Kelionė po JAV 2008

KELIONĖ PO JAV 2008

Ši kelionė nebuvo kokia nors atsitiktinė, netikėta ar neplanuota. Ruošėmes jai gerą pusmetį: taupėme pinigus, nuvykome į konsulatą vizų ir jas gavome, tarėmės kokią mantą imti į kelioninį transportą, kokią avalynę ir drabužius pirkti, kokias vietas lankyti ir rinkome pakeleivius, kurių iš pirmo žvilgsnio labai trūko.
Ypatingai dėkoju kartu vykusiems šauniems draugams, nes be jų kelionė būtų kainavusi daugiau, ir dėl ribotų finansinių galimybių būčiau pamatęs kur kas mažiau vietų, nei buvome suplanavę, taip pat vaikinams – už vairavimą, merginoms – už skanų šiltą maistą nuo ryto iki vėlaus vakaro.
Taigi, pasirinkome C klasės RV (angl., recreational vehicle), susitaupėme pinigų kelionei, nusipirkome išankstinius aviabilietus, kurie pirmyn ir atgal kainavo apie 2000 Lt vienam žmogui. Galutiniame variante susirinko 9 keliauninkai aštuonviečiame kemperyje: Arvydas, Arnoldas, Inga, Austė, Jurgita, Aurelija, Remigijus, Vita ir aš, Mindaugas.
Visiems vykstantiems į JAV, kol doleris euro atžvilgiu yra silpnesnis, rekomenduoju nepirkti drabužių ar kitų „namų apyvokos“ daiktų (o ir paslaugų) Europoje dėl dviejų priežasčių: viskas kainuoja bemaž du kartus pigiau nei Lietuvoje ir pasirinkimas yra didesnis ne tik firmų, bet ir spalvų, modelių ir dydžių atžvilgiu. Pradedantiems kelionę po tokias dykumas derėtų nepamiršti su savimi turėti ir mažą kuprinę svarbiausiems žygio atributams nešiotis, nedūžtantį vandens buteliuką, ir gerą avalynę, suveržiančią čiurnas, kad kopiant neišsisuktumėte kojų.
Rekomenduoju paskaityti šį straipsnį keliaujantiems į užsienį, kad nedarytumėte tokių pat klaidų, kokias darėme mes, iš jo pasimokyti pakantumo, tolerancijos, užmerkti akis į kitokią nei jūsų, neteisingai interpretuotą informaciją ar erzinančią nuomonę bei neefektyvius kelioninius sprendimus ir ypač rekomenduoju tai paskaityti didžiausiems JAV skeptikams, nes čia aprašyta ne ta Amerika, kurią mes pratę matyti šiuolaikiniame kine ar per TV. Pagrindinis dėmesys skiriamas kelionei, nuotykiams ir gamtai aprašyti ir taip sudominti skaitytoją – užkrėsti jį naujiems iššūkiams. Labai mažai dėmesio skiriama miestams, nes ten praleidome mažiausiai kelionės laiko.
VILNIUS-AMSTERDAM-DETROIT-CHICAGO. 20080903.
Išskridome ankstyvą rugsėjo 3 d. rytą. Iki galutinio tikslo nusimatė net trys skrydžiai, todėl labai jaudinomės ir dėl porą savaičių iki tol tiesiog tragiškai dažnai kritusių ir gedusių vos po pakilimo lėktuvų, tiek dėl savo gyvybių ir dėl bagažo, kuris iš Vilniaus pradėjo keliauti atskirai. Visiems skrendantiems transatlantiniais skrydžiais derėtų įsiminti faktą, kad jūsų bagažas nuskrenda ne į galutinį oro uostą, o į pirmąjį oro uostą už Atlanto, todėl bagažą vos perskridus Atlantą būtina susirinkti, ir persinešti per muitinę. Vilniaus oro uosto mergaitės mus buvo neteisingai informavę, kad bagažą susirinksime Čikagoje. Detroite teko per muitinę praeiti dar kartą – susirinkus bagažą, tik todėl, kad muitininkas nustebęs pasiteiravo kur gi mūsų kelionės daiktai, ir pasirodė supratingas išsamiau nebekamantinėdamas antrą kartą.
Be didesnių problemų ir pauzių nuskridome ir į Čikagą. Skrydžiai su persėdimais bendroje sumoje užtruko apie 18 val., jei atskaitos tašku pasirinktume Lietuvos laiką, todėl stebėjausi savo gera nuotaika, ir tuo, kad visai neėmė miegas – turbūt dienos šviesos įtaka. Čikagoje tuo metu buvo 16.00 val., o sutikti po septynerių metų pertraukos draugai dar paskatino nieko negaištant lėkti linksmintis į Čikagą.
CHICAGO. 20080903.
Taigi, su jau anksčiau Čikagon atskridusia Jurgita, mus pasitikusiais Arvydu ir Inga, movėme į Chicago centrą, tiksliau į netoli jo esantį Millenium Parką. Ten kaip tik turėjome progą pasiklausyti gyvo garso koncertą, vykusi Millenium Park Arenoje, pasifotografuoti šalia ir po sidabrine parke esančia Cloud Gate skulptūra, aplankyti kalbančius bokštus ir atsikvėpti po ilgos kelionės tiesiog ant parko estrados pievelės.
Po poros valandelių patraukėme į Allendale, MI, pratęsti vakarėlio Arnoldo ir Arvydo namuose, kur jau laukė suruoštos šaunios pusiau lietuviškos vaišės,- tiksliau gruziniškas šašlykas su mišraine.
ALLENDALE, MI. 20080903.
Kitą dieną, nieko negaišdami, nuvažiavome nusipirkti specialios aprangos ir reikmenų kelionei: čiurną suveržiančius batus su Vibram padais, nepraleidžiančius drėgmės (vos už 40$), miegmaišį, po keletą sportinių drabužių kelionei, termo buteliukų vandeniui, nes prieš tai vos ne kiekviename informaciniame saite ar buklete skaitėme, kad dykumoje privalu gerti labai daug skysčių. Sau įsigijau besiventiliuojančius patvarius žygio sportbačius, skirtus vaikščioti įvairiu paviršiumi, daugiausia tinkamus kopimui į uolas, bėgiojimui, irklavimui ir minant dviratį. Ilgiems žygiams kalnuose tokių nerekomenduočiau, nes paprastai dėvimi su viena kojine, kad ir kokie patogūs bebūtų, vis tiek nutrintų kojas ir nesuspaustų čiurnos, todėl tikėtina, kad anksčiau ar vėliau vistiek išsisuktumėte koją. Jei skaitysite straipsnį iki galo ir tikėsite mano žodžiu, netruksite tuo įsitikinti.
Vaikinai tuo metu nuvyko išsinuomoti RV kemperio, ir netrukus pradėjome ruošti jį kelionei. Susidėjome, atrodo, pusę namo – tiek daug ir ne vien tik iš pirmo žvilgsnio nereikalingų daiktų: įvairiausios avalynės, šaltkrepšių, maisto atsargų, gėrimų, net pripučiamą valtį, palapinę ir net penkis dažasvydžio (?!) šautuvus. Jau tada pamaniau „ mano draugai suamerikonėjo…“ Šiaip ne taip viskas tilpo. Iš pirmo karto pamiršome tik DVD su elektronine muzika, kuriuos buvau atskraidinęs pasiklausyti draugams, kad neprailgtų kelionė (teatleidžia man keliavę drauge merginos).
KELYJE (BEVEIK). 20080904.
Vėl išvykome į Chicago Midway oro uostą pasiimti likusių atskrendančių draugų. Nuvykę į aerouostą turėjome gerokai nusivilti, nes Detroite liko Aurelijos bagažas, o ji apart ten sudėtų daiktų su savimi teturėjo tik tai, ką buvo apsivilkusi kelionės metu (!), taigi teko užtrukti dar keletą valandų, tikintis, kad bagažas atskris kitu reisu – 20.00 val. Dėl kažkokių sunkiai suvokiamų priežasčių bagažas ir vėl neatskrido, todėl buvome patikinti, kad jis kitą dieną bus pristatytas ten, kur mes pageidausime. Nusprendėme negaišti laiko, ir paprašėme, kad nuskraidintų bagažą tiesiai į Denverio tarptautinį aerouostą.
Pakeliui atšventėme ir Ingos gimtadienį: įteikėme gėlių, ir nupirkome net du tortus: braškinį ir varškės. Vežimėliai net lūžo nuo kitokių prekių, kurių dėl laiko ir vietos stokos čia neminėsiu.
Toliau kelionė vyko ištisą naktį ir pusę dienos, kelias driekėsi per plačius kukurūzų laukus, lygumas ir aukštumas iki pat Denverio. Pakeliui sustodavome trumpoms pertraukėlėms pamankštinti kojų, atlikti gamtinius reikalus ir pasiskambinti bagažo informacijos klausimais, kurie nedžiugino, todėl nuotaika tolydžio gedo, o atmosfera kaito.
DENVER. 20080905.
Jau rytą sužinojome, kad bagažas ne tik neįdėtas į lėktuvą, bet dar ir kažkodėl nukreiptas Arnoldo namų adresu – į Allendale. Dar kartą teko perorganizuoti bagažo pakrovimą į Denverį ir gavome patikinimą, kad atgausime jį būtent ten, bet tik 22.00 val. vietos laiku, mat ten skrenda vos keletas lėktuvų per dieną. Taip sugaišome dar gerą pusdienį. Kuomet viskas būna suplanuota valandų tikslumu tokie dalykai gerokai erzina. Turėjome atsisakyti Canon City pakabinamo pesčiųjų tilto virš kanjono, vaiduoklių miestelio Alpina. Liko svarstytinas Mesa Verde – Pueblo žmonių gyvenviečių kalnų urvuose – klausimas. Vis tik nutarėme surizikuoti, ir šiek tiek pagreitinti dienotvarkę. Laimei, kompanija buvo gana tolerantiška ir pakanti, todėl pykčiai ir niekam nereikalingos diskusijos neįsiplieskė.
Galų gale bagažas atskrido, ir jau pralinksmėję nekantraudami patraukėme nuotykių keliu.
MŪSŲ TRANSPORTAS
Visiškai pamiršau papasakoti apie mūsų autotransporto priemgamgę, tpfu… priemonę.
Kadangi buvo jau naktis, o vairuotojai jau gerokai išsekę nuo prieš tai trukusio paros nepertraukiamo važiavimo, nuo kurio užėjus į bet kokią mažesnę patalpėlę (dušą ar tualetą), vestibiuliarinis aparatas, esantis kiekvieno mūsų galvoje, imdavo krėsti pokštus, pasikeitėme vietomis, ir gavau progą pavairuoti didžiausią transporto priemonę savo gyvenime.
Įspūdis gana keistas – tarsi vairuotum daržinę: bėgėjasi dar pusė velnio, bet kai reikia stabdyti, atlikti manevrą ar pasukti į šalutinį keliuką, turi numatyti manevrą gerokai anksčiau, nes priešingu atveju gausi lėkti nuo kelio, ką nors taranuoti arba tiesiog išmėtyti visus „namų apyvokos daiktus“ ir draugus po visą kemperio saloną ar net už jo, ypač tuomet, jei koks nors miegalius netyčia krapštytų nosį šalia keleivių skyriaus durelių. Dėl to nebūsi paglostytas. Labiausiai tada, kai kelionė jau vyko į pabaigą. Labiausiai tokios mintys užburdavo galvojant apie „žavingai“ siaurus kalnų serpantinus, kuriuose ant akmenų dar gi pakabinome ir RV slenkstį, mūsų manymu, skirtą storiems amerikiečių ar vokiečių turistams. Šis prietaisas, lengvai tariant, buvo daugiau našta negu nauda, nes jau antrą kelionės dieną nustojo funkcionuoti, todėl nuolat turėdavome paspirti koja, kad sulįstu atgal į savo vietą – na, toks nereikalingas daiktas!
MESA VERDE, CO. 20080906.
Švintant pradėjome kilti kalnų keliukais, ir nuotaika kaip mat pasitaisė. Pakelės miesteliai ir kaimai buvo pavadinti ar turėjo barus indėniškais pavadinimais, kelio ženklai rodė kelią į indėnų rezervatus, kurie šiais laikais primena ne kokias nors Pabradės pabėgėlių stovyklas, bet įprastas gyvenvietes. Nepasakyčiau, kad šiais laikais indėnai yra kaip nors ignoruojami ar engiami. Jie atleisti nuo kai kurių mokesčių, o tokiose valstijose kaip Masačiusetsas tik jų rezervatuose įrengiami kazino, nes valstijoje tai daryti draudžiama arba taip vengiama kokių nors mokesčių.
Taigi, pirmasis rytinis sustojimas Mesa Verde parko prieigose, pirmieji taip ilgai laukti kadrai naujuoju Amerikoje pirktu EOS 40D ir juostiniu senuku EOS 3, iš kurio visą kelią šaipėsi Amerikoje gyvenantys draugai, seniai pamiršę fotojuosteles, o mano įtikinėjimai apie platesnį spalvų ir dinaminį diapazoną sukeldavo jiems tik ironišką šypseną. Po to pirmi pusryčiai kalnuose ir saulės nuauksintos jų viršūnės vaiskiame giedrame ore, lydėjusiame mus beveik visą trijų savaičių kelionę.
Papėdeje likęs slėnis iš paukščio skrydžio atrodė nepakartojamai gražus, tačiau kaip aš tą kartą klydau, – ateityje laukė kur kas gražesni kanjonų slėniai, įspūdingesni aukščiai ir vaizdai.
Pasistiprinę pakilome pasidairyti po apylinkes nuo aukščiausio kalnų kelio taško, ir keletoje vietų stabtelėjome pasifotografuoti su puslaukiniais arkliais, besiganančiais išdegusioje nuo kaitros ir gaisrų savanoje, pasižvalgyti nuo prie pat kelio esančiais spalvotais skardžiais, pasipuošusiais skurdžia dykumų augmenija.
Mesa Verde pirmiausia apsistojome lankytojų centre, kuriame gavome instruktažą kur geriausia būtų važiuoti, kad galėtume pamatyti kuo daugiau per trumpą laiką nesibadant užpakaliais su kitais parko lankytojais.
Patraukėme į parko pietinę pusę, kur įsikūręs reindžerių štabas. Ten gavome vienos valandos trukmės ekskursiją urvais, kopėčiomis per ištisą urvų gyvenvietę su išsamiu pasakojimu, papildomu klausimais, kad būtume dėmesingesni ir gautume daugiau mus dominančios informacijos. Ko tik mes nedarėme: leidomės siauromis sukaltomis kopėtėlėmis žemyn, vaikštinėjome po senovinius namus, landžiodavome sunkiai pereinamais tuneliais tarp namų, vietomis tekdavo net nusirinkti fotoaparatus, kad galėčiau juos padavęs draugams pralįsti iki pusės, tada perėmes perduoti kitiems, ir išlindęs iš tokios landos keturiomis vėl juos pasiimti, gavome išsamią paskaitą kaip tie urvai susiformavo. Viskas, kas vyko Mesa Verde, vyko Arkų erozijos principu, o vėliau išgriuvusiuose urvuose žmonės įsirengdavo būstus, ir taip apsisaugodavo nuo laukinių žvėrių ir šalto oro. Truputį nustebau, kad ten gyveno tokie laukiniai, kai pas mus jau kūrėsi Lietuvos valstybė.
Mesa Verde Nacionalinis Parkas yra Jungtinių Valstijų Nacionalinis Parkas ir UNESCO Pasaulinio Paveldo Vieta esanti Montezuma apygardoje, Kolorade. Parkas užima 81.4 kv. mylių (211 kv. km) plotą ir turi begalę namų ir ištisų kaimų griuvėsių, kuriuos pastatė senovės Pueblo žmonės. Geriausiai žinomas dėl keletos urvų statinių — pastatų, įrengtų urvuose ir uolų įgriuvose — tokių kaip Cliff Palace, kuri, kaip manoma yra didžiausias urvinis statinys visoje Š.Amerikoje. Išvertus iš ispanų kalbos Mesa Verde reiškia "žalias stalas", pavadinta ispanų kolonizatorių dėl žaliais medžiais apaugusių plokštikalnių. Mesa Verde įsikūręs netoli nuo Four Corners – vienintelės vietos JAV, kur susiduria 4 valstijų sienos: Colorado, New Mexico, Arizona ir Utah.
Keista, bet šios gyvenvietės taip ir liko nepastebėtos iki XIX a. pabaigos. Namai buvo statomi trimis lygiais. Tai įtakojo trys Pueblo periodai. Ankstyvajame (750-900 m.) žmonės naudodavosi urvais, olomis ar natūraliai susiformavusiais rezervuarais, vėliau pavadintais kiva. Antrajame periode ( 900-1150 m.) kivos augo, ir skersmuo jau siekdavo net iki 20 m skersmenį, o į viršų kildavo naujos patalpos su sienojais iš medžio ir tašytų akmens luitų. To reikėjo siekiant apgyvendinti daugiau žmonių ir vesti apeigas. Trečiajame periode (1150-1300 m.) pastebimi netgi paukštidžių pėdsakai kalakutams, o nuo XIX a. šios gyvenvietės pradėjo nykti ir asimiliuotis su kosmogonijos kultą išpažinusiais Kačinų ir Navajų indėnais, ispanų kolonizatoriais, kol galų gale visiškai išnyko.
Pabaigai – įdomus faktas: senovėje, kaip spėjama, šiose vietose gyveno maždaug 30 tūkstančių gyventojų. Dabar gi – vos apie 20 tūkstančių.
ARCHES NP, UT. 20080906.
Arkų formavimosi mechanizmas yra sudėtingas procesas, kuris prasidėjo prieš maždaug 300 mln. metų. Tada susiklostė akmens druskos klodai, susidarę išgaravus jūros vandeniui. Vėliau jie buvo padengti kitomis uolienomis (dažnai smiltainiu). Atsidūrusi po kitais sluoksniais, akmens druska, veikiama milžiniško uolienų slėgio, pradėjo tekėti, raukšlėtis, formuoti taip vadinamus diapyrus. Taip palaipsniui suraukšlėjo ir virš akmens druskos esančius smiltainio sluoksnius. Vėliau visa teritorija buvo pakelta, o akmens druska buvo eroduota. Žymiai atsparesnė erozijai uoliena – smiltainis – liko arkų pavidalu.

Booking.coms
storyLazyload();