Egipte pasirinkome mažiau turistų lankomą miestą

Spalio pradžioje, kai Lietuvoje rytai jau vėsūs ir darganoti, mūsų penkių asmenų šeima – aš, vyras ir trys mūsų vaikai – nusprendėme ištrūkti į šilumą. Po ilgų svarstymų, kur leistis į rudeninį poilsį, pasirinkome Marsa Alam – mažiau turistų lankomą, bet be galo gražią vietą Egipte, prie Raudonosios jūros. Mus viliojo nuotraukos su spalvingais koralais, smaragdiniais vandenimis ir pažadas, kad čia galėsime pailsėti be miesto triukšmo.

Į Marsa Alam atvykome po tiesioginio skrydžio iš Vilniaus. Jau išlipus iš lėktuvo mus pasitiko šiltas, sausas oras – net spalio mėnesį temperatūra siekė apie +30°C. Vaikai sušuko „pagaliau vasara!“, o mes su vyru tik šypsojomės – po lietingų Lietuvos dienų šis karštis atrodė kaip svajonė. Viešbutį pasirinkome prie pat jūros – all inclusive tipo, su dideliu baseinu, vaikų zona ir koraliniu rifu prie pat pontono.

Pirmoji diena praėjo tiesiog ilsintis. Išsimaudėme baseine, pasivaikščiojome palei krantą ir stebėjome, kaip saulė leidžiasi virš dykumos kalvų. Vakarienei ragavome vietinių patiekalų – kuskuso, avienos troškinio, šviežių daržovių ir, žinoma, saldumynų su datulėmis. Vaikai iš karto pamėgo mango sultis, o vyras – egiptietišką kavą. Vakare terasoje klausėmės muzikos ir žiūrėjome į žvaigždėtą dangų, kurį čia dengė šimtai spindinčių taškelių – toks vaizdas Lietuvoje retai matomas.

Antrą dieną nusprendėme išbandyti tai, dėl ko Marsa Alam garsėja – nardymą ir snorkelinimą. Viešbutyje buvo nardymo centras, kur mus aprūpino įranga ir paaiškino, kaip saugiai stebėti rifą. Vos įmerkus galvą į vandenį – likome be žado. Koralai čia tarsi iš pasakos: rožiniai, mėlyni, violetiniai, tarp jų plaukioja žuvys visomis vaivorykštės spalvomis. Vaikai šaukė iš džiaugsmo, kai pamatė mažą vėžlį, o aš negalėjau atitraukti akių nuo mėlynų chirurgo žuvyčių, plaukiančių visai šalia.

Trečią dieną leidomės į išvyką į dykumą. Mus paėmė džipai, ir po valandos važiavimo smėlio keliais atsidūrėme beribėje dykumoje. Ten sutikome beduinus, kurie vaišino mus saldžia arbata ir papasakojo apie savo gyvenimą. Vaikai jodinėjo kupranugariais – juokėsi ir iš pradžių šiek tiek bijojo, bet vėliau džiaugėsi patirtimi. Vyras išbandė keturračių safarį – grįžo apdulkėjęs, bet su plačia šypsena. Vakare visi kartu žiūrėjome, kaip saulė leidžiasi už kopų – raudona, oranžinė, aukso spalvos. Tai buvo viena įspūdingiausių dienų kelionėje.

Ketvirtą dieną norėjome daugiau poilsio, tad rytą praleidome viešbučio paplūdimyje. Vaikai statė smėlio pilis, o mes su vyru tiesiog gulėjome po skėčiu ir klausėmės bangų. Po pietų dalyvavome virtuvės pamokoje, kur vietinis šefas mokė, kaip gaminti tradicinį egiptietišką falafelį ir tahini padažą. Maistas čia tikrai paliko įspūdį – prieskoniai, kvapai, spalvos.

Penktą dieną išsiruošėme į Port Ghalib – nedidelį uostą netoli Marsa Alam. Tai graži vieta su promenada, kavinėmis, parduotuvėlėmis ir jachtomis. Čia įsigijome keletą suvenyrų – prieskonių, aliejų, šalikų. Vaikai gavo magnetukus su delfinais, o mes su vyru – mažą buteliuką su dykumos smėliu. Sėdėjome kavinėje prie jūros, gėrėme šaltą hibisko arbatą ir kalbėjomės, kaip gera kartais pabėgti nuo rutinos.

Šeštą dieną vėl skyrėme jūrai. Plaukėme kruizu į Sataya rifą, dar vadinamą Delfinų įlanka. Tai buvo nuostabi patirtis – atplaukė delfinų būrys ir plaukiojo visai šalia mūsų. Vaikai negalėjo patikėti, kad mato juos natūralioje aplinkoje, ne akvariume. Grįžtant į laivą visų veiduose buvo tik džiaugsmas. Kapitonas pavaišino šviežiai kepta žuvimi, o mes dar kartą nardėme – spalvų pasaulis po vandeniu buvo neapsakomas.

Paskutinę, septintąją dieną, tiesiog mėgavomės laiku drauge. Išbandėme egiptietišką masažą, pasivaikščiojome po viešbučio sodą, gėrėme šviežiai spaustas apelsinų sultis. Vakare vyko egiptietiška teminė vakarienė su šokiais ir muzika – vaikai šoko kartu su animatoriais, o mes su vyru stebėjome, kaip šypsenos ir juokas užpildo visą terasą.

Kai po savaitės išvykome iš Marsa Alam, širdyje buvo dvejopas jausmas – liūdna išvažiuoti, bet ir gera, kad patyrėme tiek daug. Egiptas pasirodė ne tik kaip šiltas poilsio kampelis, bet ir kaip vieta, pilna gyvenimo, spalvų ir svetingumo.