Jungtinė Karalystė: Škotija 2009

ŠKOTIJA 2009

Pradėdamas šį pasakojimą turiu atkreipti Jūsų dėmesį, kad Škotija nebuvo ta šalis, kurion veržčiausi prioriteto tvarka, tačiau svajojau kada nors apsilankyti, ir gavęs spontanišką pasiūlymą bei susitvarkęs darbo reikalus po savaitės jau rūkau Europos greitkeliais tolimojo tikslo link.

Noriu padėkoti savo naujiesiems draugams už parodytą pasitikėjimą ir norą dalintis kelionės įspūdžiais ir išlaidomis su beveik nepažįstamu žmogumi, priimti jo trūkumus ir kaprizus. Algiui - už nepriekaištingą vairavimą ir vakarinius kepsnius ant grilio, merginoms – už skanius pusryčius ir suskaičiuotas iki smulkmenų kelionės išlaidas. Svarbiausia, kad keliaudamas vienas dėl riboto susisiekimo galimybių nieku gyvu nebūčiau spėjęs tiek pamatyti. Jūs buvote patys šauniausi pakeleiviai kokius man kada nors teko turėti.

Viskas prasidėjo labai paprastai: Ritos žinutė vėlai vakare per skype, trumpas plano išdėstymas, keletas rimtų abejonių dėl Depeche Mode koncerto (kuris, kaip paaiškėjo pirmąją kelionės dieną, taip ir neįvyko), rytinis pasitarimas su reikiamais asmenimis ir TEIGIAMAS mano atsakymas vykti.

Tai, žinokit, šitokių atostogų jau seniai neturėjau…

Kas pirmiausia šauna į makaulę, pagalvojus apie Škotiją? Žinoma, Nesė, kalnietis Duncan‘as McCloud‘as ir dūdmaišio, kurį pučia koks nors plevėsuojančiu kiltu dėvintis vyrukas, melodija sklindanti nuo kalvų. Na, gerai, ir dar darganotas oras. Ką gi, kai kas yra tikra, kai kas ne. Bet apie viską nuo pradžių.

VILNIUS. 20090521.

Esu dėkingas tėvui, kad atbogino mane su didžiausia kuprine drabužių, maisto ir fotoįrangos. Prieš kelionę buvau perspėtas, kad imčiau kuo mažiau daiktų, ir manydamas, kad teks keliauti žygeivio principu, visą Ritos pateiktame sąraše nurodytą daiktų kiekį (išskyrus kompasą ir adatą su siūlais) sugrūdau į vieną 60l talpos kuprinę.

Dėl viso pikto nusipirkau ir troselį fotoaparatui, 3 stopų filtrą kriokliams fiksuoti ir 10 vnt. FUJI SENSIA ISO100 pozityvinių juostelių (VELVIA, deja, reikia siųstis iš užsienio) savo juostiniam fotoaparatui, idant galėčiau kasdieną po juostelę prišaudęs gerą kadrų atranką padaryti ir paskui tomis nuotraukomis su jumis pasidalinti.

Dabar kai pagalvoju, tai nevertėjo turbūt taip aukotis, nes juosteles galima išsiryškinti tik vienoje Vilniaus fotoateljė (kurios dislokacijos vietos dėl laiko ir popieriaus ar elektroninio puslapio kiekio čia neminėsiu), nuotraukas priduoti griežtai tik antradienį, ryškina griežtai tik trečiadienį, atiduoda ketvirtadienį ar vėliau. Siaubingas nepatogumas provincijos gyventojui... Ir visa tai tik todėl, kad ryškalai pozityvinėms (skaidrinėms) juostoms nebepopuliarūs ir jais paprastai nebeprekiaujama.

O paskui, dar norint konvertuoti viską į skaitmeninį formatą, reikia važiuoti ir melsti draugų, kad apsiimtų gerai nuskenuoti, nes fotostudijos dažniausiai kai nuskenuoja... Gana apie tai. Geriau papasakosiu apie likusį bagažą, kuriam susidėti skyriau lygiai vieną vakarą.

Štai kaip atrodo mano daiktų, sudėtų į kuprinę sąrašas:

Pasas, draudimas, pinigai, kortelės
Miegmaišis (vasarinis)
Kilimėlis
Pagalvėlė
Kuprinė didelė
Kuprinėlė maža
Katiliukas, puodukas, šaukštas, peilis
Bintas, pleistrai, individualūs vaistai
Tualetiniai reikmenys (dantų pasta, šepetėlis, rankšluostis, dezodorantas, šampūnas, šukos)
Žibukas (žibintuvėlis)
Repelentai / tinkleliai nuo uodų
Neperšlampamas kostiumas
Megztiniai, 2 vnt.
Marškiniai / golfas
Maikutės, 3 vnt.
Kelnės
Džinsai
Trumpos kelnės (bridžai / šortai)
Kepurė / skarelė
Plonos pirštinės
Apatinis trikotažas, kojinės
Maudymosi rūbai
Kalnų batai (vibramai)
Guminės tapkės
EOS 40D ir EOS 3 fotoaparatai su aksesuarais ir fotojuostomis (1 vnt./dieną)
Štatyvas ir 3 skirtingo židinio objektyvai


Jumis dėtas pusę šių daiktų mesčiau per bortą. Ypač jei vykstate į civilizuotą šalį ir ne ilgesniam nei vieno mėnesio laikotarpiui ir lėktuvais ar kitu viešuoju transportu. Grįžęs supratau, kad man tikrai galima buvo apsieiti be šortų ir guminių tapkių, o taip pat kelnių (juk Škotija!), rankšluosčio ir visokių muiliukų, nes visa tai galima pigiai įsigyti vietiniuose prekybos centruose, ir po to be skrupulų išmesti. Daiktas, kurio šiek tiek pasigedau – šakutė maistui, bet ji tikrai nėra privaloma geram žygeiviui. Taigi, pasiruošiau eiti į kalnus, nešti savo sunkų krovinį dulksnojančių tolumoje kalvų keliais ir takeliais.

Atvykęs prie Vilniaus BIG MAXIMA aikštelę supratau, kad bendražygiai Algimantas ir Inga- panašaus sukirpimo žmonės kaip ir aš, todėl ekstremaliai pavojingo žygio pojūčių bus išvengta. Nebent norėčiau pažygiuoti vienas pats ar drauge su Rita, kuri ir pasiūlė man vykti į kelionę drauge su šia šaunia kompanija.

Netrukus patraukėme mano naujų pažįstamų namų link, kur suvalgėme paskutinę vakarienę, tpfu, t.y., pietus ir nurūkome susirinkti tik tik iš darbo parbėgusios Ritos, kuri virdama vištų kulšeles kelionei dar įtemptai svarstė ar nepasiėmus pripučiamos kanojos ir štatyvo savajam fotoaparatui. Dėl kanojos nesunkiai įtikinom, kad neužteks vietos, bet štatyvas taip ir liko gulėti bagažinėje beveik nepanaudotas per visą kelionę– pakako maniškio su retomis išimtimis, kai nereikėjo Ritai eiti į kalnus. Pilnas HONDA CR-V ekipažas 16.00 pagaliau pajudėjo Lazdijų link.

POZNAN. 20090522.

Po poros valandėlių be nuotykių pasiekėme pasienį, prisipylėm pigaus kuro, ir nurūkome vakarojančiais Lenkijos keliukais Poznanės link. Apie 1.30 jau apsistojome centriniame Polonez viešbutyje prie senų miesto kapinių, kurį Algimantas buvo rezervavęs internetu, todėl gavome gana gerą kainą po dvivietį kambarį už 65 eurus. Grįžtant atgal mažiausia kaina jame buvo 100 eurų, todėl dviejų nakvynių atsisakėme.

Po naktinės alučio injekcijos kojos pačios savaime išsitiesė ir kitą rytą iš lovos išvertė tik nemaloniai trimituojantis pionierių stovyklos žadintuvas mano telefone. Veiksmingas daiktas!

Lengvai papusryčiavę, šokome į trasą ir nurūkome Belgijos kryptimi. Oras palaipsniui vėso, ir Rita viską karštligiškai dokumentavo į kelionės failiuką.

ST.NIKLAAS/GENT. 20090522.

Nepaisant mano antros trumpos viešnagės tranzitu Nyderlandų greitkeliuose, gavau išskirtinę galimybę aplankyti spalvinguosius Belgijos miestus. Iš pirmo žvilgsnio beveik tas pats, kas ir Amsterdame, tik tiek, kad nėra raudonųjų žibintų kvartalų ir dviračių takelių. Už tai vėliavas žmonės ten mėgsta. Kur tik jų nėra: ant laivų, namų sienų, herbuose ir net ant bažnyčių bokštų. Galbūt tai išskirčiau kaip Belgijos identitetą.

Atvykome jau vakare, ir apsistojome ne itin svetingame IBIS viešbutukyje, kur apie nuolaidas niekas nekalba, automobilių parkingo nėra, o kainos – kaip čia pasakius. Gal geriau būtų imti vis tik RAMADA. Džiaugiuosi, kad priešingai nei Berno IBIS‘e, lovos čia buvo normalios, o ne dviaukštės, kaip kazarmose. Na, bet kadangi esu žmogus pratęs palapinėje gyventi ištisą vasarą, tai per daug neėmiau į burną, tpfu, t.y. galvą, o apsistojome šį kartą, žinoma... Ne, ne kapinėse ...bet netoli belgiškos laidojimo kontoros.

Palikę daiktus, kuo skubiau nėrėme aplankyti vakarinio Gento. Nereikia stebėtis, kad belgai gali didžiuotis keliais apšviestais žibintų, pastatytų čia gal prieš trisdešimt metų ir, neva, taip traukiančių kosmoso turistus – už tai priešingai nei Vokietijoje, galima vidury automagistralės kalti ratu į nemažą duobę. Kažin kas geriau: žibintai ar geras asfaltbetonis? Prieš Gentą pralekiame besikalatojančiu gal pusės kilometro tiltu ir sutartinai kinkuojame galvomis, o pro šalį skriejančių automobilių vairuotojai ir pakeleiviai spokso į mūsiškius registracijos numerius it vaikai iš multiko, prispaudę nosis prie langų stiklo.

Miestas kaip miestas tas Gentas, aplinkui vyksta statybos, gatvėse pilna žmonių,- rodos, krizė jaučiama tik pas mus. Pasivaikščioję po vakarėjančias gatves, nuostabią centrinę krantinę su kanalais ir besiilsinčiais juose laivais ir begale jaunimo, patraukėme vakarieniauti į Pizza Hut piceriją už kampo. Kadangi Gentas buvo tik šios šalies tarpinė stotelė, o ne išsamaus pažinimo tikslas, sutemus nutarėme traukti atgalios į St. Niklaas, ir, ten pernakvoję, geriau kaip galima anksčiau keltis, kad spėtume pamatyti Briugę ir ilgiau paviešėti pas Ritos seserį gyvenančią Londono priemiestyje Feltham.

BRUGGE. 20090523.

Ankstyvi pusryčiai, disciplinuotas režimas, 300 m pėsčiomis su nešmenimis iki centrinės automobilių stovėjimo aikštelės, ir mes jau ant trasos į Briugę. Kinkuodami galvomis vėl pravažiuojam besikalatojantį tiltą ties Gentu, o nebeskubantys į darbą belgai ir vėl neatrodo tokie atsipūtę, spoksodami į lietuviškus registracijos numerius ant automobilio.

Po valandėlės mes jau Briugėje. Miestas ypač primena flamandų tapybą ir riterių turnyrus: vien tik žmonės, bokštai, vėliavėlės, čerpiniai stogai, kanalai, laiveliai, gėlės languose, nubalintos sienos ir senoviniai drabužiai vitrinose.

Praleidome čia keletą valandų. Aplankėme centrinę miesto aikštę, senąją ligoninę, prasiėjome kanalų pakrantėmis ir mojome bepraplaukiantiems laiveliais žmonėms. Vienoje iš gatvelių net nugirdome šnekant lietuviškai, ir, jei būtume buvę automobilyje, turbūt taip pat sėkmingai, kaip ir belgai automagistralėje, būtume prilipę prie jo langų.

Praalkę nusprendėme pamėginti ką nors autentiško, idant užsukę į dar vieną junk food station. Pakeliui pasitaikė šauni blyninė su įvairiaspalviu meniu. Principas toks: sena šeima - vyras, žmona ir jų draugiškai nusiteikęs meškis (ar kuo jis ten bebūtų vardu), pasitinka klientus. Moteris pateikia meniu, vyksta užsakymai, o vyras tuomet jau kepa blynelius ant tam specialiai paruošto įrenginio, patepdamas jį lašinių gabalėliu. Kuomet ponai atlieka savo statymus, ant blynų tešlos pažeriami įvairūs meniu komponentai: lašiša, krevetės, faršas, lašinukai, kiaušiniai, vaisiai ar uogienė.

Nuostabūs blynai su lašiša, mėsos ir pusžalių kiaušinių įdarais bei baltu ir šviesiu vietiniu alumi atsiėjo mūsų ketveriukei 33 eurus. Suvalgiau šį tą novatoriško ir netikėto. Reiks kada nors pamėginti tokių laikraštinukų namuose prisikepti.

Tai va tiek tos Briugės ir tos Belgijos, kurioje, beje, teko lankytis pirmą kartą. Paliko malonų įspūdį.

BOULOUGNE/DOVER. 20090523.

Vos tik kirtome Belgijos-Prancūzijos sieną, pasitiko ne itin malonus apniukęs ir vėsus nuo artėjančios Šiaurės jūros oras, o laikrodis mušė paskutines valandas iki įvažiavimo į laivą, tpfu... t.y., keltą. Pabrėžtinai klausydamiesi LeBroniaus komandų iš TomTom navigatoriaus, pasukome rampos link. Čia praėjome nepaprastai malonią anglų kontrolę, kurios metu užkliuvo tik mano pilna daiktų kuprinė su fototechnika. Gal už ginklus palaikė, gal už vogtą aparatūrą. Nežinau. Tik meldžiau, kad pro rentgeną kilimėliu pravažiavę pozityvinės juostelės neapsišviestų. Po to jau gavome leidimą laukti eilėje į keltą. Atvykome bene paskutiniai, o ir iš susidariusio grįžtančio srauto supratome, kad į tą salą niekas pernelyg neskuba, priešingai nei į žemyninę Europos dalį.

Ką gi, mums vis tik į priešingą pusę, todėl nekantraudami laukėme, kada bus leista įvažiuoti. Taip prabėgo net pusantros valandos, o mes per tą laiką sužaidėme Yatzy partijėlę. Tiesa sakant, šį nuostabų žaidimą įnirtingai žaidžiau prieš kokius 15 metų, bet taikliausio spėjimo įgūdžiai arba išliko arba man tikrai labai gerai sekėsi. Vos baigus žaisti ir susumavus taškus, per garsiakalbius pranešė, kad keltas į Doverį paruoštas ir buvo duotas leidimas įvažiuoti.

Po to apie porą valandų plaukėme ramiu apniukusiu La Mancho sąsiauriu, ir gurkšnojome su anglais Stella Artois (Artojų Žvaigždę:D). Paskui Ritos sesuo paprotino, kad jį gert UK nepriimta ir kad tai, neva, prastas alus. Ilgainiui atpratome žiūrėti į jo sifonus baruose.

Na, priešingai nei mes, tie vyrukai ten gerokai apsivožė. Vienas net papylė alutį ant stalo. Buvo matyt, kad ten plaukė ne pati oriausia, bet šauniai nusiteikus kompanija. Su anglų kiaulišku elgesiu jau teko susipažinti Ispanijos kurortuose, todėl į šį „spektaklį“ žiūrėjau gana abejingai.

Smagus dalykas keltuose yra jų nedidelė kaina. Keturių keleivių su automobiliu ekipažui registruojantis iš anksto internetu visa atsiėjo 45 svarus. Tunelis, gi, kainuoja apie 100 svarų ir yra greitesnis būdas keliauti, bet mes niekur neskubėjome, todėl nutarėme pataupyti.

Pagaliau tolumoje per rūką pradėjo ryškėti balti statūs Anglijos krantai prie Doverio. Čiupome fototechniką ir patraukėme į lauką nepaisydami gana šalto ir stipraus vėjo, atpūtusio vasariškai giedrą saulėtą ir ramų vakarą.

LONDON. 20090523.

Už pusantros valandos jau viešėjome Londone. Ritos sesuo Irma pasitiko mus prie savo namų, paruošusi nuostabiai fantastišką vakarienę su vištiena, saldžiomis bulvėmis ir salotomis. Mes savo ruožtu atsivežėme vyno. Mergina gyvena čia jau daugybę metų, tačiau tuo metu, kai mes buvom atvykę, truputėlį nuogąstavo dėl laikino bedarbės statuso, tai atrodė kiek sutrikusi nuo neįprastos žmonių gausos ir ekonominės situacijos vietinėje darbo rinkoje. Nuolat kartojo mums, kad UK yra 3 mln. bedarbių. Įdomu, kiek tokių pas mus?

Kitą rytą apsiginklavę pakrautais telefonais, fotoaparatais, kuriuos jau spėjome gerokai nusodinti Belgijoje, ir laptopu patraukėme Lake District kryptimi, o šeimininkei mainais už nakvynę palikome vos porą buteliukų šilto lietuviško ŠVYTURIO alaus, kuriuos ji tikriausiai išgėrė besidegindama ant namo stogo.

LAKE DISTRICT. 20090524.

Radijas pranešė karščiausią metų dieną ir skelbė Bank Holidays, kas reiškė, jog pirmadienį dar niekam nereikės drožt į darbą, todėl gamtoje ir, savaime suprantama, kempinguose garantuotai knibždės begalės turistų. Tuo netrukome įsitikinti įvažiavę į M40 greitkelį, vedusį mus Manchesterio link.

Iš pradžių guodėme save, kad automobilių srautas juda šio didmiesčio aglomeracijos link, kol galiausiai visai sustojo dėl kelyje įvykusios skaudžios avarijos. Toliau slinkome keletą mylių su nuolatiniais stabtelėjimais, ir pravažiavę taip visus išvažiavimus Manchesterio link, jau atsidūrėme ištuštėjusiame kelyje Lake District link.

Booking.coms
storyLazyload();