Trečiadienis
Ir vėl mums iškrito laiminga korta, t. y. valstybinės šventės vasarą, kas visada puikiai tinka trumpoms kelionėms. Šį kartą ir vėl nusitaikėm į Norvegiją. Kai grįžęs žmogus pagalvoji, paskaičiuoji, pasvarstai – supranti, kad galima buvo ir į Italiją sulakstyt. Bet tuo metu, kai planuoji, tos keturios dienelės atrodo taip niekingai mažai, kad planuoji „tik čia kur nors vietoj“. Aha, vietoj – apytiksliai 2000 km per 4 dienas. Bet apie viską iš eilės.
Ketvirtadienis jau laisvas, taigi bėgu trečiadienį iš darbo po pietų, staigiai susimetam daiktus į mašiną ir lekiam. „Susimetam“ ir „staigiai“ - labai stiprūs žodžiai. Susimetam – reiškia 10 reisų su daiktais maždaug tokia seka:
- Vežimas ir kuprinė Carolinai.
- 3 miegmaišiai.
- Palapinė. Taip, važiuojam šį kartą su palapinėm, gana ant pečiaus gulinėt ir viskas įskaičiuota putrą srėbt.
- Puodai.
- Primusas - daiktas, įsigytas šiai kelionei. Be jo niekur nevažiuosiu net vienai dienai. 3 minutės bet kokiam parkinge ir turi karštos kavos, dar 2 – vaikams sriubos ir t.t. Rekomenduoju šitą http://www.jula.se/gaskoksset-mimer-stove-classic-set-769021
- Patalynė mažai armijai.
- Šaldytuvas su maistu.
- Dėžė su maistu.
- Grilio reikmenys.
- Drabužiai. Iš patirties žinom, kad bus visko – lietaus ir sniego, šilumos ir šalčio. Todėl tenka krautis pilną ekipiruotę pradedant šortais ir baigiant žieminėmis kepurėmis bei pirštinėmis vaikams. Taip pat atsarginiai batai, kojinės.
- Ir t.t.
Žodžiu, išėmus iš Renault Espace galinę eilę kėdžių ir dar vieną iš vidurinės eilės, t. y. paliekant tik 4 sėdimas vietas 7 vietų automibilyje, visa laisva erdvė prikraunama beveik iki stogo. Svarbiausia, kad nėra nei vieno daikto, kurį būtų galima palikti. Na, gal mano orinį šautuvą buvo galima palikti. Pats nežinau, kam aš jį ėmiau.
Ši kelionė į Norvegiją bus mūsų ketvirta. Pirma buvo planuota į Bergeną, pasibaigė Trondheime. Antroji buvo planuota ties Gudvangen, ten ir apsistojom (pati geriausia iš kelionių į Norvegiją so far, įskaitant ir šią). Trečioji buvo planuota apie Oslą, baigėsi Bergene. Matysim, kaip ši. Pagal planą turime pasiekti Stavangeri. Iš principo yra du keliai – greitas (kas buvot Norvegijoj, žinot, kuo skiriasi greitas nuo lėto) palei jūrą ir vaizdingas per kalnus. Mes, žinoma, renkamės pastarąjį, ypatingai dėl kelio Nr. 45, linksniuojamo kelionių vadovuose. Kam įdomu, čia plačiau http://www.suleskarvegen.no/content/kart-map
Važiuojam su draugų šeima, todėl planavimas paprastesnis, mat daugiau akių ir galvų – geresnis rezultatas. Pirmos dienos programa maksimum – pasiekti Drammen į pietus nuo Oslo. Drammen strategiškai patogioje vietoje – ant E134 kelio, kuris mus nuves per kalnus iki kelio 45. Taip pat laiko atžvilgiu nuo namų jis puikiai tinka nakvynei. Nusižiūrėjome 2 alternatyvas nakvynei – 1-oji miške prie kažkokios užtvankėlės, 2-oji Drammeno kempinge: http://www.eurocampings.co.uk/en/europe/norway/buskerud/drammen-camping-105899/
Kelionė per Švediją nuobodi. Iki sienos 320 km, vėliau dar apie 120 tokių pat nuobodžių. Žinoma, palyginus su Švedija, Norvegijos keliai visai nenuobodūs, net tie „tiesūs“, bet mes žinom, kas laukia toliau, todėl šitais visai nesižavim. Tiesiog nuobodi atkarpa, kurią reikia pralaukti.
Pirmoji nakvynės vieta pasirodė nelabai tinkama nakvynei. Įmanoma, bet jei keliauji vienas ir gali visą mantą atsinešti nuo mašinos kokį kilometrą. Mes patingėjom. Be to, vieta panaši labiau į parką, nei į šiaip dykynę, todėl klausimas ar čia iš principo galima nakvoti liko atviras. Naudinga informacija – Norvegijoje galima nakvoti visur, kur nėra dirbama žemė. Tikslios sąlygos čia http://www.visitnorway.com/en/About-Norway/Travel-facts/When-you-arrive/Right-of-access/
Ši informacija labai nudžiugino pradžioje. Praktiškai, kaip vėliau įsitikinom, ten kur teoriškai lyg ir galėtum nakvot, t. y. pakankamai lygu, arba dirbama žemė, arba namas, arba ežeras ar dar kas nors. Dar pakankamai lygu pakilus aukščiau. Kilometro aukštyje pilna vietos nakvojimui, bet ten vėsoka. Mūsų miegmaišiai pritaikyti vasarai, o ne žiemai.
Taigi, neliko nieko kito, kaip sukti į kempingą. 200 norvegiškų dolerių už vietą palapinei ir auto. Dušas yra, bet 8 minutės kainuoja 10 NOK. Pasiruoškite grynų. Iš bėdos galima pasikeisti recepšione jų darbo valandomis.
Drammeno kempingas, kaip kempingas. Nei pridėsi, nei atimsi. Statomės plačiai, nes be mūsų kol kas stovi viena vienvietė palapinė su neaiškiu gyventoju viduje.
Vakarienė gamtoje yra kažkas nepakartojamo. Bet kas, ką bevalgytum, skanu. Žadėto gero oro kaip nebūta. Atvėso ir apie 11 vakaro pradėjo lyti. Reikalą šiek tiek pataisė turėtas mažas kiekis Absoluto. Na ką. Programa maksimum įvykdyta. Vaikai miega. Du lenkai šalia pasistatė palapinę ir išvažiavo. Einam gult ir mes.
Ketvirtadienis
Keliamės kažkada. Gana anksti. Lauke šlapia, bet bent nelyja. Pirmas darbas – karšta kava. Mūsų kompanionai dar saldžiai knarkia iš savo palapinės. Mes irgi mielai knarktume ir nervuotume lenkus, jei tik neturėtume dviejų žadintuvų. Kita vertus, ne miegot gi čia atvažiavom. Na gerai, kad mes išlindom iš palapinės septintą ryto, gal ir keistoka, bet kai devintą vienas kitas tingus turistas pradeda krebždėt savo palatkėj ar namelyje, jau keistoka. Tiesa, vienvietis kaimynas taip ir neišlindo. Arba jo jau nebuvo prieš septynias, kai mes išlindom, arba jis liko miegot. Yra dar trečias variantas, tiesa, mažai tikėtinas. Šalia jo palapinės kelių metrų spinduliu išbarstytos visos jo šiukšlės. Mūsų taip pat, beje. Paukščiai pasidarbavo. Sakau, gal paukštukai netyčia ir mūsų kaimyną sudorojo.
Rytas kažkodėl išėjo labai ilgas. Kol visi nusiprausėm purvus, sušukavom vaikus, pavalgėm pusryčius, „staigiai susimetėm“ daiktus (jo, jo, vėl iš naujo, man krovime yra tam tikra sistema, taigi išėmus pvz palapinę ji sugriūva, todėl tenka perkrauti iš naujo), pašėrėm upėje gulbes, pasimėgavom išlindusia saulute, atėjo ir priešpiečiai. Taigi, judam pirmyn E134 keliu be kažkokio konkretaus plano. Tikslas – kiek įmanoma sutrumpinti atkarpą iki Stavangerio, bet taip, kad nelėkt, lyg akis išdegus, o stot, kur norisi ir galima. Primenu, du žadintuvai, jie gi ir rankiniai stabdžiai, diktuoja tempą. Pvz. važiuoji nuostabaus grožio serpantinu, kuriuo daugiau turbūt niekada jau nevažiuosi (būtų kvaila grįžti vėl ir vėl kol dar tiek nematyta), o tavo „stabdžiai“ tyliai miega ir užmigo jie po valandos žviegimo važiuojant neįdomiais keliais. Alternatyva a) sustoji ir eini fotografuoti, reiškia atsibunda vaikai ir vėl važiuoji linksminamas; alternatyva b) nestoji, o tik sulėtini ir fotografuoji akimis, nes ausims ir visiems prie jų prijungtiems organams irgi reikia poilsio. Prisipažinsiu, naudojome abi alternatyvas santykiu maždaug 50/50, kad ir nei vaikai nepervargtų, nei ausys beigi organai.
Kelias kol kas kaip kelias. Nei ypač nuostabus, nei sunkus. Pravažiavę Notodden stabtelėjom Heddal trumpam prie didžiausios Norvegijoje „Stavkyrkje“ - medinės karkasinės bažnyčios. Statinys įspūdingas iš tiesų, nors įspūdingiausia iš mano matytų yra Borgund. Gal todėl, kad gražiai įsprausta tarp kalnų. Kiekvieną kartą matant šias bažnyčias, jos primena tokius namukus iš degtukų, kuriuos umelcai statydavo laisvalaikiu. Bet kokiu atveju Lietuvoj nieko panašaus nėra, todėl būnant Norvegijoj tikrai verta sustoti.
N 59.61098, E 8.99852 stojam papietaut. Graži vieta prie krioklio. Kažkada buvęs motelis, o dabar puiki, tuščia aikštelė turistams. Turėtas vienkartinis griliukas puikiai tiko prakepti dešrelėms. Greiti, bet labai skanūs pietūs, užgerti vairuotojų alumi (2,1° ar panašiai – taip, tokio yra čia pas mus) ir vėl ruošiamės į kelią. Sustojimo vieta buvo netyčia strategiškai naudinga, mat kabėjo detalūs vietovės topografiniai žemėlapiai su viršūnių aukščiais ir kelių numeriais. Trumpas pasitarimas ir sukam iš E134 į šiaurę Hagen miestelyje. Kadangi google žemėlapiai įvedus Hagen nukelia į salas už poliarinio rato, čia posūkio koordinatės N 59.61358, E 8.948079. Labai greitai supratome, kad kelio metimas dėl takelio buvo labai teisingas sprendimas. Apibūdinant trumpai – mėnulis. Kalnus kirtom Fv651 keliu iki kelio 37. Tuo pačiu 37 keliu pasukom link E134. Grįžus į E134 iš karto šokam į išdainuotąjį 45. Nusileidimas į Dalen miestelį ir po to sekantis pakilimas yra kažkas nepakartojamo. Mano keleiviai miega visi, todėl aš važiuoju lėtai ir niekur nestoju, o Dalen'e tikrai sustočiau. Gal net porai dienų ir apžiūrėčiau apylinkes.
Šeima sukyla, kai tik baigiasi serpantinai. Taip visada. Bet mes važiuojam ne ataskaitos ir ne tūkstančio nuotraukų, kurių niekas niekada nežiūri grįžus. Mes važiuojam sau, o sau pafotografuoti puikiai tinka ir akys. Juolab, kad vaikai tikrai kantrūs ir leidžia važiuoti į tokias keliones.
- Tėėėtiii, o kuo smirda šūdvabaliai?
- Jie nesmirda turbūt.
- Tėti, o šūdvabaliai kvepia?
Važiuojant tenka atsakyti į šešis trilijonus tokių ir panašių klausimų. Iš kur atsiranda smėlis, debesys. Kas padarė šituos kalnus, kodėl bėga kraujas ir panašiai. Iš galo visa tai atskiedžiama – gu gu gu, lia lia, gu gu, aaaa, aAaAaA ir panašiai. Kažkokiu būdu kol turi vieną, tokį kaip Tomą, atrodo, kad galėtum turėt 10. Kai turi du, jie tarpusavy sinchronizuojasi prieš tave. Deja, jų miegas niekaip nesisinchronizuoja – miega jie paeiliui. Anyhow, jau dabar abu su Ieva gailimės, kad šitas laikas greitai praies ir vietoj klausimų „kuo smirda šūdvabaliai“ veidrodyje matysis abejingas veidas, įkištas į kokį iPad'ą. Gal ir nesimatys, kas žino. Abu stengiamės, kad matytųsi vėliau.
Per raciją kalbamės su pakeleivingu ekipažu, kad laikas pradėt ieškot nakvynei vietos. Tarp kitko, mūsų pakeleiviai sutaupė ne vieną pinigą sau ir mums pasiimdami mėgėjiškas radijo stoteles. Atstumas nedidelis, bet kaip tik užtenka važiuojat dviem ekipažais ryšiui palaikyti. Taigi, jei planuojate panašią kelionę, it's a must. Daiktas Nr. 2 po primuso mūsų kelionėj. O gal net ir dalinasi 1ą vietą. Tarp kitko, pakeleiviai turi spiritinį degiklį su puodų komplektu. Labai gerą, mūsų dovanotą. Kaista jis ilgai, bet jei turit laiko, kažkuo net patogesnis už dujinį, mat spiritas rusena sau iš lėto, t. y. karštą vandenį kavai gali laikyti kad ir iki pietų vis dapildamas.
Bandėme surasti vietą nakvynei kur nors nemokamai, t. y. miške ar panašiai. Nepavyko. Viskas arba aptverta, arba dirbama, arba neprieinama. Sustojom Rysstad kempinge pasiklausti kainos. 320 NOK pasirodė brangoka. Išvažiavome, nieko neradome ir nuleidę ausis grįžom atgal. Ir vėliau nesigailėjom. Ir kempingas pakėlė supratimo apie kempingus kartelę labai aukštai. Dabar bus bėda, kai kitur teks mokėti tiek pat ar daugiau už prastesnį reikalą. O už tuos 320 NOK čia gausite karštą dušą visą parą neribotai (vdrug jūs mėgstate praustis 3 kartus per dieną), puikiai įrengtas dušo kabinas mažiesiems nuo 0 iki 100 metų, vietą palapinei ir auto ant upės kranto su vaizdu į kalną, apšviestus takus, nemokamą wifi, vaikams žaidimų aikštelę. Norite, yra prabangus restoranas ir viešbutis. Žodžiu, gauna kempingas didelį pliusą ir penkias žvaidždes nuo mūsų.
Vakaro saulutė, gardus maistas ir vienas kitas kokteilis tik dar pagerino nuotaiką. Nuotaiką pablogino baisiai šalta naktis. Neprisimenu kada būčiau taip šąlęs. Jeigu pakeiti poziciją, jausmas lyg atsigultum ant sniego – viskas sušalę į kaulą. Tuomet savo brangią kūno šilumą turi eikvoti tai vietai sušildyti. Ir taip toliau iki pat ryto. Žmona paryčiais su Carolina ėjo į mašiną šildytis. Aš Tomą šildžiau palapinėje.
Penktadienis
Išaušo saulėtas, tik vat gražusis kalnas saulę mums užstojo iki kokios 9 val. Gal dar vėliau. Juokavom, kad už tai, jog šio reiškinio nepraneša savo lankstinukuose, iš kempingo reikia atimt pusę vakar duotos žvaigždės. Vienok, vieta tikrai pasakiška ir tikrai rekomenduočiau bet kam ten sustoti nakvynės.
Išlindusi saulutė atgaivino sušąlusius kūnus. Pusrytis ant upės kranto, greitas daiktų sumetimas ir vėl į kelią. Šiandien jau penktadienis, t. y. rytoj reikia sukti link namų, o mums dar iki kelionės tikslo geras gabaliukas. Tikslas lyg ir Stavanger miestelis, bet iš tikrųjų Preikestolen – sakyklos uola. Stavanger, kaip minėjau anksčiau, labiau orientyras. Taigi, planas toks – iki vakaro pasiekti Preikestolen kempingą http://www.eurocampings.se/sv/europa/norge/rogaland/preikestolen-camping-101572/
Iki jo apie 150 km, bet jei Švedijoje tai 1.5 val, tai čia ir visos 3, o dar su vaikais, tai ir visos 4, o dar su sustojimais ir pasukimais prie įdomesnių vietų ir visos 8. Taigi, į kelią.
Ties Byrkjedal iš 45 kelio išsukam į 503 keletą km, link labai įdomaus gamtos reiškinio, menančio paskutinį ledynmetį http://www.visitnorway.com/en/Product/?pid=67594
Jei važiuosit pro šalį, būtinai prasukit pasifotografuot. Pasijauti, žmogus, dulke, kuri trunka šioje Žemėje akimirką. Ir prarada prasmę pilys bei monumentai, kuriuos statome sau, kaip skruzdėlės, užuolaidų bei gi geresnių plastikinių langų pavidalu. Koordinatės, jei prireiktų N 58.767444, E 6.278791.
Atgal į 45 kelią ir tolyn iki Gilja miestelio, iš kur, pagal planą, Fv281 keliu suksim link a must see krioklio. Koordinatės N 58.859135, E 6.378844. Vieta labai tinka papietauti, o ir laikas, taigi, prieš šturmuodami, ruošiam pietus ir maitinam vaikus bei save. Pietūs, kaip visada gamtoj. Skaniau nėra nieko. Turistai į mus žvelgia su pavydu, mat visi kemša sausus sumuštinius su vandeniu ar kava, o mes smaradinam visą slėnį ravioli, bei su pagarba, mat mūsų per šį trumpą laiką sustyguotas organizuotumas verčia manyti mus esant labai patyrusiais keliautojais. Mes mylim keliauti, bet per pastaruosius 7 metus tik antrą kartą su palapinėmis ir tas antras kartas taip pat, kaip ir pirmas, į Norgeviją, kaip sako Tomas. Antras, bet tikrai ne paskutinis. Tą galiu garantuoti.
Žodžiu, jei turite mažų vaikų, kuriuos reikia nešti, gal nerizikuokite lipti link krioklio. Nebent pasitikite savim, jums tai ne naujiena ir žinote, kas gali laukti. Pirmi 100 metrų aukštyn atrodo lengvai įveikiami, o toliau jau reikia dievo pagalbos. Mes nelipom. Mūsų pakeleiviai užlipo ir nesigailėjo. Mes irgi būtume nesigailėję, bet kai neši ne termosą su kava, o vaikus, menkiausias kojos kryptelėjimas gali kainuoti per brangiai. Neverta rizikuoti.
