Mes esame pora iš Lietuvos, aš, Karolis, ir mano gyvenimo draugė Eglė. Kelionės mums visada buvo ne tik poilsis, bet ir būdas geriau pažinti vienas kitą. Sausio mėnuo Lietuvoje mums dažnai atrodo ilgas, tamsus ir monotoniškas, todėl šiais metais nusprendėme jį iškeisti į visai kitokį pasaulį. Taip mūsų planuose atsirado Indija, o konkrečiau – kalnų miestelis Manali, kuriame praleidome septynias nepamirštamas dienas.
Kelionė iki Manali buvo ilga ir šiek tiek varginanti: skrydis, traukinys, o galiausiai – ilga kelionė serpantinais per Himalajų kalnus. Tačiau vos išlipę iš autobuso supratome, kad pastangos buvo vertos kiekvienos minutės. Sausį Manali pasitiko mus sniegu, kalnų tyla ir gaiviu, švariu oru. Aplink – balti kalnai, pušynai ir nedideli namai su dūmais kylančiais kaminėliais. Atrodė, lyg būtume patekę į visiškai kitą Indijos veidą, labai nutolusį nuo triukšmingų megapolių.
Apsistojome nedideliame viešbutyje šiek tiek atokiau nuo centro. Kambarys buvo paprastas, bet šiltas, su dideliais langais į kalnus. Kiekvieną rytą pabusdavome nuo varpelių ir tolimų šunų lojimo, o Eglė vis kartodavo, kad tokio ramaus pabudimo ji dar niekada nebuvo patyrusi. Gerdavome karštą masala arbatą, žiūrėdami, kaip saulė pamažu apšviečia snieguotas viršūnes.
Pirmąsias dienas skyrėme pažinčiai su pačiu Manali. Vaikščiojome siauromis gatvelėmis, bendravome su vietiniais, kurie, nepaisant žiemos šalčio, buvo nepaprastai svetingi. Aplankėme Hadimba Devi šventyklą, įsikūrusią miške tarp aukštų kedrų. Tą dieną lengvai snigo, o šventykla atrodė paslaptinga ir labai dvasinga. Abu su Egle tylėjome, tarsi nenorėdami sudrumsti tos ramybės.
Viena įsimintiniausių dienų buvo išvyka į Solang slėnį. Nors nei vienas iš mūsų nesame dideli ekstremalai, nusprendėme išbandyti slidinėjimą. Rezultatai buvo juokingi – kritome, juokėmės ir vėl stojomės, bet būtent tai mus dar labiau suartino. Vakare grįžome pavargę, su šlapiomis pirštinėmis, bet kupini geros energijos. Karštas dušas ir vakarienė prie žvakių viešbutyje tapo mažu, bet labai jaukiu ritualu.
Didelį įspūdį paliko ir Old Manali rajonas. Ten jautėsi visiškai kitokia atmosfera – daugiau keliautojų, jaukios kavinės, lėta muzika ir ilgi pokalbiai. Vieną vakarą sėdėjome mažoje kavinukėje prie židinio, klausėmės akustinės gitaros ir kalbėjomės apie gyvenimą Lietuvoje, apie ateities planus ir tai, kaip kelionės leidžia pažvelgti į viską iš šalies.
Sausio mėnesį Manali gamta kartais parodo savo griežtesnį veidą. Vieną dieną stipriai pasnigo, keliai buvo uždaryti, todėl likome viešbutyje. Tačiau būtent ta diena tapo viena romantiškiausių: skaitymas, arbata, ilgi pokalbiai ir tiesiog buvimas kartu. Eglė vėliau sakė, kad tokios dienos dažnai pasako daugiau nei bet kokie nuotykiai.
Per savaitę Indijoje, Manali mieste, išmokome sulėtinti tempą. Čia niekas neskuba, o kalnai tarsi primena, kad žmogus yra tik maža visumos dalis. Išvykdami jautėme dėkingumą – ne tik už vaizdus ar patirtis, bet ir už laiką, kurį galėjome skirti vienas kitam.
Kelionė į Indiją, Manali, sausio mėnesį tapo mums ne tik pabėgimu nuo žiemos, bet ir labai asmeniška istorija, kuri dar ilgai gyvens mūsų prisiminimuose.
A6 
biruta