Važiuojam į Italiją. Dviejų dalių dienoraštis. Pirma dalis - Toskana.

Prologas

Ilgai planuota. Kažkiek net per ilgai gal. Apie kelionę į Toskaną pradėjome kalbėti gal prieš kokius 6 metus. Planus vis nustumdavom dėl objektyvių ir nelabai priežaščių. Didžiausias stabdis - vaikų gimimai, o su mažais lyg ir baugoka traukti į tolimą kelią. Juk jei važiuoti į Toskaną, prasmės gulėti prie jūros jokios – ten reikia judėti iš vietos į vietą, iš kaimo į kaimą, iš vyno rūsio į vyno rūsį. Kaip žinia, po gulinčiu vienoj vietoj Italijos paplūdimy akmeniu konjakas neteka (sena armėnų liaudies patarlė, aut. pastaba), o negulėti reiškia nemažas išlaidas, kaip jau teko patirti. Todėl ir buvo planuojama važiuoti su savo auto, o tai, savo ruožtu, reiškia apie 2000 km į vieną pusę. Su mažaisiais tai neatrodo lengva, o kartais ir visai protu nesuvokiama. Žmonės galvoja, jog mes totaliai išsikraustę iš jojo (sveiko proto), jei su vaikais planuojam tokią kelionę, o tai kažkiek sudrumsčia šviesias spalvas, kuriomis fantazijose vienas kitam piešiam Toskaną va jau 6 metus, na bet po ilgos įžangos pagaliau ryžomės. Ir ne šiaip sau, o su avantiūra. Kelionė suplanuota tik į priekį ir viena savaitė vietoje. Pakeliui užsakytos nakvynės vietos, o taip pat trobesys Toskanoje. Antra savaitė neplanuota visai tyčia, kad turėtume atrištas rankas nuspręsti vietoje, kurlink trauksime, jei ir ar trauksime. Bet apie viską iš eilės.

Pirma dalis - Toskana

Rugsėjo 5 diena, ketvirtadienis.

Pajudėjom iš namų 4 ryte, mat keltas Trelleborg-Sasnitz 7.45, o važiuoti 300 km. Vaikai, ačiū dievui, skaniai sumigo tik susodinti, todėl galima smagiai važiuoti, nors tas smagumas toks savotiškas – baisus rūkas ir mane kažkodėl apėmė paranoja, kad koks palaidas briedis tuoj mums sugadins kelionę. Todėl važiuoju viduriu ir man nusispjaut į taisykles. Kelią periodiškai apšviečia į abi puses tamsą skrodžiantys sunkvežimiai. Toks jausmas, kad tie žmonės, t.y. vairuotojai, niekada nemiega. Keistas jų gyvenimo būdas. Ne darbas juk tai, o būtent gyvenimo būdas.

Dienos planas šiandien – pasiekti Leipzig‘ą, iki kurio nuo namų apie 1000 km. Kelias tolimas, bet 4 valandos kelte per Baltijos jūra turėtų kiek palengvinti kelionę. Be to, pirmą dieną specialiai pasirinkome kiek ilgensę atkarpą, kad sekančias dvi važiuot nepersistengiant ir nespaudžiant. Kaip vėliau paaiškėjo – planas buvo teisingas, mat „autobaninė“ Vokietija tokia nuobodi, kad nieko kito nebelika, kaip tik spausti. Spausti čia galima, bet man baisoka. Turint kokį nors sportinį auto ir važiuojant vienam ar su kompanija būtų visai smagu, bet ne su 7 vietų prancūzišku batonu, nei pro kur nepritaikytu skraidymui, ne su mažais vaikais ir ne po švediškų kelių, kur 130 km/h leidžiama kokiose trijose vietose, atkarpose po keletą kilometrų. Iš kitos pusės, greičio ribojimo nebuvimas puikiai padeda prasklaidyti miegus. Žinau iš patirties, kad važiuojant 1000 km Skandinavijoje po kokių 700 km jau būni medinis, beveik letargo būsenoje. Užmigti už vairo – labai didelė rizika. Ypač atsikėlus 3 iš ryto. O čia nieko panašaus. Pasidaro nuobobu, pakeli greitį ir joks miegas net nebando imti. Taip sakant – pasireguliuoji adrenalino kiekį pagal poreikius.

Pagaliau Leipzig‘as. Paskutinius 100 km myniau jau vidurine juosta, kartu su vokiečiais, kai kuriuos net lenkdamas. Ieva sėdėjo tyliai drebėdama ir vis periodiškai paklausdama, kodėl jie, vokiečiai, negalėtų visur važiuoti kaip žmonės 80 km/h.

Daiktus sukraustėn hostelin Elisa Leipcige. Kodėl hostelis? Todėl, kad romantika už pigiai. Keturvietis kambarys beveik miesto centre 56 eurai. Mielas senukas viską aprodo ir papasakoja. Tiesa, tik vokiškai. Angliškai nesupranta nei žodžio. Bet kai jis kalba, o kalba jis daug, kažkur iš pasąmonės randasi vertimas. Iš kur ir pats nesuprantu. Seniai juk vokiečių kalba pamiršta, mat netreniruota nuo mokyklos. Posakyje „талант не пропьешь“ matyt yra tiesos. Žodžiu, viską jis mums išaiškino – ir kur parduotuvė, ir kur centras, ir kaip jungtis prie wifi ir visa kita. Vokiškai. Tuoj pat po to patraukėm artimiausion skylėn ko nors užkąsti. Ne, pirmiausia į parduotuvė alaus, o tada jau užkąsti. Nuovargis padarė savo, todėl apsikeitėm su žmona meiliais šeimyniniais žodeliais bei gi visokiais epitetais, kad pica būtų skanesnė.

Rajonėlis toks pastotinis, kur mergos prieš naktį pakampėmis trinasi. Atrodžiau turbūt ir aš kaip koks suteneris su svita. Karolina su smurto ženklais kaktoje (nuvirto prieš porą dienų kakta tiesiai ant asfalto). Blondinė žmona su ar tai sijonu, ar tai maike, ir belakstančiu ratais keturmečiu Spaidermenu.

Nežiūrint į visą aukščiau aprašytą egzotiką pica buvo labai skani, kaip ir vokiškas alus. Hostelis pasitaikė mums tylus ir ramus, nors čia, žmonės kalba forumuose, pasitaiko visko, kaip ir visur. Mums tiesiog šį kartą pasisekė, kad nepasitaikė už sienos 30 girtų studentų už ką aš jį, hostelį, užskaitau. Švaru, tvarkinga, nors ir kuklu. Bet sidabriniu kandeliabrų mes čia ir nevažiavom ieškot. Labanakt, mat galvelė po 1000km, vokiečių kalbos, picos ir alaus jau nebeišgali ir traukia miegot.

Rugsėjo 6 diena, penktadienis

Vaikai sukilo gana anksti ir jiems nė motais vakarykščiai nuotykiai, taigi mes iš paskos, o ir teisingai taip. Nėr čia ko gulinėt, kai nepatirti toliai laukia. Tiesa, aš vos bepraplėšdamas akis, zombiavau dar kokią valandą. Kaimynai pasitaikė tylūs ir romūs. Nežiūrint į tai jog čia vienareikšmiai nebuvo Leipzig‘o geidžiamiausias rajonas, likom viskuo patenkinti. Susimetėm daiktus bei vaikus ir į kelią, prieš tai sustodami parduotuvėje pusryčių ir pakeliui surasdami vieną lobį (apie tai rašiau jau milijoną kartų, todėl nesikartosiu; jei įdomu – www.geocaching.com). Pro centrą prasukom nelipdami iš mašinos. Iš vienos pusės norėjosi greičiau traukti į kelią, mat kelias ne artimas. Iš kitos – vaikai iš ryto tylūs, taigi kokią valandą turėtų būti ramu. Pakeliui su žmona klausomės audio knygų, o kadangi aš, kaip ir dauma vyrų, nemoku daryti 10 darbų vienu metu, t.y. klausytis ir knygos, ir vaikų, todėl kai vaikai tyli, aš mėgaujuosi knyga (serija Андрей Круз, Мария Круз - На пороге Тьмы, Двери во Тьме, Возле Тьмы. Чужой – kam patinka fantastika, rekomenduoju). Žmonai kažkaip iki lemputės, ji gali klausytis bet kaip ir bet kada. Šalia to, dar gali skalbti/vaikus migdyti/sriubą maišyti.

Ar valgėte kada pusryčius mašinoje prie parduotuvės? Ne? Pabandykite. Termosas karšto vandens, paruoštas kavai. Šviežia duona, sūris ir dešra. Šviežios sultys ir smulki nuodėmė prieš nuosavą kūną – švieži pyragėliai. Niam.

Tiesa, Leipzig‘as mums nepaliko jokio įspūdžio, o pamačius tai, ką pamatėme vėliau ir visai nublanko. Nesakau, kad blogas miestas. Tikriausiai atvirkščiai, tik kaip tai dažnai atsitinka „projezdom“, jei užvažiuoji ne iš tos pusės, tai ne iš tos ir išvažiuoji.

Užtai vėliau, visai greitai, landšaftas pradėjo keistis, kuprotis ir vingiuoti, o tai mums patinka smarkiai labiau, nei ta plokščioji, vakarykštė Vokietija. Tokia lengva, vasariškos drėgmės pripildyta migla, dengia kalvas ir tolumoje skirtingais melsvai-pilkos atspalviais formuoja bepersidengiančius sluoksnius. Taip ir lekiam. Kelionė vis pagražinama „noriu siusiot“, „noriu valgyt“, „noriu kokot“ ir t.t. O jei tai atrodo, kaip „visai lengva kelionė su dviem mažamečiais“, tai kad taip neatrodytų „kokot“ atsitinka praėjus maždaug 10 minučių po to, kai paliekate degalinę ir pravažiuojate ženklą, kad sekanti bus už 72 km, o ir prispiria taip, kad laukt ir kentėt jau neišeina. Štai tokios ir panašios lygtys vis numetamos spręsti tėvams, o jų spręsti niekas nemokė. Čia jums ne virbalą kabliu suriesti, kad gauti integralą, kaip juokaudavo mano algebros mokytoja. Aš dažnai galvoju, kad tokie ir panašūs vaikų akibrokštai specialiai yra Dievo ar Darvino įprogramuoti į jų, vaikų, elgiasio algoritmus, kad grūdinti tėvų kantrybę. O mes ne tik, kad nesistengiam to išvengti, pvz palikdami vaikus seneliams, bet ir pasisemiam pilnas rieškučias papildomai, kaip antai tikras lietuvis užsimeta papildomą šaukštą grietinės ant bulvinių blynų, tai yra leidžiamės į tokias keliones. Teisybės dėlei ir kiek užbėgdamas turiu pažymėti, kad vaikai laikėsi, kaip partizanai. Su manimi, tokio amžiaus, kelionės buvo įmanomos maksimum iki Kapsuko (42 km) ir tai su „kada atvažiuosim, kada atvažiuosim, kada atvažiuosim...“ nuo namų nuvažiavus 600 metrų. Užtai su žmona prie vakarienės stalo planuojam atiduoti jiems duoklę, t.y. pirmą dieną, visą sekmadienį, atiduoti vaikams ir niekur nevažiuoti. Tegu maudosi, žaidžia, žiūri multikus ir daro ką tik nori, kad kelionės su tėvais neatsistotų skersai gerklės. Nors nepanašu, kad atsistos – abu vaikai galutiniame šiandienos taške (Alfaierhof-Bergheimat – vieta, kurią nuoširdžiai rekomenduoju) įjungia antrą kvėpavimą. Karolina žiūri Maša į medved, o Tomas kažką žaidžia. Ką, mums neįdomu, svarbu kad tyliai.

Vakarieniavome, tarp kitko, Insbruke. Užsukome, sustojome ir netgi pasivaikščiojome. Ir buvo labai verta. Tiesa, pamiršau paminėti, kad pakeliui užsukome ir į Niurnbergą. Mielai į abu miestus grįžčiau dar, o į Insbruką ypač. Kažkas nepakartojamo ir nuostabaus. Jei būčiau Dievas, pasaulį pradėčiau kurti nuo čia. Sakau taip savo asmeninės patirties vedamas -pabuvočiau pvz Maču Pikču ar Bora Bora, garanuotai pradėčiau kurti nuo ten. Bet aš ne dievas, taigi geriau tęsiu savo pasakojimą.

Insbruckas - toks tipinis austriškas miestelis, tik nuostabių žaliųjų lankų karvių pieno šokolado Milka ir tautiniais Tirolio rūbais apsirengusių bernužėlių trūko, o šiaip, kaip iš reklamos. Gaila, kad laikas spaudžia ir reikia lėkt. O ir vaikai paskutinius lašus iš savo baterijų eikvoja. Gauna parduotuvėje po ledą, o mes kažkokio austriško vyno – ne kažkas, bet buitiniam alkoholizmui tiks – kas įkrauna baterijas dar kokioms 15 minučių, kai tuo tarpu iki viešbučio likęs pusvalandis, o dar ir kelias uždarytas ir tenka aklomis ieškoti apvažiavimo. Bet mums sekasi ir viską mes randam beveik negaišdami. Sustojom prie tipinės austriškos medinės architektūros trobos (minėtos Alfaierhof-Bergheimat) ir mano laimei mus apgyvendino ne čia, name statytame turistams name, o virš ūkinio – gyvenamo pastato,kur reziduoja patys šeimininkai ir nuo kurio, panašu, visas savininko verslas ir prasidėjo. Nakvojame antrame aukšte, tiesiai virš karvių. Aplinka kvepia kaimu, jei suprantate apie ką aš, bet nestipriai, o taip pat rūgiusiu pienu, sūriu ar dar kažkuo. Senyva moteriškė kažką makaluoja virtuvėje, gal sūrį, o gal varškę – nesvarbu. Svarbu, kad tie kvapai, sumišę į krūvą, veikia labai teigiamai ir nuovargį nuima it ranka. Na, žinoma, vynas prie to irgi prisideda. Iki pilno komplekto dar ir anklodes gaunam pūkines, namuose kimštas. Tokių neteko matyti nuo vaikystės. Žodžiu, jei važiuosite pro šalį, tikrai nuoširdžiai rekomenduoju.