Čekijos grožis+Vokietijos pramogos+ Lenkijos druska ir liūdesys=žygis automobiliu

Čekijos grožis + Vokietijos pramogos + Lenkijos druska ir liūdesys = žygis automobiliu
Pavadinimo autorius – sūnus; jis ir dainelę sukūrė prieš išvažiuojant:
Mes iškeliaujam į didelį žygį
Per Lenkiją, Čekiją ir Vokietiją.
Ten tėtė vairuoja, mama šturmanuoja,
O aš poilsiauju, tralia lia lia lia lia bum.

Rugpjūčio 12 diena, penktadienis.
5.30 val. pajudame iš namų! Būkit palankūs mums, visi keliautojų dievai! Tėtė, iš to begalinio noro važiuoti, piktas kaip žvėris ir nervingas..., juokauju, aišku, bet, ko gero, jis truputėlį jaudinasi. Juk susiruošėme, kaip sakoma, „ant durniaus“. Savaitė prieš kelionę pakeitę maršrutą kardinaliai (mėnesį laiko planuota Šiaurės Lenkija-Vokietija-Danija, per vieną vakarą pavirto Pietų Lenkija-Čekija-Vokietija), diena prieš išvažiavimą apvertę jį aukštyn kojom, žinome tik vietas, kurias būtinai norime pamatyti. O visa kita – visiška nežinia, be jokio plano ar organizavimo. Ir man kirba širdis, labiausiai neramina nakvynės - kur ir kaip nakvosime. Bet ir beprotiškai „veža“ būtent ta nežinia.
Nelabai ką apie šią pirmą kelionės dieną yra ką pasakoti – tiesiog važiavimas per Lenkiją. Apie šios kaimyninės šalies kelius jau tiek ir tiek visur rašyta ir viskas žinoma, bet vis tiek – na, jau iš tikrųjų.... Labai mėgstu važiuoti, bet kad nepradėtum eiti iš proto, reikia jau laaaabai laaabai mėgti važiuoti.... Iki pietų dar važiavosi visai pusėtinai, nors kodėl tiek daug tų miesteliūkščių ant trasos, šviesoforų ir traktorių, įsitaisiusių ir lėtai sau pukšinčių kelio viduriu? Po pietų, matyt, pasibaigus darbo dienai, į gatves pasipylė galybė automobilių ir kamščiai pasidarė nerealūs. Dvi valandas praradome, besimaldami per pačius didmiesčių Lodzės ir Vroclavo centrus, besiginčydami su savo šturmane, bendrakeleive ir labai svarbia kelionės dalyve Garmyte... Iš tikro tai navigatorius, nežinia kodėl mūsų pakrikštytas moterišku vardu. Kadangi jis skolintas (ačiū, Mariau), o mes neišnagrinėjome jo iki siūlelio, todėl ir malėmės per miestus, kai kiti protingi žmonės tuo tarpu juos apvažiuoja. O Garmytės savininkas Marius, keliaudamas po Kanadą ir norėdamas pamatyti daugiau miestelių, buvo įsakęs jai vengti greitkelių. Taip ir liko šis apribojimas, ir tik prapylus visą Lenkiją ir praradus daug gražaus laiko, mes pagaliau susiprotėjam peržiūrėti nustatymus.
Vis tiktai Lenkijos neįveikėme. Iki Čekijos sienos dar apie valanda kelio, bet jau tamsu, 21.30val., ir nuovargis – ne paskutinėje vietoje, mašinoje praleista apie penkiolika valandų – nusipelnėme poilsio. Išsukome iš kelio į kažkokį miestelį paieškoti nakvynės vietos. Vienas viešbutis mums pasirodė per brangus, o antrame už 140 zlotų gavome kambarį su pusryčiais. Čia truputį pasitaisė nuomonė apie lenkus – labai malonūs prisiminimai apie šį viešbutuką ir jo darbuotojus.
Kadangi persisukame laikrodžius viena valanda atgal, pasidžiaugiam, kad valandą gavome dovanų. Tokiu laiku gyvename visos kelionės metu.
Pirmos dienos reziumė. Tai nepasisekė mums su kaimyne; bjauri šalis, kartais primenanti bomžyną, tos baisios reklamos visur, kas milimetras, chamiški vairuotojai, tragiški, amžinai remontuojami keliai.
Pamoka: prieš išvykstant, navigatorių būtina išnagrinėti ir nusistatyti pagal savo norus.

Rugpjūčio 13 diena, šeštadienis.
Išsimiegoję, skaniai ir sočiai papusryčiavę 8.30 val. iškeliaujame toliau. Po pusantros valandos kertame Čekijos sieną. Štai ir pirmasis kelionės tikslas: Čekijos akmenų miestas Adršpachas. Gamtos rezervatas, viena unikaliausių Čekijos vietovių. Turizmo pradžia Adršpache laikomi 1700 metai. Smiltainio uolos, veikiamos vandens, vėjo ir šalčio pavirto į įdomias, milžiniškas, iki 100 metrų aukščio akmenines figūras. Visas turistinis maršrutas siekia 3,5 km. Mes apėjome 1,5 km aplink buvusį smėlio karjerą, virtusį ežeru, kurio vanduo, nuo dugne esančių vario rūdų, smaragdinis. Labai lijo, todėl malonumas nelabai didelis vaikščioti. Ežerą galima apiplaukti ir laivu, bet vėl gi dėl lietaus neplaukė laiveliai.
Mes aplankėme Adršpachskyje skaly, prieš jas dar yra nuoroda į Teplickyje skaly. Apie pastarąsias nieko iš anksto nežinojome, kaip paaiškino parkingo darbuotojas, šios uolos – romantiškosios, o Adršpacho - rūsčiosios. Turint laiko, tikrai verta aplankyti jas abi. Gamtos grožis, uolos, vanduo – niekada negali pabosti, niekada negali atsižiūrėti.
Toliau traukiame į Liberecą. Šiaip joks miestas, išskyrus Karlovy Varus, mūsų kelionės maršrute nebuvo numatytas, mes važiavome pasigrožėti Čekijos gamtos stebuklais. Aš abejinga miestams, o kartais jie mane net slegia, erzina, vargina. Juo labiau, visi miestai Europoje panašūs, visi įsikūrę abipus upių. Su retomis išimtimis, manęs nedomina tai, ką sukūrė žmogus: pastatai, muziejai, ar juo labiau – bažnyčios. Liberecas buvo pakeliui ir ten mes vykome pramogauti – pasimaudyti vandens pramogų parke. Kol suradome Babilono pramogų centrą, išklausinėjome gal penkių čekų, apsukome nežinia kiek ratų mieste, kol galų gale jau norėjome nusispjauti ir važiuot toliau, bet prie prekybos centro paklausėme vienos vokiečių šeimos ir jie gražiausiai, aiškiausiai nurodė kelią.
Kadangi buvo šeštadienis, tai žmonių baseinuose buvo tiršta, ir vandens parkai mums jau jokie stebuklai. Bet buvo smagu, atradome tokių paprastų, bet žiauriai fainų atrakcijų, kurių dar nebuvome patyrę jokiame akvaparke.
Prisimaudę, atsigaivinę nusistatome sekantį kelionės tikslą – Hrensko miestelis, Šiaurės Bohemija, Čekijos Šveicarija. Bet tai bus rytoj, šiandien dar reikia susirasti, kur miegosime. Prie Hrensko suradome kempingą, visai atsitiktinai, pasiimame namuką už 400 Kč – 60 Lt. Verdame sriubytę savo primusiuku, geriam čekišką alų ir džiaugiamės – viskuo.
Antros dienos reziumė. Labai graži šalis. Labai gaila, kad lijo Adršpache, nepraėjome visos turistinės trasos, ten dar buvo galima pamatyti Didįjį ir Mažąjį krioklius, tarpeklį, yra dvi apžvalgos aikštelės. Bet ir tai ką pamatėme, nepamirštama.
Pamoka. Jei jau važiuojame su navigatoriumi, reikia išnaudoti jo galimybes ir prieš išvykstant, atlikti namų darbus, t.y. internete susirasti tikslius lankytinų objektų, tokių kaip, pvz. Babilono pramogų centras, adresus.

Rugpjūčio 14 diena, sekmadienis.
Gal bus graži diena? Labai reikėtų, nes šiandien – didysis žygis link Pravčicka brana. Iš Hrensko automobilių stovėjimo aikštelės iki turistinės trasos pradžios dar 1,5 km pėsčiomis aukštyn asfaltuotu keliu. Nuo maršruto pradžios iki smiltainio uolos – dar 2 km mišku, visą laiką kylant aukštyn. Kopti nėra sunku, reljefas lengvas ir specialios avalynės nereikia. Aplinkui, iš visų pusių kur tik bepažvelgsi – apsamanoję milžinai „puntukai“. Tikrai, didžiuliai akmens luitai, tik dar kartą patvirtinantys gamtos didybę ir žmogaus menkumą.
Pagaliau pamatau Pravčicka brana – didžiausią natūralų akmens tiltą Europoje. Jis laikomas
gražiausiu gamtos reiškiniu Čekijoje, Čekijos Šveicarijos nacionalinio parko simboliu. Užima kvapą vaizdas, o ir matmenys įspūdingi: minimalus storis 3 m, angos aukštis 16 m, plotis 7-8 m. Šie akmens vartai stūkso nuo neatmenamų laikų. 1881 m. šalia smiltainio uolos-tilto kunigaikštis Edmund Clara-Aldringen pastatė pilį, pavadintą Falcon lizdu. Pilis buvo pastatyta per vienerius metus, dirbo meistrai iš Italijos. Šiandien pirmame pilies aukšte yra nacionalinio parko muziejus.
Po pasaulį pasklidus žiniai apie pasakiško grožio gamtos reiškinį, čia lankėsi daugybė garsių žmonių, įkvėpimo sėmėsi Hansas Kristianas Andersenas.
Sėdime po tiltu, geriam alų, sūnelis valgo ledus, diena nuostabi, saulėta, šilta – ir grožimės grožimės.... Iš čia veda takeliai dar į tris apžvalgos aikšteles. Atsiveria tokie kanjonai, kokių niekada nemačiau! Sunku patikėti, kad esame Čekijoje, o ne kur nors Graikijoje... Galėtum čia būti visą dieną, bet mūsų laukia kelias.
Suvaikščiojus septynis kilometrus, praleidus kalnuose didesnę pusę dienos, visai gera sėsti mašinon. Nuo Pravčicka brana, truputį nusileidus žemyn, veda dar viena turistinė trasa link Kamenickos upės. Jos ilgis net 12 km, jei būtume ėję, visiškai iškristume iš savo maršruto ir grafiko.
Skubame link Teplice miesto. Miestas garsus savo terminių vandenų baseinais, savo „laznėmis“, t.y. pirtimis, kurių mes ir norėjome. Ir vėl pasikartojo Libereco scenarijus, užsimušdami ir mašina, ir pėsčiomis ieškojome tų „laznių“; vieną pagaliau suradome (pasirodo, visą laiką ratais vaikščioję aplink ją), bet ji jau nebedirbo, gal, kad sekmadienis, vakarop. Tai vėl nuvažiavome į vandens parką, nediduką, bet visai tuščią, buvome keli žmonės ir puuuikiaiii bei pigiai pasimaudėme! Po karštos dienos to labai reikėjo - sumerkt į vandenį kojas, dilgsinčias nuo ilgo vaikščiojimo ir laipiojimo po kalnus. O Teplice miesto centras visai gražus.
Iš Teplice sukame link Karlovy Varų, mėgindami pakeliui rasti kempingą. Paieškos nesėkmingos, temsta, labai niaukiasi, artėja audra ir naktis. Išsukome iš kelio, pamatę kempingo nuorodą ir staiga prapliumpa dangus, žaibuoja, valytuvai nespėja valyti, o pakilus įkalnėn, keliukas atrodo taip, lyg vestų į niekur. Mūsų navigatorius Garmytė klykte klykia mums, radus vietą apsisukti. Sunkiai, bet įvykdome jos reikalavimus, jokio kempingo ten nėra, tik viešbutis, kuris užgieda už naktį 2100 Kč. Atsiprašome, mes ne turtuoliai, ir nepaisydami audros, grįžtame į trasą. Sūnus iš baimės tirta mašinoje, labai bijo žaibų, girdžiu, kaip jis patyliukais šaukiasi savo namučių, o man sugelia širdį, kam išsivežėm vaiką į tokią kelionę.
Bet kelionių dievai mums palankūs ir visai truputį pavažiavę, ant trasos pamatome Formulės viešbutuką visiems pravažiuojantiems ir už 800 Kč - 120 Lt., apsinakvojame. Vėl visi trys esame labai laimingi!
Trečios dienos reziumė. Nuostabi diena! Pravčicka brana ir Moravijos karstas, kuriame dar būsime – mano du pagrindiniai šios kelionės tikslai; vyrų, įtariu – Legolendas, jie gi abu vaikai. Bandau prisiminti, ar esu mačiusi gražesnį gamtos kampelį – Santorino sala? Bet joje labiau žavi tie nerealūs žaisliniai nameliukai, aplipę kraterio šonus. Teidės nacionalinis parkas Tenerifėje? Kaip ir Santorine, ten pasidarbuota ugnikalnių. Ai, Austrijos Alpės! Pagaliau prisiminiau, kaip galėjau pamiršti, taip, ten dieviškas grožis! Nerealiai graži Kroatija. Tačiau nepaprastai gražu buvo čia, tokioje artimoje Čekijoje, kur ir didelių kalnų nėra, didžiausias Sudetų aukštis 1602 m.
Pamoka. O su kempingais tai Čekijoje, pasirodo, cherovata. Ir visa likusi kelionė patvirtins šią išvadą. Žemėlapis nusėtas palapinių simboliukais, bet ant trasos praktiškai nėra jokių nuorodų. Pirmą kempingą radome visai atsitiktinai, apie jį nebuvo jokių ženklų. Ten, kur sekėme ženklais, neradome kempingų. Jei ant pagrindinio kelio ir yra „palapinė“, tai pasukus tuo keliuku, sekančioje sankryžoje jau nebeaišku, į kairę ar į dešinę sukti, ir kiek kilometrų reikia važiuoti. Kadangi mes važiavome ne tik pagrindiniais keliais, bet, ko gero, didesnę šalies dalį pravažiavome miškais, kalnais, tokiais vingiuotais raitytais šunkeliais, kur sunkiai prasilenkia mašina ir dviratis (ačiū Garmytei), tai galiu visai atsakingai teigti, kad nuorodų nėra ant jokių kelių. Gal vėl gi reikia turėti tikslius adresus, bet rimtai abejoju, ar ten nusikapsčius, tuos kempingus rastum.

Rugpjūčio 15 diena, pirmadienis.
Išvažiavome iš viešbučio 8.30 val., kiek pavažiavę ir radę vietelę, stojome gamintis pusryčius. Ach, kokia skani buvo tėtės kepta kiaušinienė, skanesnės nesu valgiusi. Net sūnus, kuris šiaip nevalgo kepto kiaušinio, kirto, net ausys linko. Vos spėjome pavalgyti ir susikrauti daiktus, pradėjo lynoti, apsiriaugė visas dangus. Į Karlovy Varus atvažiavus, jau pylė kaip iš kibiro.
Karlovy Varai – didžiausias ir garsiausias Čekijos mineralinių vandenų kurortas. Pasak legendos, Karolis IV medžiojo, kai vienas iš jo skalikų įkrito į karštąsias versmes ir taip buvo atrastas šis miestas. Šlovė apie gerąsias mineralinių vandenų savybes pradėjo sklisti nuo XVI a. Čia lankėsi Šopenas, Bethovenas, Getė buvo atvykęs net 13 kartų. Iš viso mieste yra 12 mineralinių šaltinių, įkurtų penkiose kolonadose. Pats garsiausias ir karščiausias iš jų – 72 laipsnių. Mes ragavome patį šalčiausią – 30 laipsnių garsiojoje Mlynska kolonadoje. Labai rusiškas miestas, savo grandioziniais pastatais, dvasia. Ne paslaptis, kad čia ilsisi rusų oligarchai, susipirkę nekilnojamo turto, tradicijos siekia dar carinės Rusijos laikus. Kai sutiktos moters, pasiteiravome, gal ji kartais kalba rusiškai (norėjome greičiau surasti kolonadą, nesinorėjo klaidžioti per lietų), ji išdidžiai, net su tam tikra nuostaba, kaip galime tuo abejoti, atsakė: „Be abejo“ („естественно“). Rusų nacionalizmas yra be ribų, man, pavyzdžiui, visai ne „естественно“, kad Čekijoje rusai jaučiasi kaip savo namuose.
Lietus sumaišė planus pasimaudyti atvirame terminiame baseine. „Becherovkos“ muziejus buvo uždarytas. Karlovy Varai garsūs dar ir savo žolelių likeriu Becherovka, taip pavadintu receptą sugalvojusio ir kurorte dirbusio daktaro garbei. Gražią dieną būtų smagu čia pabūti, pasivaikščioti, pakilti į Dianos kalvą apžvelgt apylinkes, tačiau per lietų nesinorėjo valkiotis.
Mes buvome planavę po Karlovy Varų, važiuojant link Vokietijos, užsukti dar į du kurortus: Marianske Lazne ir Františkovy Lazne. Bet lietingas oras pakoregavo planus ir pakeitė kursą link Pilzeno. Pilzene mus dominantis objektas buvo Dinozaurų parkas. Šiaip dinozaurų parką buvome numatę apžiūrėti Ostrave, jau išvažiuojant iš Čekijos, Lenkijos pasienyje. Bet kadangi šiandien atsirado laisvas pusdienis, ir iš kelio praktiškai neiškrypstame, todėl, prašydami dangaus liautis pylus, patraukėme Pilzeno link. Paskui paaiškėjo, kad gerai padarėme, nes prie Ostravo mes atsidūrėme jau visai vakare ir tų padarėlių būtume nepamatę. Gal ir neypatingai didelis būtų nuostolis, bet vis tiek sūnui tai buvo atrakcija, pas mus tokių parkų nėra. Be to Ostrave yra vien tik Dino parkas, o Pilzene jis – didelio zoologijos sodo dalis. Tiesa, bilietai, be abejo, truputį brangesni, bet daug įdomiau.