Antra dalis - Venetto
Rugsėjo 14, šeštadienis
Kaip ir visada prieš visokias keliones nesimiegai nei man, nei mano šeimynai. Atsikėlėm anksti ir iš karto puolėm krautis savo mantos. Vos neparašiau „šlamšto“, bet susizgribau, kad šlamšto su savimi neturime. Neturime, nežiūrint į tai, kad keliaujame per Italiją kaip koks taboras.
Susikrovėm pirmieji, mat krovėsi dar keletas kaimynų. Papusryčiavome, tradiciškai lauke, ir pirmyn į kelią. Mūsų mergaitė labai maloni. Kai papasakojau apie tolimesnius savo planus, nuoširdžiai užpavydėjo. Aš pats sau beveik pavydžiu, tik dar nežinau ar nakvynės vietą kur nors gausiu. Jei negausiu, nakvosiu kur nors, kaip jau minėjau, stotyje ar paplūdimyje. Nesvarbu. Svarbu, kad Residence Borgo San Carlo galiu rekomenduoti pridėjęs dešinę ranką prie širdies. Jei jums nereikia Palangos, o mieliau rinktumėtės dzūkijos kaimo sodybą, vieta kaip tik jums. Su šilta, šviežia duona beveik į lovą. Su Pisa, Florencija, Livorno, Siena ir dar daug kuo praktiškai kišenėje. Ideali vieta šeimyniniams turistams, kuriems nereikia sidabrinių kandeliabrų. Kaina, tarp kitko, taip pat ne paskutinis argumentas.
Važiuojam nestodami, mat visi pailsėję. Aš tai galėčiau važiuoti 24 valandas non-stop, arba kol užmigęs atsiremčiau į kokį medį, bet vaikų gaila ir jie netrunka pareikšti savo teisių. Tenka stoti maitinti, sisioti ir panašiai. Sustojome Ferrara miestelyje, nors nieko bendro su Ferrari jis ir neturi. Ferrari gamykla Maranello miestelyje ir aš susizgribau ką tik pravažiavęs savo svajonę. Vėloka jau buvo apsisukti. Ech, ne sudba. O ten – gamykla, muziejus, F1 simuliatorius ir panašiai. Nieko, gal kada nors išsiruošime su Tomu dviese. Aplankysime Maranello, tada Monza ir, jei pasiseks, Mugello. Maranello – mano rožinė svajonė. Nors, ne. Raudona, su juodu žirgu geltoname fone. Na o Monza ir Mugello – dvi mėgstamos trasos, kur lenktynes norėčiau matyti gyvai. Mugello pamatyti F1 šiandien nepavyks, bet bent jau prisiliesti prie istorijos, jei jau būti čia.
Štiš, veju savo senas svajones lauk ir lekiam pirmyn.
Jasolo di Lido, mūsų galutinį tašką ir naują bazę, pasiekėme valanda anksčiau, nei atsidaro kontorėlė, žadėjusi mums antrą atostogų savaitę. Chebra, prikimšę pilvus itališkų ledų, sugalvojo nusimaudyti jūroje, kuri viliojančiai ošia visai čia pat. - Tu, jei nenori, gali nesimaudyt. Kas jums sakė, kad aš nenoriu? Aišku noriu, bet dabar mano mintys užimtos tuo, kur mes visi, arba aš vienas, ką tik išsiskyręs vyriškis, nakvosiu. Kol vyko maudynės aš nupėdinau iki 16.00 atsidarančios kontorėlės. Atstovėjęs eilę ir užpildęs krūvą popierių, bei likęs skolingas 100 eurų depositą cash‘u iki ryt, raktus gavau. Gavau ir krūvą popierių,žemėlapių ir kito gėrio.
Vieta pasirodė beesanti pasakiška. Butas/apartamentai nedidelis, bet mums kaip tik. Daugiau kažin ar sveikas žmogus galėtų norėti. Susinešėm mantą ir pradėjom ruoštis vakarienei. Kadangi čia jau ne dzūkijos kaimo turizmas, o labiau Palanga, reikia gi atšvęsti persikraustymą visu taboru. Jei kas nors mane matė betampant mantą, tai būtent taip ir pagalvojo.
Išsirinkom patį pirmą, artimiausią, restoraną, kur žmona pasakė – „nustebink mane“. Teko rinktis žuvį, mat pirmą savaitę jos neragavom. Moliuskai ir žuvies miksas mums (neskaitant frizzante vyno, kavos ir kt. smulkmės) bei makaronai vaikams. Tomas be parmezano sūrio dabar makaronų į burną neima. O čia būtent tokie, su sūriu, patiektu šalia, ir buvo. Geri tokie. Tikri, itališki. Nežiūrint į gana vėlų vakarą ir beveik tuščią restoraną, mat jau nebe sezonas, maistas buvo kaip iš itališkos pasakos. Jau sakiau ir dar pasikartosiu – jei italai sugalvotų sugadinti maistą, tai gautųsi matyt kažkas lietuviško, pvz cepelinai,bet italai maisto negadina. Nesakau, kad cepelinai blogai, bet jie, kaip ir Alitos brendis, šalia negulėjo tų paprastų makaronų. Žodžiu, kad daug nepilstyti čia jums iš tuščio į kiaurą apie maistą, galiu pasakyti, kad namo grįžome visiškoje euforijoje. Nuo visko – ilgų atostogų, kai jau neprisimeni, kur tavo namai ir kad turi darbą, šilumos ir saulės, jūros ir maisto, lengvo kutenimo nosyje po Florencijos, Sienos ir panašiai, o dabar dar ir užuodžiant čia pat Veneciją. Teko girdėti, kad Venecija patinka toli gražu ne visiems. Man pirmą kartą čia teko buvoti prieš keletą metų darbo reikalais, kur vėliau su 2 kolegomis pasilikom dar parai. Pasiėmėm viskio butelį ir išėjom iki 4 ryto. Įsimylėjau Veneciją aš tada ir dabar visose kelionėse iš manęs galima išgirsti – „kaip Venecijoje, tik ten geriau“. Na bet tai mes dar spėsime patikrinti. Labanakt.
Rugsėjo 15 diena, sekmadienis
Diena iš tų, kai ir papasakoti praktiškai nėra ką. Atsikėlėm anksti ir taip pat anksti patraukėm miestelin. Vakar neturėjau agentūrai depozito, taigi teko šiandien užvešti. Taip pat norėjosi apsidairyti, ką šiandien veiksim – plauksim į Veneciją, o gal važiuosim aplink. O gal visai nevažiuosim, nes toje pusėje smarkiai debesuota. Iki uosto nuvažiavom bet ten nieko nepešėm. Vat ir vėl itališka sistema. Keltas lyg ir valdiškas, o parkingai šalia privatūs. Norint eiti išsiaiškinti reikia mokėti už visą dieną. Nebrangu, viso labo 5 eurai, bet nebrangu tai už dieną, o ne už 10 minučių. Paklausiau vėliau pas kelionių agentūros darbuotojas, kaip geriau į Veneciją keliaut. Jos atsakė, kad laivu geriau, negu aplinkui. Gal ir taip. Parkuotis ten juk irgi reikės, o žinau, kad pačioje saloje gali būti ankšta, nežiūrint į ne sezoną. O ir tikrai brangiau bus, negu 5 eurai. Nutarėm, kad plauksim rytoj ir pakeliui namo užsukom į parduotuvę pusryčių. Šviežios duonos, pieno, dar šio bei to sau ir vaikams. Pusryčiais maistą vadinti sunkoka, nes kol pavalgėm, atėjo vidudienis. Greičiau priešpiečiais, o gal net ir pietumis, mat vėliau prisiminėme jau tik vakarienę. Pavalgę, nors ir apsiniaukę, patraukėm prie jūros, iki kurios visai čia pat. Vanduo ne arbata, bet jei aš maudžiausi savo noru, reiškia nelabai šaltas. Tiksliau visai šiltas, jei man nelabai šaltas. Vėsiau rugsėjį ant kranto. Vaikai sušąlo gana greitai be saulės ir pučiant gana stipriam vėjui, taigi teko traukti namolio pietų pogulio. Sumigo visi skaniai – nors vilku kauk iš nuobodybės. Vistik kokie mes priklausomi nuo interneto. Turėčiau dabar prisijungimą prie pasaulinio tinklo, planuočiau tolimesnę savaitę bei kelionę namo. Viešbučius pakeliui reikia užsisakyti, maršrutą primest, bet negaliu nieko. Va ir tupi žmogus tyliai nežinodamas, kas galbūt nuostabaus visai šalia.
Vakarop vėl išlindome prie jūros, bet ne maudynių šį kartą, o šiaip, pasivaikščioti. Vaikai tuoj pat surado sau užsiėmimą ant karstyklių, o mes su jais. Vienok sezonas tikrai čia baigėsi. Vakar agentūra iš manęs nulupo 80 centų už 2 suaugusius už vieną naktį – toks mokestis čia imamas nuo kiekvienos turisto galvos, bet tik iki rugsėjo 15, taigi mums beveik chaliava gavosi. Šiandien tapo aišku kodėl. Tuščia čia praktiškai. Viešbučiai tuštėja. Skėčiai niekam nereikalingi. Šlaistosi vienas kitas girtas vokietis, vienas kitas pavėlavęs su atostogomis italas ir mes. Kita vertus esu 100% įsitikinęs, kad rytoj Venecijoje reikės brautis per turistus iš Amerikos, Rusijos, Lietuvos.
Man tokia tuštuma patinka. Galėtų visai žmonių nebūti. Užtektų vienos parduotuvės ir vienos degalinės, kuri gali būti automatinė. Ramu ir gera, t.y. tai, ko mes ir ieškome visada. Rytoj ir patikrinsime. Rytoj ir dėl tolimesnių planų nuspręsime. Murano, Burano ir t.t. Užteks veiklos visai savaitei, svarbu per daug nelytų. Jei lietus vistik užeis, yra čia akvariumas, dinozaurariumas ir dar daug visko po stogu.
Atostogos tęsiasi. Labanakt.
Rugsėjo 16, pirmadienis
Pakirdę iš ryto, kai kas netgi 5 ryto, planuojame vykdyti numatytą planą - šturmuoti Veneciją. Tik kad tie anksti atsikėlusieji sumigo vėl ir miegojo smagiai ir ilgai. Pavalgę pusryčius, kuriuos vėl drąsiai galima vadinti priešpiečiais, jei ne ankstyvais pietumis, pajudėjome link uosto. Važiuoti netoli, bet kaip jau žinome, planuoti čia sunkoka. Netgi turint GPS. Kelio ženklai rodo 50 km per valandą, o GPS – 90. Gerai, jeigu atvirkščiai – tada lyg ir sutaupai važiuodamas. Psichologiškai lengviau. Deja ne visada taip, o čia, Italijoje, dažniausiai atvirkščiai. Toks vaizdas, kad italai dirbtinai „už ausų“ pritempinėja savo kelių kokybę iki europinių, ruošdami savo ataskaitas. Vairavimo kultūra, nežiūrint į tai, jog čia jau šiaurės Italija, t.y. labiausiai civilizuota, bendrai yra įdomi. Katastrofa švedams ir vokiečiams. 3 juostų kelias atsiremia į žiedą, kuriame taip pat trys juostos. Kaip jūs manote važiuoja italai? Ogi įvažiuoja pirma juosta, žiede trumpina kelią per trečią juostą ir vėl išvažiuodami grįžta į pirmą. Labai racionalu, sakyčiau – žiedo kaip nebūta, nes toks vairavimas jį praktiškai ištiesina. Aš, po savaitės treniruočių, važiuoju taip pat. Ne, visai aklai negalima ir į veidrodžius privalu žiūrėt, mat gali nutikti taip, kad jus lenks koks nors džigitas žiede arba pasimaišys visų vietinių vairavimo subtilybių dar nežinantis vokietis ar švedas. Tiesa, italai puikiai tokius vairuotojus mato ir atskiria, ir lenkia kuo skubiau, bet ne dėl to, kad aplenkti, o dėl to, kad išvengti, jų galva, neprognozuojamų veiksmų. Taigi, kas mums atrodo chaosas, vitiniams yra taisyklė ir ji veikia puikiai.
Taip ir atvykom iki uosto. P reiškia stovėjimo aikštelę, į kurią įsukimas aiškiai pažymėtas ženklais, vedančiais „po plyta“. Suku ten. Sako 7 eurai. Aš nemoku derėtis, bet į tokį naglumą kertu atgal argumentu, jog „ten arčiau ir už 5 eurus dienai“, į ką italas niekaip nereaguoja. Patraukė pečiai ir pasakė – „o čia 7“. Nebūčiau vakar matęs arčiau ir po 5, būčiau sumokėjęs 7. Pvz Švedijoje tokia machinacija, o kitaip to nepavadinsi, būtų prikirpta sekančią, jei ne tą pačią, dieną. Bet tada Švedija būtų ir čia, o mes to visai nenorim.
Susimokėjome po 7 eurus už keltą į Veneciją, kas man pasirodė brangoka, bet dabar galvoju, kad ar ne 5 su centais mokėjau kažkaka už vandens autobusą nuo stoties iki St.Marko pačioje Venecijoje. Tada lyg ir nėra brangu. Tiesa, dar teks tiek pat mokėti atgalios. Bet tikrai žinau, kad šitos ir būsimos išlaidos yra to vertos. Buvo minčių, kad Venecija iš antro karto man nepaliks tokio įspūdžio, ypač po žmonos pakurstymų – „tada buvai be vaikų, su kolegomis ir viskio buteliu“. Buvau akimirkai ja patikėjęs, bet vos išlipęs supratau, kad ne, ji šį kartą neteisi. Vaikų nebuvimas tada palengvino valkatavimą, o viskis sušildė, bet Venecija niekaip nepasikeitė ir aš ją myliu tik dar labiau. Man tai miestas, kuris įkvepia. Jei būčiau rašytojas, turbūt geriausią knygą parašyčiau čia. Jei būčiau fotografas, geriausi reportažai būtų iš čia. Net megzti čia rodosi būtų smagiau, negu bet kur kitur.
Teko skaityti skirtingų nuomonių. Kad Venecija šūdas, kad smirda, nors mano galva dažniausiai tai tik normalus lagūnos kvapas, tiesa retomis vietomis pagardintas vietinės kanalizacijos ar turistų, bet ne daugiau, negu kokiam Kaune prie viešųjų tualetų ar konteinerių. Mano Tomas, kai jį šiandien prispyrė, o nei karto nebuvo kur, taip pat prisidėjo prie kvapo. Stovi ant laipto sau, laisto į Grand kanalą, o pro šalį plaukia karabinieriai, kad juos perkūnas. Būčiau laistęs aš, garantuotai būtų ėmę. Dėl visa ko sprukom abu klaidžiais skersgatviais iš nusikaltimo vietos. Kas liečia teiginius „šūdas“, tai spėju, jog žmonės ne iš tos pusės užėjo, kaip kad mes į Leipcigą. Nors tikrai nesuprantu, iš kurios pusės reikia užeiti į Veneciją, kad ji pasirodytų šūdas.
Viena bėda čia. Gal net ne bėda, o trūkumas. Vaikiškas vežimas (ar bet koks kitas) čia - rakštis minkštojoje. Bet vėlgi, jei nusiteiki, kad vežimo kilojimas tiltais, tai papildomas sportas, kurio mums visai trūksta pastarasias 10 dienų, tai ir pakentėt galima.
Pakeliui bandžiau lobiauti, bet viskas veltui. Pirma – milijonas žmonių, taigi labai atvirai ieškoti negalima, kad neišduoti vietų. Antra – GPS tarp namų siaurose gatvelėse periodiškai pametinėjo ryšį su palydovais, nekalbant jau apie navigaciją ar tikslumą. Taigi finale likau su 0 lobių Venecijoje, bet tai irgi nieko – bus proga sugrįžti.
Išvaikščiojome miesto dalį nuo St.Marko iki Rialto ir Akademijos tiltų maždaug. Pakeliui pasmaguriavome vietine pica, ledais bei nuosava kava iš termoso (vežimas turi ir privalumų – nereikia kuprinės, o viską galima sukišti apačion), užsitraukdamai praeivių pagarbą ir pavydą tokiu toliaregiškumu, nuo ko kava pasidarė dar skanesnė.
Namo grįžome be nuotykių ir greitai. Vakarienė ir miegot. Žinoma, ne taip viskas banalu ir paprasta su dviem vaikais, t.y. kaip visada yra visokių mažų nuotykių, buities bei force majeure‘ų, bet niekam tai neįdomu, išskyrys kitus tokius pat tėvus. Gerai pagalvojus, tai neįdomu net jiems, nes savų užtenka virš galvos. O mūsiškiai šiandien atsilaikė puikiai. Reikėjo matyti, kaip Carolina vaikėsi balandžius, tuo linksmindama visus praeivius, o ypač, kažkodėl, iš azijos.
Tai tiek turbūt trumpai. Tikrai žinau, kad čia dar grįšiu ir geriau anksčiau, negu vėliau.
Labanakt.
Rugsėjo 17 diena, antradienis
Net ir antradienį gera atsikelti ryte, kai nereikia į darbą. Ne, savo darbą aš myliu, bet manau, kad tas, kas sugalvojo darbo diena prasidėti 8 ryte, turėtų būti ištremtas į Šiaurės Korėją ir ten sušaudytas.
Planas šiandienai nesudarytas, tik nubrėžtos gairės. Visą naktį smarkiai lijo, griaudėjo ir visaip maišėsi dangus su žeme, todėl rytas išaušo vėsus ir vėjuotas. Lyg ir norėtume į Murano ar Burano salas, gal netgi abi vienu ypu, bet kai taip šalta ir tuoj lis, kažkaip netraukia su vaikais. Šalta – čia pagal mus, italus jau. Švedijoje toks oras – high season kur nors Smögen, o vandens temperatūra tokia nebuvo nuo dinozaurų išnykimo. Bet geras gyvenimas greitai žmogų sugadina, todėl ir „šalta“. Kol kas visokias paikas mintis apie tai, kaip reikės grįžti namo į pliurzą ir tikrą šaltį, kol kas veju lauk iš galvos.
Besivalant dantis šovė mintis – „o gal machniom į Veroną?“, - klausiu žmonos. Kodėl gi ne, išgirstu. Tepamės sumuštinius, daromės kavą ir pirmyn. Važiuoti apie porą valandų, bet tai niekis, o ir knygą ramiai galėsime paklausyti. Jau trečią iš serijos. Tikrai rekomenduoju kelionėse. Liekamoji vertė gal ir nedidelė, bet kelias tikrai sutrumpėja.
