Šį lapkritį su savo antrąja puse nusprendėme ištrūkti iš Lietuvos rudens ir savaitę praleisti Prancūzijoje, mieste, kurį visada norėjome pamatyti – Annecy. Apie šį miestą girdėjome daug: jį vadina „Alpių Venecija“, „Romantiškiausias Prancūzijos kampelis“, „Miestas tarp kalnų ir ežero“. Iš anksto žinojome, kad tai nebus kelionė, kurioje lakstysime nuo vieno objekto prie kito – norėjome poilsio, lėto vaikščiojimo ir daug pasivaikščiojimų dviese.
Į Annecy atvykome per Ženevą. Skrydis iš Vilniaus buvo naktinis, abu miegojome beveik visą laiką, tik kartais pažadindavo turbulencija. Ženevoje pasitikome pirmuosius Alpių vėjus – šaltesnius, grynus, lyg ką tik nupirktus iš žiemos katalogo. Traukinys iki Annecy važiavo trumpai, vos valandą, bet vaizdai pro langą buvo verti visos kelionės: kalnai, sniego „kepurės“ viršūnėse, žali slėniai, ir tamsūs lapkričio ežerai. Abu sėdėjome prilipę prie lango kaip vaikai pirmą kartą pamatę sniegą.
Viešbutį išsirinkome senamiestyje – mažame, šeimos valdomame pastate su balkonėliu, kurio metaliniai turėklai apsukti smulkiais rožių ornamentais. Administratorė, vyresnio amžiaus moteris, vardu Claire, pasitikusi mus pasakė: „Annecy lapkritį – tikriems romantikams.“ Nusišypsojome – tiksliai taip ir jautėmės.
Pirmoji diena buvo skirta susipažinimui. Išėję į senamiestį supratome, kad tai ne tipinė turistinė Prancūzijos vieta. Siauri akmeniniai skersgatviai, vario spalvos žibintai, o kanalai, vingiuojantys tarp namų, priminė miniatiūrines pasakas. Einant per Pont Perrière tiltą, pamatėme garsųjį Palais de l’Isle – pilką akmeninį pastatą vandens apsuptyje. Prie jo sustojo visi turistai, bet lapkritį jų buvo nedaug, tad galėjome fotografuotis ramiai. Mano partneris juokaudamas sakė, kad tai atrodo lyg mažoji kalėjimo pilis iš senos kompiuterinės RPG žaidimo versijos. Tas komentaras lydėjo mus visą savaitę.
Vakarieniauti pasirinkome mažą bistro su tradiciniais savojiečių patiekalais. Užsisakėme tartiflette – keptas bulves su reblochon sūriu, svogūnais ir šonine. Tai buvo sotus, šiltas, jaukus patiekalas, idealus lapkričiui. Abu nusprendėme, kad jo atkartoti namuose garsiai pasižadėsime, bet tikriausiai niekada nepavyks – sūris ten turi visiškai kitą sielą.
Antroji diena paskirta Annecy ežerui. Rytas buvo miglotas – rūkas tarsi plonytė antklodė dengė kalnų viršūnes. Ežeras atrodė senoviškai mėlynas, jo paviršiuje plaukiojo gulbės, o pakrantėje vaikščiojo bėgikai – šveicariška tvarka persikėlusi į Prancūziją. Mes ėjome lėtai, rankoje ranką. Sustojome prie mažos medinės prieplaukos, kur netikėtai mus užkalbino vietinis žvejys. Jis klausė, iš kur atvykome, ir pamatęs, kad esame lietuviai, sušuko: „Žalgiris! Sabonis!“ Nusišypsojome – smagu, kai net Prancūzijos kalnuose kas nors žino apie Lietuvą.
Vakare išsinuomojome dviračius. Lapkritį Annecy šiek tiek drėgnas, bet dėl to dar malonesnis – kvėpuoji švariu oru. Važiavome palei ežerą, kol vakaras tapo tamsiu, o miesto žibintai pradėjo mirgėti ant vandens paviršiaus. Sustojome ant tilto ir žiūrėjome į atspindžius – dviese, tyloje. Tokios akimirkos, kurios tave sujungia su žmogumi labiau nei bet kokios dovanos.
Trečią dieną kopėme į Semnoz kalną. Žinoma, ne pėsčiomis – į jį nuvažiavome autobusu, o pakilę į apžvalgos aikštelę apstulbome. Vaizdas fiksuotinas atmintyje, bet telefonas neišeidavo iš rankų. Alpių panorama atsivėrė lyg filmo kadras: viršūnės baltais šerkšnáis, apačioje žalios pievos, o ežeras priminė tamsų veidrodį. Ten praleidome kelias valandas – gėrėme karštą šokoladą termosuose ir fotografavome vienas kitą, lyg norėdami patvirtinti: „Taip, mes tikrai čia.“
Ketvirtą dieną – muziejai ir istorija. Apsilankėme Château d’Annecy – pilyje, kuri kadaise buvo Savojos hercogų rezidencija. Ten sužinojome apie regiono tapatybę, apie tai, kaip savojiečiai didžiavosi savo kalnais ir atsikratydavo bet kokių bandymų juos „paryžietinti“. Partneris pastebėjo, kad tai šiek tiek panašu į lietuvius ir Vilnių – mes irgi turime savo identitetą, ir jis ne visada telpa sostinės logikoje.
Penktą dieną nusprendėme tiesiog būti miesto žmonėmis. Kavinės, croissant, lėtas pasivaikščiojimas po turgų. Nusipirkome vietinio sūrio – Beaufort, o po to dar ir Reblochon, nes barmenė pasakė: „Be Reblochon jūs neišvyksite – tai būtų nuodėmė“. Lauke smulkiai lynojo, bet tai suteikė senamiesčiui kinematografinę nuotaiką. Abu juokėmės, kad jaučiamės tarsi filme apie du pabėgėlius nuo miesto chaoso.
Šeštą dieną išsinuomojome valtį. Plaukti lapkritį gal ir nėra įprasta, bet vanduo buvo ramus, o kalnai atrodė lyg sustingę apsauginiai. Mano partneris laikė vairą, o aš sėdėjau priekyje ir žiūrėjau, kaip mes, du lietuviai, plaukiame tarp Prancūzijos Alpių – kažkas tokio absurdiškai gražaus. Sustojome netoli krantinės, kur vietinė pora fotografavosi savo sužadėtuvėms. Keista, bet tą akimirką pagalvojau: gal kada nors sugrįšime čia kaip šeima.
Paskutinę dieną leidome sau būti sentimentaliais. Aplankėme visas vietas, kurios mums patiko, dar kartą pasivaikščiojome kanalais, nusipirkome šokoladinių makaronų desertui ir pasikrovėme prieš kelionę į Lietuvą. Viešbučio savininkė Claire mus apkabino ir pasakė: „Annecy nepamirš jūsų – jūs grįšite.“
Ir mes žinome, kad grįšime. Prancūzija, Annecy – tai ne tik gražios nuotraukos ar romantiški tiltai. Tai miestas, kuriame dvi širdys lapkritį suprato, kad meilė turi ritmą.
MyTravel 
A6 
biruta