Maršrutas: Vilnius – Berlynas – Volfsburgas – Seregentis – Bremenas – Odensė – Kronborgas - Kopenhaga – Miono uolos – Sopotas – Gdanskas – Kentšynas - Vilnius.
Maršrutas biudžetinis, nieko tokio ochh jame nėra, nė viena iš aplankytų šalių toli gražu nebuvo mano svajonių šalis. Bet kai norisi prasilėkti savo automobiliu ir neišleisti labai daug pinigų, - tai visai neblogai. Na, ir sūnus jau suaugo, turi savo tvirtą nuomonę ir į jokius pietus jo ir surišto nebenuveši. O šiai kelionei dar kažkaip pavyko jį įkalbėti. Tiesą sakant, mano mylimiausio vaikino pasaulio žemėlapyje, be Lietuvos, yra tik vienintelė šalis – Anglija, ir jis kryptingai savo gyvenimą vairuoja link jos. Nuo rugsėjo pradėjęs mokytis tarptautinio bakalaureato klasėje, dar žingsneliu priartėjo prie savo svajonės. Apie aplankytus miestus ar objektus labai neišsiplėsiu, šios informacijos pilnas inernetas, daugiau papasakosiu apie buitį: kur ir kaip miegojome, kuo važinėjome, kokias baudas mokėjome ir pan. Ši informacija gal kam ir bus naudinga.
1 diena, 380 km. Mintis, kad reikės visą dieną kankintis per Lenkiją, šį kartą buvo nepakeliama. Todėl nusprendėme Lenkiją pasidalinti į dvi dalis; tegul brangiau, atsiranda papildoma nakvynė, bet komfortiškiau. Išvažiuojame penktadienį po pietų, galvojau, bus pilna furų, bet kelias keistai maloniai tuščias. Nakvojame Mazovijos Ostruvoje, iki Varšuvos lieka 100 km. Viešbutis Dworek Nad Stawem, Lenkijos kontekste tranzitinei nakvynei tikrai per brangus (60 eurų su pusryčiais), bet kai jį suradau, iš karto atsakiau anksčiau rezervuotą pigutėlį motelį ir užsibukinau Dworeką. Labai norėjau pamaloninti vyrąJ. Buvęs dvarelis, šalia greitkelio, nuostabi teritorija ir aplinka, prūdelis, viduje taip pat viskas poniškaJ. Bet svarbiausia – tuo pačiu tai yra ir alaus bravoras. Žodžiu, vakarojome restorane, užsisakę degustacinį keturių ten gaminamų alaus rūšių rinkinį. Ta, kuri alaus negeria iš viso, vienos rūšies alų dar šiaip taip iškankino, bet vyras kaifavo ir sakė, kad labai geras alus. Nors tai buvo tik pirmoji kelionės diena, jis jau buvo pasiryžęs čia ir pasilikti.
2 diena, 660 km. Išsimiegoję, įšokame į autostradą ir ja lekiame iki pat Berlyno. Gal „lekiame“ ne visai tinkamas žodis, buvo daug kelio darbų, kamščių, todėl atvažiavome gerokai vėliau, nei planavome. Vokietijoje, kaip žinia, keliai vis dar nemokami (koks gėris), o už Lenkijos autostradą keturiuose mokėjimo punktuose kelių mokesčio iš viso sumokėjome 87,90 zlotų arba apie 22 eurus.
Dvi paras gyvename Berlyne, Hotel-Pension Spree. Labai ekonominis variantas, tiesiog prastas, kaip prieš trisdešimt metų. Bet gauname standartinius pusryčius, pakankamai nebloga vieta, geras susisiekimas su miesto centru (nuo viešbučio trys sustojimai metro iki Zoo, paskui autobusu iki centro), aplinkui daugybė visokių restoranėlių visiems skoniams: Italijos, Azijos, Kroatijos, Indijos virtuvės, parduotuvės. O ypatingas pensiono pliusas – registratūros darbuotoja iš Lietuvos. Kadangi mes paėmėme parvežti siuntinuką jos vaikams į Vilnių, mums padarė nemokamą parkingą. Tikrai padėjo patarimais, ypač dėl miesto transporto. Pirkome grupinį bilietą vienai dienai (19,90 eur), ir visi trys galėjome visą dieną važinėti bet kokiu visuomeniniu transportu.
3 diena, Berlynas. Ilgai miegoti negalime, nes užrezervuotas Reichstago lankymas. Tai vienintelė vieta per visą kelionę, kai turėjome būti konkrečiu laiku. Nėra būtina rezervacija, bet skaičiau, kad tuomet reikia ir valandą ar net dvi stovėti eilėse. Nors kai mes buvome, gal todėl, kad buvo rytas, jokių didžiulių eilių nepastebėjau. Reichstago lankymas nemokamas.
Registruotis čia https://www.bundestag.de/en/visittheBundestag/dome/registration.
Praeiname griežtas patikras, metalo detektorių, patikrina pasus, pasiimame audiogidus. Man buvo įdomu, o sūnus žiauriai nusivylė. Jis, vargšas, tikėjosi, kad bus toks pat lankymasis kaip Anglijos parlamente, o čia tiesiog moderni, informatyvi apžvalgos aikštelė. O, Vestminsterio rūmai! Jie, kartu su abatija, paliko patį didžiausią įspūdį per viešnagę Londone. Aišku, kad Reichstago kupolas negali jiems prilygti. Bet mums su vyru, „vergovinės santvarkos“, pasak sūnaus, atstovams, buvo įdomu. Ir visus senus rusų filmus prisiminėme, ir tarsi jautėme tų laikų dvasią. Daug užrašų, aišku, nuvalyta, radome vieną „Makarov. Astrachan“. Vaikinas iš kažin kur, Astrachanės, praėjo visą karo mėsmalę, atkako iki Berlyno, įbrėžė ant sienos savo pavardę.... Pasikeitė laikai, mąstysena, istorija, bet man atrodo, aš net galiu įsivaizduoti, ką jis jautė tą akimirką, brėždamas savo įrašą....
Po kupolo, sėdame į apžvalginį Hop on-Hop off autobusą ir atsižymime prie visų svarbiausių miesto įžymių vietų: Brandenburgo vartai, Berlyno siena, Berlyno katedra, Aleksandro, Potsdamo aikštės, Chekpoint kontrolės postas, Memorialas Europos žydams. Kažkokiu keistu grafiku važiuoja šie Berlyno autobusai. Visai ne kaip Londono busaiJ. Taip jau išeina, kad Londonas mums tapo savotišku vertės matu, etalonu, pagal kurį viską lyginame. Berlyno autobusas paveža kelis sustojimus ir stoja pertraukai, pakankamai ilgai, stovi apie 20 minučių; vėl pavažiuoja ir vėl stop. Neaišku, ar perlipti į kitą, ar laukti. Ir informuoja apie sustojimus keistai, vienus praneša, kitų – ne. Tą dieną buvo labai karšta, tai taip ir kepinome galvas ant saulės. Miesto centre ypatingai daug šviesoforų, vienas ant kito, tik pajudame, vėl raudonas. Aš neiškentusi burbtelėjau: „Užkniso tie šviesoforai“. O vyras man: „O mane užkniso tas miestas“. Va toks maždaug požiūris ir liko apie Berlyną. Labai didelis, labai urbanistinis, labai išraustas, perkastas, gražus, didingas, bet varginantis. Ir vėl gi grįžtame prie Londono: dar didesnis, bet toks jaukus ir savasJ.
Berlyne turėtų būti gera tiems, kas mėgsta klubinį, naktinį gyvenimą. Čia į temą mūsų kraštietės viešbučio administratorės pasakojimas apie berlynietes: „mums rūpi šeima, namai, norisi ką nors skanaus pagaminti, o joms galvoje tik botoksas, apsipirkimai, barai; va, mano kolegė, po darbo ne namo eis, o į barą ir grįš namo apie pirmą valandą nakties, nesvarbu, kad vyras namie laukia“. O toji kolegė jau oi kokia nebe pirmos jaunystėsJ.
Dar aplankėme pora pusiau pramoginių muziejų: DDR museum – kaip jis pats reklamuojasi „interaktyviausias muziejus pasaulyje“ vienas populiariausių Berlyno muziejų, ir SPY museum. Tam, kad juose būtų tikrai labai įdomu, reikia mokėti vokiečių kalbą. Aš galėjau būti juose ir nebuvusi.
4 diena, 320 km. Papusryčiavę, išsiregistruojame iš viešbučio ir važiuojame į Potsdamą. San Susi rūmai pirmadieniais lankytojų nepriima, bet parkas atviras, todėl pusvalandį pasivaikščiojome. Matyt, jau per daug parkų esu mačiusi, nes labai didelio įspūdžio nepalieka. Juo labiau, kad birželio mėnesį buvome nukeliavę į Sankt Peterburgą ir matėme fantastiškus Peterhofo fontanus. San Susi parkas toks apdulkėjęs, kasdieniškas.
Šiandien pagrindinis tikslas – automobilių miestas Volfsburgas ir Autostadt – tarsi pramogų parkas, automobilių muziejus. Jame ne tik „Volkswagen“ automobiliai, bet ir „Škoda“, „|Seat“, „Audi“, - iš viso aštuoni paviljonai, istoriniai senoviniai automobiliai ir ateities modeliai. Didžiulėje teritorijoje yra dvi išbandymo trasos, du cilindriniai naujų automobilių laikymo bokštai, kuriuose telpa 800 mašinų. Daug ką gali paliesti, išbandyti, įsėsti, pačiupinėti. Parke laisvai gali pusę dienos praleisti net tie, kurie nealpsta dėl automobilių, o ką jau sakyti fanams. Labai patiko. Ir bilietai nėra brangūs, mums trims kainavo 36 eurus, perkant internetu, suteikiama bilietų grąžinimo galimybė.
