Prologas
Nuo paauglystės žavėjausi žmonėmis (lietuviais) per keletą metu dviračiais apkeliauvusiais aplink pasaulį. Kažkada perskaičiau E.Žižio, vėliau G.Čiplytės knygas apie šios kelionės nuotykius, atradimus ir netektis... Internete sekiau jų įkurtos „BalticCycle“ organizuojamus žygius aplink Baikalą, aplink Araratą, po Naująją Zelandiją, po Balkanus, po Tenerifę, po Maroką ir kitus egzotiškus kraštus. Nerealios atrodė pusmečio olimpinės ekspedicijos iš senosios į naująją olimpine sostine (iš Atėnų į Pekiną, pastaroji iš Londono į Rio, būsima iš Rio į Tokiją). Žavėjausi, tyliai svajojiau kada nors prisijungti prie kokio žygio ir savo kailiu patirti svaiginančius nuotykius. Bet taip niekada ir nepasirižau... Iki šių metų.
Kai nieko neturi – tai ir nereikia nieko,
Nebent dangaus kraštelio mėlyniausio...
Būna gyvenime periodu, kaip šioje „Hiperbolės“ dainoje, kai atrodo kad nieko neturi, o tai ką turi nevertini ir esi pasiryžęs iškeisti, kad ir į dangaus kraštelį. Smagiausia, kad nebelieka baimių išlysti iš komforto zonos kiautų ir imtis kažką keisti. Tvirtai pasiryžau – keliausiu į „BalticCycle“ žygį dviračiais po Vietnamą ir Kombodžą!
Pasiruošimas ir šiek tiek finansų
Pasiruošimas prasidėjo nuo registracijos 405 eurų ir lėktuvo bilietų 481 euras.
Teko pasiruošti dviratį… tiksliau Rietavo turguje įsigyti seną trandalietą plieniniu rėmu už 30 eurų (savo rankomis atnaujinti mechanine dalį atsiejo dar 30 eurų) taigi, šiokia tokia avantiūrą keliauti beveik 2000km dviračiu už 60 eurų... Bet bent jau negaila bus tokį trandalietą palikti Vietname, mat skraidinimas lėktuvu pirmyn kainuoja 90 dolerių, atgal dar tiek pat. Bet čia pavyko sutaupyti – išrinkus dviratį dalimis ir susipakavus į turgine tašę (0,9x0,65x0,25m), su Turkish airlines pavyko nusiskraidinti kaip paprasta bagažą. Žinoma užtrukau keletą valandėlių išrinkti, po to surinkti, bet kai neuždirbti 90 dolerių per keletą valandėlių, kas belieka...
Kiek nustebino skiepų kainos, reikėjo skiepytis nuo hepatitų A ir B, nuo vidurių šiltinės, stabligės ir visa tai atsiejo virš 100 eurų. Beje rekomendacija keliautojams – skiepai valstybinėse poliklinikose kainuoja 30 – 40% pigiau nei Endemik klinikoje (kuri bent jau man pirmiausia asocijavosi su skiepais), o kai kurie netgi finansuojami ligonių kasų ir nieko nekainuoja!
Privalomas pagal žygio nuostatus medicinos išlaidų draudimas mėnesiui atsiejo dar 23 eurus, beje kainos skirtingose kompanijose taip pat skyrėsi kone dvigubai – tad taupiems keliautojams rekomenduočiau pasiteirauti keletoje draudimo bendrovių.
Kasdieniems išlaidoms, maistui, muziejams, pramogoms nusimačiau 10 dolerių dienai biudžetą, jei jo nepavyks laikytis visuomet galėsiu pasipildyti finansus nusiėmes pinigų nuo kortelės. Juk keliauju ne į Ameriką, o į pakankamai skurdžią šalį, o ir išlaidauti nesiruošiu...
Beje utopija tilpti į 1200 eurų išsisklaidė kaip rūko migla dar išvykstant į kelionę, bet kiek įmanoma stengsiuosi būti taupus. O laikas ir kelias parodys kiek kaštuos ši nekasdienė kelionė. Viltimi, kad patirti įspūdžiai ir įgyta patirtis dešimteriopai viršis išlaidas iškeliauju į gyvenimo nuotykį.
Šurmuliuojantis Saigonas ir nesibaigiantis priemiesčiai
Lietuva palydį žiemiškais orais, Stambulas šį sykį nesvetingai pasitinka lietumi ir atšiauria vėsa, o Saigonas nuo pirmų žingsniu šokiruoja beveik 30 laipsnių kaitra. Ir po kinų naujųjų metų papuošimais švytinčiomis gatvėmis, milijonų gyventojų šurmuliu. Pažinti su miestų pamaloniname apsilankymu naktiniame gatvės turguje (tiksliau vakariniame iki 24val.), vietiniais ryžių desertais ir atpalaiduojančiais masažais po daugiau nei paros trukusios kelionės. Jei ne varginantis nesibaigiantis šurmulis, ošianti motorolerių jūra, pipsiukai – būtų pasakiškas pigių kainų ir nesibaigiančių malonumų rojus. Toks pirmas įspūdis ir geresnis nei tikėjausi...
Keista, kad tradiciniuose vaizduose, atvirukuose, suvenyruose vietnamietės vaizduojamos ant dviračio, nes jau seniai visi persėde ant motorolerių ir su išmaniaisiais rankose. Bičiuliui nusprendusiam išsinuomoti dviratį čia vietoje, teko nemenkas iššūkis, pusdienis paieškų ir iš dvieju sulipdytas vienas dviratis už 100 dolerių mėnesiui, nors vietiniai taip ir nesuprato... kam gi jam tas dviratis, jei už tuos 100 dolerių gali nusipirkti važiuojanti motorolerį!
Važiuoti dviračiu milijoniniame mieste menkas malonumas, priemiesčiuose dar blogiau, milijonai motorolerių kai kurie atvažiuoja prieš eismą, sunkvežimiai, pakėlėse nesibaigiantys turgeliai ir prekybininkai, kuriuose save gerbiantis vietnamietis būtinai apsipirks nenulipęs nuo motorolerio... Turgeliai šokiruoja – tiesiog pakelėje sukabintos dešros, musėmis aplipusi skerdiena, ar ant ant kuolų sumautos jaučių galvos...
Pravažiavus 50km atslūgsta įtampa, sumažėja eismo intensyvumas, pradeda matytis atsiveriantis sausros nualintas peizažas, mat vasaris – kovas pas juos sausojo sezono pabaiga. Jau ramiai gali apsidairyti ir pastebi daug stebinančių idomybių: tiesiog ant pusės gatvės pastatytos vestuvinės pavėsinės, ant kelio džiovinamos žemės ūkio gėrybės, o važiuojant palei kanalus tieisiai ant kelio sustatytos žuvelių džiovyklos. Tiesa, mažai kur stabtelime, beveik viską pravažiuojame, net nufotkinti nespėju, nes bijau atsilikti nuo grupelės, čia susiorentuoti būtina navigacija, be jos pražūčiau, net žemėlapis nepadėtų, nes vietiniai jei ko paklausi, visi rodo į skirtingas puses...
Po 100km pirmą dieną visas malonumas dingsta, o neradus nakvynės tenka dar 30km minti sutemus… Ir koks velnias mane nešė į šį pragarą...
Apie dviratininkus ir drąsuolo Rimanto nuotykius
Dviratininkai – labai geri žmonės špyga taukuota, bent jau tie kurie varžybose nevažinėja, kurie turistauja. Ir mūsų kompanija labai marga ir skirtinga, vieni turtingi - kiti turtingi tik dangaus platybėmis, vieni labai sportiški - kiti tiesiog normalūs, dauguma lietuviai - bet turėjome ir škotą ir nauja zelandietį, vieni jaunesni - kiti labiau patyrę. Daugelis mynėmė nedidelėmis grupelėmis, pagal interesus, tempą. Kai kas norėdamas pabūti su savimi mindavo ir vienas. O kai kas mindavo tiek kiek išeidavo ir taip kaip išeidavo...
Man labiausiai patiko keliauti lėčiau, stoti dažniau ir pamatyti daugiau, tad su šia grupele keldavomės labai anksti ir tekant saulei startuodavome – per mėnesį pamačiau daugiau saulėtekių nei buvau matęs per gyvenimą... o kokia energija po saulėtekio!!! Iš tiesų keldavomės ir mindavome anksčiau ne dėl saulėtekio, bet dėl karščio, iki vidurdienio pamindavome, o vidurdienį per kaitrą kai būdavo ir 40 laipsnių karštis tiesiog pradribsodavome hamakuose, o popiete dasimindavome kas likę. Įprastai per dieną vidutiniškai mindavome nuo 65 iki 100km, vidutiniškai po kokių 80km.
Dalis vyriškos kompanijos buvo labai linksma ir linksminosi beveik kas vakarėlį, kiek stebino iš kur tiek sveikatos gerti ir minti, bet kaip sakant... vyrai gėrė vyrai gers, kol žemelė apsivers... Kaip jie sakydavo mes Lietuvoje atsakingi, pareigingi, dori ir geri – o čia mums atostogos.
Gerai, kad kompanijoje turėjome moterų – jos savo žavumu, rūpestingumu ir atsakingumu subalansuodavo komandą.
