčiai su istorine miesto dalimi. Užlipome ant senamiesčio sienų ir aplankėme Budva Citadel. Nuo viršaus atsivėrė vaizdas į jūrą ir raudonus stogus.
Stovėdami ant sienų kalbėjomės apie tai, kiek daug šis regionas matė – romėnus, venecijiečius, osmanus. Juodkalnija, Budva – tikras kultūrų susitikimo taškas. Mūsų draugas Marius, kuris domisi istorija, pasakojo apie Venecijos įtaką architektūrai, o mes klausėmės ir grožėjomės panorama.
Trečiąją dieną išsinuomojome automobilį ir nuvykome į netoliese esantį Kotor. Kelias palei įlanką buvo vienas gražiausių, kokius esame matę.
Kotoras pasitiko mus ramiu žiemos tempu. Užkopėme dalį kelio link tvirtovės – laiptai buvo statūs, bet vaizdas į Kotor įlanką atpirko visas pastangas. Vasario mėnesį čia buvo tylu, galėjome fotografuoti be minios.
Grįždami į Budvą, Juodkalniją, diskutavome, kad tokios spontaniškos išvykos yra tikra draugystės stiprinimo terapija.
Ketvirtąją dieną aplankėme garsųjį Sveti Stefan. Nors sala žiemą ramesnė ir dalis viešbučių uždaryti, pats vaizdas – įspūdingas. Rožinio atspalvio smėlis, žydra jūra ir kalnai fone.
Ten ilgai vaikščiojome pakrante. Mūsų draugė Ieva sakė, kad tai viena romantiškiausių vietų, kurias yra mačiusi. Mes su vyru tyliai sutikome – Juodkalnija, Budva ir aplinkinės vietovės turi ypatingą Viduržemio jūros žavesį.
Vakare dažnai rinkdavomės skirtingus restoranus. Ragavome jūros gėrybių, vietinių sūrių ir prosciutto. Vieną vakarą užsisakėme didelę žuvį keturiems – dalijomės, juokėmės, prisiminėme senus laikus.
Vasaris Budvoje, Juodkalnijoje pasirodė idealus – ne per karšta, galima daug vaikščioti, o kainos mažesnės nei sezono metu. Turėjome laiko kalbėtis apie gyvenimą, planus, svajones.
Penktąją dieną dar kartą pasivaikščiojome pakrante. Jūra buvo rami, dangus – skaidrus. Sėdėjome ant suoliuko ir kalbėjome, kaip gera kartais ištrūkti iš rutinos.
Grįždami į Lietuvą žinojome, kad ši kelionė į Juodkalniją, Budvą buvo daugiau nei trumpa atostoga. Tai buvo laikas, kai sustojome, pabuvome kartu ir vėl pajutome kelionių džiaugsmą.
Budva, Juodkalnija mums liks kaip vieta, kur vasaris tampa švelnus, o draugystė – dar stipresnė. Ir jau lėktuve pradėjome svarstyti, kur keliausime kitą žiemą.
A6 
MyTravel 
mykols