3 diena
Pirmas rytas Normandijoje parodė, kad nemelavo tie žmonės, kurie rašė apie lietų. Palijo jau ir naktį, vakarykščios saulės neliko nė padujų, dangus apsitraukęs pilkais kamuoliniais debesimis, gerai, kad nors nešalta, ir vėjo stipraus nėra. Prancūzija, 2 savaitėm tenka užmiršti sočius Vokiškus pusryčius, įskaitytus į viešbučio kainą, ir pačiam rūpintis prasimaitinimu. Kadangi Fecampą apėjom vakar, o apžiūrėti 11 a. statytą bažnyčią norinčių neatsirado, vienbalsiai nutarėm pusryčiauti kitame kelionės taške Etretate. Iškart paminėsiu, kad šiandien mūsų laukia tik 186 km važiavimo (nors nuvažiavom kokiu 100 km daugiau), todėl perdaug neskubėdami išsiruošėme į kelią. Nutariau truputį pagudrauti, ir kaip paprastai atsitinka tokiais atvejais, apgavau pats save. Kadangi mūsų koplytėlė stovėjo ant kalno, o pirminis tikslas buvo pasiekti vakar pakeliui pravažiuotą Super-U ir iš anksto apsirūpinti provizija vakarui, tai nesileisdami į miestelį, pasukome numanomai reikiama kryptimi, tikėdamiesi įkirsti į reikalingą kelią (Tomtomo galymybės dar buvo išstudijuotos labai paviršutiniškai, todėl jo apskritai neįsijungėm). Keliukas pradėjo nerealiai vingiuoti, pervažiavom kelis kaimelius vos ne per žmonių daržus ir po kokių 20 km tokių klaidžiojimų atsidūrėm Valmont miestelyje. Visas miestelis kažkokiose griovose, eismas visur vienpusis ir, kažkodėl, labai intensyvus, parduotuvių nerasta. Ką gi, jungiamės aparatą, nusistatom Etretatą ir vėl patenkam į Fecampą iš kur jau D940 keliu atvykstam į Etretatą. Visą laiką smulkiai ir nuobodžiai lyja. Etretatas – kurortinis miestelis, todėl, nors ir pirmadienio rytas ir dar ne sezono metas, nusiteikiam nerasti, kur pastatyti mašiną, bet miestelyje gana tuščia. Pagal ženklus pravažiavę pro TIC, ištyrinėjom situaciją ir palikom mašiniuką visai netoli nuo centro, šalutinėj gatvelėj, nemokamai. TIC’e gavom atsakymus į du pagrindinius ryto klausimus, kur pavalgyti pusryčius ir kaip patekti prie “drambliukų”, be to dar ir žemėlapį, todėl pilnai apsiginklavę patraukėm pagrindine gatve. Tiesiai priešais dengtą centrinį turgų radom gana didelę country stiliaus taverną, kuri, atrodo veikė, nes kitos maitinimo įstaigos arba nerodė jokių gyvybės ženklų, arba puikavosi iškabomis” moules-frites”, na, jau šito gero tai mums tikrai nereikia, ir dar ryte. Tavernoje žmonių buvo lygiai 0, o gauja įvairiausio plauko berniukų-padavėjų tvarkė stalus. Pirmiausiai mus pasitiko visiškai baltas vokiečių aviganis (gal ir ne vokiečių, bet atrodė visiškai taip), matyt, gyvenantis čia šeiminiko teisėmis, po to priėjo ir vienas iš padavėjų. Į mūsų klausimą, ar galima papusryčiauti, atsakė, žinoma, galima, pasodino prie stalo ir nurinko tuščias vyno tauręs, kurias ką tik buvo išrikiavęs, prieš tai, lyg tarp kitko paklausė, ar mes pusryčiams gersim vyno, gal negersim, nors dauguma prancūzų, turbūt, geria. Tik vėliau pagalvojom, kad reikėjo prašyti ne pusryčių, o šiaip pavalgyti, nes ir gavom tą, kas yra prancūziški pusryčiai, kruasanai, bagetės, sviestas, džemas, kava. Tiesa, visko buvo pakankamas kiekis, todėl kirminą numarinom, tik įdomiausia, kad visą maistą atnešė ne viemas padavėjas, o, gal kokie trys. Vienas atnešė kruasanus, kitas džemą, po to dar kitas papildoma sviesto gabaliuką, toks jausmas, kad jie viską iš kažkur vogė ir paslapčiomis vis padėdavo ant mūsų stalo, labai juokingai atrodė, vienok. O tuo pat metu visi padavėjai susėdo už didelio stalo patys papusryčiauti, ir valgė anaiptol ne kruasanus, o įvairiausius kepsnius ir guliašus (sėdėjo visai šalia mūsų, todėl negalėjom nematyti). Va tada ir pagalvojom, kad ne to paprašėm, bet buvo jau pervėlu. Už pusryčius sumokėjom 22 eurus, brangoka, bet ir vėliau pastebėjom, kad ir viešbučiuose, ir kavinėse tokie standartiniai prancūziški pusryčiai žmogui kainuoja 6-9 eurus, todėl vėliau jų ir nebesibaidėm, ne namie esam, tenka prisitaikyti.
Lietus dar sustiprėjo, bet mes patraukėm link jūros. Eiti teko tik apie kokias 5 minutes, miestelis visai nedidukas. Krantas toks pat, kaip Fekampe, akmenukai
Antra šios dienos dalis buvo teminė, ir visi lankytini objektai vienos srities. Buvusieji tuose kraštuose galėtų spėti iš trijų kartų, kur mes važiuosim toliau. Tikriausiai neatspėjote – visi objektai pažymėti “D-Day” ženklu. Apsimesiu labai protingu ir pabandysiu paaiškinti , kas tai yra, nes mūsuose toks pavadinimas nelabai sutinkamas. O yra tai paprasčiausias Sąjungininkų išsilaipinimas Normandijos pakrantėje 1944 m. birželio 6 d., taigi, mūsų tikslas Utah Beach, Omaha Beach ir papildomai, kas su tuo susiję ir bus surasta pakeliui. Kažkodėl labiausiai žinomi šie du paplūdimiai, nors jų ten dar koks penketas ar šešetas yra. Manyčiau todėl, kad čia išsilaipino Amerikiečiai, o kituose – Britai, Kanadiečiai, Australai, Prancūzai ir kiti prijaučiantys. Dar pora žodžių apie patį pavadinimą, ką gi jis visdėlto reiškia, man pačiam buvo labai įdomu, bandžiau surasti kokį žodį, kad atitiktų sutrumpinimą, o pasirodo… Visagalis internetas padėjo. Pasirodo, kad tai grynai karinis terminas, reiškiantis puolimo dieną, pilnai jis skambėtų Day-Day. Gyvenime nebūčiau sugalvojęs. Gal, mieli skaitytojai, (ot prilipo, ačiū p. A.Užkalniui, bet beveik fiziškai nepernešu šitos frazės ir daugiau pasistengsiu jos nenaudoti) kam nors ir nelabai įdomu apie tuos karus, bet juk išanksto perspėjau, kad rašysiu kas man patinka, bet jau truputį nukrypau nuo temos.
Taigi, iš Etretato pasukom D39 keliu autostrados A29 link, nes norėjom pamatyti ir pervažiuoti Pont de Normandie (kiek atsimenu, zakas apie jį rašė), nors jis ir nepateko į D-Day kategoriją, bet buvo pakeliui. Lietus vis nesiliovė, mūsų Rasa piktu balsu šnekėjo kažkokias nesamonės, tipo vingiuotam kely – suk į kairę, suk į dešinę- v.ž. suk į “kairešinę”. “Raska matyt kavos iš ryto negavo, kad tokia pikta, o dar ir ant galvos lyja. O kas ačiū pasakys po suk į dešinę, mždaug - suk į dešinę, ačiū. O galėtų A. Dainavičias vaidinamas personažas iš “Dviračio” įgarsinti.” Vienu žodžiu, linksminomės važiuodami, ir po kažkurios nuorodos “ esant galymybei apsisukite autostradoje”, kažkam išsprūdo – nu ta Raska visai išpindėjo. Tai ir buvo tikrosios krikštynos. Nuo tos akimisrkos nieka kitaip, kaip taRaska, jos ir nevadinam. Vėl nukrypau į lankas, bet tai svarbu – ekipažo narys užsitarnavo Vardą.
Neužilgo privažiavom ir tiltus. Rašau tiltus, nes jie ten du.
Pasidžiaugę inžinieriniu šedevru,
Patikrinę taRaskos sugebėjimus, jos pagalba patekome į supermarketą Carefour (didelis tarptautinis tinklas su degalinėmis), kur apsirūpinom provizija vakarui, o kaikuo ir ilgesniam laikui, todėl dabar ramiai galėsim vykdyti tolimesnę programos dalį. Pirmiausiai pervažiavom Honfleur miestelio kampą, kiek spėjom pamatyti, labai gražus miestukas, taip norėjosi pasivaikščioti, bet į programą nebuvo įtrauktas, todėl nestojom. TaRaskai nurodėm vengti mokamų kelių ir parodyti lankytinus objektus. Na ir pasivažinėjom tada pakrantėmis ir kalniukais per miškus ir kaimus. D513 keliu patraukėm į Trouville-s-Mer ir Deauville, kur turėjo būti ant aukšto kalno kažkokia baterija. Nuorodų jokių, taRaska nuvedė į kalną, liepė važiuoti per šlagbaumą, o po to kažkokiais senais laiptais, kadangi daugiau tokių blūdytojų nesimatė, nutarėm palikti tą bateriją ramybėje ir važiuoti tiesiai į Omaha Beach, bet kadangi, nuo pakrantės jau buvom šiek tiek nutolę, tai taRaska mus nuvedė tokiais keliukais, kad tik laikykis, pločio, kaip geras dviračių takas, vingiuoti ir kreivi, tai ir greitis atitinkamas. Vos išlindę į šiek tiek didesnį D27, patekom į begalinius kamščius su galybe statybinių sunkvežimių ir visokios kitokios sunkiosios technikos, o laikas tai eina, per 1,5 h nuvažiavom gal kokius 30 km. Taip nieko gero nebus (pajūriu važiuoti blogai dar ir dėl to, kad ten nėra tilto per Orne upę ir vistiek reikėtų važiuoti tolyn nuo jūros) nutarėm ir šokom į greitkelį A13, pralėkėm Caen, toliau N13 iki Bayeux. Kaip tik pradėjom kalbėti, kad visiškai nėra jokių nuorodų į lankytinas vietas ir mūsų ieškomus objektus, bet, pasirodo, buvom dar per toli, už Bayeux nuorodos atsirado. Dar šiek tiek pavažiavę, išsukom į D517 ir per Saint-Laurent-sur-Mer, kaimelį su pilkais akmeniniais namukais ir miniatiūrine bažnytėle, D514 keliu patekom į Vierville-sur-Mer, kur ir yra tas garsusis Omaha Beach. Privažiuoti galima visiškai prie pliažo, stovėjimo aikštelės nemokamos ir beveik tuščios. Pamatėm visiškai ne tai, ko tikėjomės, prisižiūrėję tokių filmų, kaip “Gelbstint eilinį Raena” ir pan. Jokių įtvirtinimų, jokių bunkerių ir griuvėsių, o vietoj to didžiulis, kokio 100 m pločio gražaus gelsvo smėliuko pliažas
Ką gi , po truputį, po truputį, o jau ir 5 h po pietų. Liko nuvažiuoti iki Utah Beach – 42,5 km, bet žinant vietinių keliukų greičius, tai ne tiek ir mažai. TaRaska gavo užduotį, o kadangi mokamų kelių toje vietoje nėra, puolė uoliai mus vedžioti šunkeliais. Pradžioje tvarkingai važiavom tuo pačiu D514, prireikus išvažiuoti į magistralinį kelią N13, atsirado problemų, nes keliai nesikerta, arba, anot jos, kertasi ten, kur faktiškai nėra pravažiavimo. Tokiu būdu dar gerokai pasimalėm po Narmandijos kaimelius, kol iššokom į N13. Pravažiavom savo nakvynės miestelį Isigni-sur-Mer ir iškart už Caretan pasukom D913 keliu link Utah Beach.
