Kodėl Iranas?
Peržvelgus Lietuvos ir užsienio naujienų puslapius, žinių laidas apie Iraną šmėsteli vos viena kita žinutė metuose, o ir ta dažniausiai apie Irane vykdomą branduolinę programą, balistines raketas arba jau taikomas vienokias ar kitokias ekonomines sankcijas... Tokios žinios, manau, yra ne tik neinformatyvios, bet gal net greičiau dezinformacija …. Panašiai su informacija apie teroro aktus - be abejo tai nepalyginami dalykai, apie juos žinios netyla ir apie įvykius plūsta daugybė informacijos. Dažniausiai už teroro įvykius atsakomybę prisiima Islamo valstybė. Po tokių žinių ir kai neišgvildenama visuma nemaža dalis žmonių teroristus tapatina su visais islamą išpažįstančiaisiais, o juk taip nėra... Puikiausias pavyzdys - dar mums besiruošiant kelionei į Iraną vos likus porai dienų iki skrydžio, Teherane nugriaudėjo sprogimai – tai tos pačios Islamo valstybės organizuotas teroristinis išpuolis... Ką mes žinome apie Islamą? Kiek žmonių pasaulyje išpažįsta ir/ar praktikuoja islamą, kokiose valstybėse ir kaip skirtingai? Kokių sąlyčio taškų ji turi su kitomis religijomis?... Juk vertinti valstybę, susikurti savo nuomonę gali tik matydamas bendrą paveikslą: jos istorinį, politinį, kultūrinį ir socialinį kontekstą; pažindamas, bendraudamas su žmonėmis, skaitydamas ir keliaudamas... Dar daug informacijos lieka „už kadro“ ir visgi džiugu, kad vis daugiau ir daugiau keliautojų pralaužia šią nežinomybės sieną ir atskleidžia naujas ir nuostabias Irano spalvas, istorijas ir leidžia vis labiau pažinti šią dar daugelio neatrastą šalį. Klausimų turiu daug... atsakymų į daugelį ieškosiu dar ilgai. Šiandien papasakosiu kokį Iraną pažinome mes, ką patyrėme ir išgyvenome, kokius žmones keliaudami sutikome ir ką atradome. Ir nors politinių ir religinių temų negvildensiu, tikiu jų atspalvio tikrai užteks :)
Vienas, visą kelionę lydėjusių klausimų buvo: „Kodėl Iranas?“ Vieną žiemos vakarą tradiciškai ieškojome pigesnių skrydžių ir Tomas sako: „O gal skrendam į Iraną?“... Tą vakarą labai sudvejojau jo pasiūlymu. Vėliau panašiai sudvejojo ir paklausta Jurgita ar nenorėtų prisijungti. Vėliau, kuomet dalinomės su kolegomis ir artimaisiais apie pasirinktą kelionės tikslą, draugai ir bendradarbiai vis užduodavo tą patį klausimą: „O ten saugu?“ Vienas kolega net juokavo: „ Tai jūs dar į Iraką ir Kosovą pakeliui kur užsukit...“ aš jam tąkart tik atsakiau: „Kosove jau buvau ir buvo įdomu :)“ Nemažai skaitėme jau keliavusių žmonių straipsnių bei gražių atsiliepimų apie šalį ir žmones ir su kiekviena diena vis drąsiau jautėmės. Dar visai prieš išskrendant peržiūrėjom vieną žymesnių Irano filmų - „Išsiskyrimas“ („A Separation“, 2011m.) Buitinė drama, bet siužetas įtraukiantis. Kūrinys sudėliojo pirmus lūkesčius žmonių, bendravimo, kultūros, išsilavinimo, garbės ir orumo atžvilgiu ir netgi teisinės sistemos klausimais.
2017-ųjų birželį iškeliavome trise: aš Tomas ir Jurgita. Keliavome Ramadano laikotarpiu. Ramadanas kiekvienais metais prasideda skirtingu metu, tai yra devintasis Mėnulio kalendoriaus mėnuo. Ramadanas - Šventasis mėnuo. Tikima, kad šiuo laikotarpiu „Pragaro“ vartai užsiveria ir „Dangaus“ - atsiveria; tai dorumo ir apsivalymo mėnuo, tai auka, siekiant priartėti prie Dievo, atsisakant visų malonumų. Šiuo laikotarpiu musulmonai susilaiko nuo bet kokio maisto, gėrimų, tame tarpe ir vandens, rūkymo, sekso ir kitų malonumų nuo aušros iki saulei nusileidus.
Buvo labai smalsu pamatyti kaip gi švenčiamas Ramadanas realybėje, tik labiausiai nerimą kėlė ar pavyks sklandžiai keliauti ir ar galėsime mes, atvykėliai iš tolimų kraštų gerti vandenį, ar rasim kur pavalgyti ir kaip apskritai tai įtakos mūsų kelionę? O buvo visko, juk keliavome vienu karščiausių laikotarpių, kuomet lauke tvyrojo nežmoniškas karštis, kai vietomis temperatūra siekė net + 40 laipsnių Celsijaus. Teko ir vandenį gerti pasislėpus, bet ne dėl to, kad kas pultų baudęs, o dėl pagarbos žmogui, kuris tokiame karštyje išdrįsta pasninkauti ir vietomis šventai laikytis savų taisyklių... Žinoma, kelionės metu visokių žmonių sutikome, mažiau ir daugiau badaujančiųjų, o kartu ir tikrai įdomių nuotykių patyrėme šiuo klausimu, bet apie viską iš eilės.
Pirma pažintis su Iranu - Teheranas
Tomas į savo skaityklę sukėlė viską, ką įdomaus ar lankytino rado iš „Lonely planet" ir "Wikitravel“ bei kitų interneto platybių, Jurgita surinko turbūt visus galimus taškus iš kelionių agentūrų pasiūlymų, perskaitėm ne vieno keliautojo blogą ir susidėliojom ganėtinai optimistinį kelionės planą :). Per 15 pilnų dienų apkeliavome štai tokį maršrutą, (su visais nukrypimais) beveik 5 su puse tūkstančio kilometrų.
Patekti į šalį buvo paprasta: vyrukas oro uoste užsiėmęs vadovo poziciją jautėsi beveik kaip scenoje, pasistatęs kėdutę ir visus sėkmingai vienu rankos mostu, savo iškalbingumu bei išraiškingais gestais viską kontroliavo. Dar prieš skrisdami svarstėm ar darytis nuotraukas vizai, ar užsisakyti kelionės draudimą iš anksto... Čia gi vienu savo mostu ir plačia šypsena jis suvaldydavo visus keliaujančius, nurodydamas kam ko reikia, kur už viską susimokėti, kur foto pasidaryti ar kur kelionės draudimą užsisakyti. Po to, sėkmingai surinkęs visus popieriukus perduodavo darbuotojams prie langelių. Tiesa, be viso šio šou įvyko maža smulkmenėlė: man į pasą įklijavo vizą su Jurgitos nuotrauka. Keliaujant prie pasų patikrinimo posto apėmė nerimas, bet juk tas smagus sceninės išvaizdos vyrukas sakė viskas bus gerai. Pareigūnas kiek pažiūrėjęs į nuotrauką paklausė ar čia aš? Vos pralemenau: „Na taip, bet čia taip gavosi....“ kažką dar bandžiau aiškint... Jis sako: „Gerai“. Tuomet antra priėjo Jurgita. Na ir tada, žinoma jau nebebuvo gerai... Gražino mane pasienietis pas „scenos“ vyruką paprašęs, kad tiesiog išbrauktų Jurgitos nuotrauką iš paso ir patvirtintų antspaudu. Anas gi, baisiausiai nustebęs kaip taip galėjo nutikti liepė savo kolegom sutvarkyti visą šį reikalą. Sutvarkymas buvo toks: lyg su peiliu "išpjovė" - išbraukė Jurgitos akis ir užštampavo gal bent penkiais tokiais pačiais spaudais... Po to kažkaip ilgai ir man ir Jurgitai nejauku buvo, pradžioj lyg sielą buvo kas man į pasą įkėlęs, o po to taip pat sėkmingai išrovęs.
Buvo jau 4.00 val. ryto, kai pradėjom klaidžioti po oro uostą ieškodami kur išsikeisti pinigus. Kadangi skrendant į Iraną dėl taikomų sankcijų šaliai, atsiskaityti kortele galimybės nėra, reikėjo dar prieš skrendant gerai paskaičiuoti galimas kelionės išlaidas bei visą sumą vežtis grynais pinigais. Oro uoste išsikeitėme pusę visos atsivežtos sumos ir tapome neregėtais milijonieriais. Baigę darbus su pinigais ieškojome taksisto, kuris nuveš mus į jau iš anksto rezervuotą hostelį. Kadangi Tomas buvo pastudijavęs taip vadinamą „stafkę“ nuvažiuoti iki miesto, kur kelionė trunka beveik valandą laiko tad buvo šiek tiek lengviau suderėti ir nelikti naktį apgautiems. Atsisėdus į automobilį pagaliau užplūdo ramybė. Vairuotojas paleido vietinę muziką, pro langus šmėžavo pavieniai žibintai ir tolumoje šviečiančios miesto šviesos... Keliavome tylėdami. Ausys gaudė kiekvieną melodijos vingį. Jaučiausi lyg kokiame filme. Pasijutau, kad esu kažkur labai toli, gal net visai netoli pasaulio krašto... Akys po truputėlį merkėsi, bet stengiausi išlikti budri. Juodoj naktį pradėjo matytis pirmieji šio miesto milžino vaizdai, ryškios įvairiaspalvės švieselės palei gatvę bei toliuose mirguliuojantys dar nematytais rašmenimis išvingiuoti užrašai, akys tiesiog merkėsi, bet buvo taip gera važiuoti, nenorėjau, kad vairuotojas sustotų.
