Vokietija: Automobiliu po Europą

Intro
Pasakojimas apie prieš 3 metus įgyvendintą kelionę su nuosavu automobilių po Europą, aplankant Čekiją, Vokietiją, Liuksemburgą, Prancūzijos kampą (Elzasą), šiek tiek Šveicarijos ir Austrijos.

Šiemet, visiškai priešingai, nei visus kartus iki tol, nusprendėm važiuot, tačiau važiuot neužsisakius nei vieno viešbučio iš anksto ir neturint konkretaus ir nustatyto maršruto, tik preliminarų ir tą tik galvoje. Planavom visus viešbučius susirasti vietoj. Kelionės eigoje tas planas buvo visgi šiek tiek pakeistas.

Komanda - keturių asmenų šeima
Transportas - Audi A6 3.2 quattro
Data - 2004 rugpjūčio 03 - 2007 rugpjūčio 14

Dienoraštis
#1 diena - 2004-08-03, antradienis - Vilnius - Čekijos siena.

Keliamės anksti ir išvažiuojam apie 5 valandą ryto Lenkijos pusėn. Ankstų rytą mašinų visiškai nėra, todėl Lietuvą paliekam greitai ir po pusantros valandos mes jau kaimyninės Lenkijos žemėse. Automobilyje turime navigaciją (gamyklinę), tačiau ji Lietuvoje ir Lenkijoje neveikia, todėl per Varšuvą tenka naviguoti patiems savo jėgomis. Tai sekasi visai neblogai (patirtis daro savo), o sėkmę garantuoja kažkokia lietuviška mašina, paskui kurią iš esmės ir sekam, nes ji, panašu, važiuoja ten pat kur ir mes - į Katovicų pusę.

Per Lenkiją slenkam visą dieną, karts nuo karto papuldami į didesnius ar mažesnius kamščius, dažniausiai sukeltus kelių remonto darbų. Jau netoli Čekų sienos pasiskambinam į Lietuvą, neseniai iš užsienio grįžusių draugų klausiam, kurioje šalyje pigesnis benzinas, o taip pat gaunam rekomendaciją pigiam ir geram viešbutukui vos įvažiavus į Čekiją.

Jau gerokai vakarojant įvažiuojam į Čekiją ir matom, kad laikas nelaukia ir saulė jau sparčiai leidžiasi - bandysim pasinaudot patarimu dėl viešbutuko. Randam jį gana nesunkiai. Kaina tikrai nedidelė, pats viešbutukas tvarkingas. Įsikuriam ir prisėdam restorane čekiško alaus paragaut ir firminių čekiškos virtuvės patiekalų (šunkova rolka ir kt.).

Po vakarienės sugulam miegot su mintim apie rytojaus kelią.

Vidury nakties keliamės nuo garsų po langais, o vėliau kiti pasakoja, kad kažkokie įtartinai atrodantys asmenys labai jau dairėsi į mūsų automobilį. Bet nieko blogo neatsitiko.

#2 diena - 2004-08-04, trečiadienis - Čekijos siena - Hukvaldy - Štramberk - Kutna Hora - Mlada Boleslav.

Atsikeliam ryte, papusryčiaujam, kas priklauso kartu su nakvyne viešbutuke, atsiskaitom, atiduodam raktus ir leidžiamės į kelią. Čekijoje mašinos navigacija jau šiek tiek veikia. Nėra viskas pilnai suvesta, tačiau pagrindiniai keliai ir patys didieji miestai yra. Mes kadangi į didžiausius miestus neplanuojam, tai daugiau žiūrim į popierinius žemėlapius, nors ir navigacija karts nuo karto, pamatysim, pravers.

Pirmasis tikslas - Hukvaldy pilis, esanti visiškai prie pat. Privažiuojam Hukvaldy miestuką, pasistatom mašiną apačioje ir pradedam vos ne epinę kelionę į kalno viršų, kur ir stovi pilis (greičiau griuvėsiai). Kas sunkiau, kas lengviau užsikabaroję į patį viršų pasidairom po pilį, pasifotografuojam ir traukiam žemyn, važiuosim prie sekančio objekto. Dar prie išėjimo nusiperkam Čekijos pilių žemėlapį su aprašymais. Turėtų praverst.

Sekantis maršrute - Štramberk miestelis, mums labai patikęs nuo praeitos kelionės į Čekiją. Pagal pirminę idėją galvojom apie pirmos nakties praleidimą būtent čia, tačiau, kaip matėm, gavosi kiek kitaip.

Privažiuojam Štramberk, siaurom, vingiuotom ir labai stačiom gatvelėm užkylam į centrinę aikštę, kur nusifotografuojam prie fontano ir bokšto, į kurį dar prieš du metus kopiau, tačiau šįkart nekopsiu, nes laikas šiek tiek spaudžia.

Iš Štramberk važiuojam atgal į pagrindinį kelią, kur netrukus privažiuojam Hranice ir nuo jos naujai nutiestą autostradą. Susirandam degalinę, kur nusiperkam apmokėjimo už kelius lipduką ir jau legaliai važiuojam čekiška autostrada.

Nusukam nuo autostrados ties Jihlava miesteliu į šiaurę ir įvažiuojam į nelabai jaukų čigonų daugiausiai apgyvendintą miestelį (Havličkuv Brod), iš kurio, tiesą pasakius, norėjosi kuo greičiau išvažiuot. Išvažiavom ir traukėm link Kutna Hora, kur planavom aplankyt kaulinę bažnyčią.

Sustojam Kutna Hora priemiestyje Sedlice, kur ir stovi toji kaulinė bažnyčia. Įėjimas mokamas, fotografavimas atskirai kainuoja, filmavimas dar labiau. Nusiperkam fotografavimo teises, o su fotoaparatu pafilmuot, nors ir nekokybiškai, bet vis tiek nieks neuždraus. Gaunam netgi lietuvišką tos bažnyčios aprašymą su visokiom istorijom. Nusileidžiam į pusrūsį, kur ir yra visas įdomumas - kaulai, kaulai, kaulai. Visur viskas iš žmogaus kaulų.

Pasidairę po visus kaulus, nusprendėm traukti toliau. Važiavom į Česky Raj nacionalinį parką. Kadangi jau po truputėlį saulė traukė vakarop, pradėjom dairytis, kur čia apsistojus. O tai Česky Raj sekėsi labai prastai. Absoliučiai visur absoliučiai viskas užimta. Visgi didysis sezonas, o čia viena populiariausių vietų visoj Čekijoj. Apvažiavom visas vietas pažymėtas visuose žemėlapiukuose, tačiau laisvos vietos vis tiek niekur neradom. Sugaišom tam geras porą valandų, tačiau rezultato jokio.

Jau temo, o mes be vietos nakvynei ir dar alkani. Kadangi vėliau vakare žinojom, kad net valgyt negausim, nusprendėm, kad jei nerandam kur nakvot, tai bent pavalgykim, kad nebūtų abiejų blogybių kartu. Bevalgydami nutarėm pasižiūrėti mašinos navigacijoje gal rasim kažką, kur galima būtų nakvoti šiek tiek tolėliau nuo Česky Raj. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Suradom keletą potencialių vietų, paskambinėjom ir vienas viešbutis sutiko mus priimti. Nusistatom maršrutą ir visiškoje tamsoje važiuojam visiškai nenutuokdami kur esame pilnai priklausomi navigacijos.

Navigacija nepaveda ir po valandėlės ji skelbia, kad mes jau atvykome. Tamsoje pasirodo sargas, kuris įleidžia mus į stovėjimo aikštelę ir pats dingsta. Pasiimam daiktus nakčiai ir beldžiamas į duris, kur mus įleidžia, užregistruoja ir įduoda kambarių raktų duris. Labiausiai nustemba vyrukas, kai paklausiam "O kur mes esam?". Kad ir nustebęs, atsako - vos keli kilometrai nuo Mlada Boleslav, miestelyje Kosmonosy.

Mums tuo metu kur mes esam nėra per daug svarbu, nes mes tiesiog sugriūnam į lovas ir greit užmiegam.

#3 diena - 2004-08-05, ketvirtadienis, Mlada Boleslav - Bezdez - Čekijos Šveicarija - Most.

Ryte gaunam pusryčius į kambarį, pavalgom, susipakuojam ir išvažiuojam.

Pirmas sustojimas - pagal Hukvaldy pirktą žemėlapį rasta pilis Bezdez, esanti visiškai netoli Mlada Boleslav, todėl mums visai pakeliui važiuojant į Čekijos Šveicariją.

Privažiuojant pilis, stovinti ant kalno, matosi iš labai toli. Labai ilgai į ją gali žiūrėti, kol privažiuoji patį Bezdez miestelį. Privažiuojam iki jo, pasistatom mašiną ir einam apsižiūrėt kaip čia kas, kaip patekt į tą pilį. Tačiau apėję ratuką supratom, kad jokio kito būdo (traukinuko, keltuvo ar panašiai) kaip pėsčiomis iki pilies užkilti nebus, nusprendėm, prisiminę vakarykščius vargus, per karščius nekopt į aukštus kalnus ir pasigrožėt pilimi iš apačios. Pasifotografavom ir traukėm prie kito objekto.

Kitas objektas - Panska skala. Dažnam turistui visiškai nežinomas objektas, tačiau tikrai labai įspūdingas ir kiekvienam siūlyčiau jį aplankyti, tuo labiau, kad daug laiko neužima. Panska skala - uola, stovinti vidur lauko. Tačiau ta uola labai įdomios konstrukcijos. Ji visa tarsi susideda iš nedidelių šešiakampių skirtingo aukščio tarsi stulpų. Tikrai įspūdingai atrodantis dalykas.

Taigi sustojam mažame kaimelyje Prachen, visiškai pakeliui važiuojant į Čekijos Šveicariją. Kaimelis visiškai mažas, turizmo jame jokio. Net stovėjimo aikštelių nėra. Pasistatėm kažkur ant pagrindinės gatvės ir nuėjom iki Panska uolos, kuri kažkur už 100 metrų laukuose sau stūgso. Palaipiojom, apžiūrėjom, pafotografavom ir važiuojam toliau.

Toliau jau važiuojam tiesiai į Čekijos Šveicariją, tačiau kadangi važiuojam ne nuo Prahos, tai įvažiuojam į ją ne pagrindiniu keliu, kuris per Dečin miestelį eina, o iš Rytų pusės, todėl norėdami iki Hrensko, Čekijos Šveicarijos NP centro, nuvažiuoti turėjom pervažiuoti mažais siaurais keliukais visą nacionalinį parką. Vaizdai - fantastiški. Visą tą kelią važiuoji išsižiojęs. Nesitikėjau, kad tokioj Čekijoj gali būti taip gražu.

Privažiavus Hrensko pasistatom automobilį brangioj aikštelėj, nes pigių iš vis nėra. Kai pasiskundžiam kainom parkingo mokesčio surinkėjui, jis sakė, kad jei nepatinka, galim važiuot namo, nes vis tiek privažiuos vokiečių, kurie nesiskundžia. Nevažiavom mes namo, vietoj to nusprendėm paplaukiot Kamenice upeliu. Iki daugiaviečių kanojų, kuriomis turistus plukdo gidai reikėjo dar šiek tiek paeit to paties upeliuko per amžius išgraužtu slėniu, kelių šimtų metrų gylio ir vos keliolikos metrų pločio. Vėlgi vaizdai nepakartojami.

Po valandėlės ėjimo priėjom to upelio užtvanką, nuo kurios susidariusiame mažame ežeriuke įsikūrė turistų atrakcijos pradinė stotelė. Pasirinkom maršrutą, buvom susodinti į valteles ir gidai, ilgom kartim besistumdami nuo dugno pasakojo čekiškai ir vokiškai apie viską, ką matom. Kadangi nei čekiškai, nei vokiškai nelabai mokėjom, teko pasitenkinti vien pasakiškais vaizdais.

Pasiplaukioję apie valandėlę buvom išlaipinti kitam maršruto gale, kur, kaip ir daugumoj panašių turistiškai paklausių vietų Čekijoje, stovi alaus kioskelis, užkandinė ir tualetai. Infrastruktūra išvystyta.

Tačiau po visų šitų džiaugsmų pamatom kitus vaizdus - didelį ir statų kalną, į kurį reikia įkopt jei nenorim čia pasilikti visam laikui. Sunkus ir ilgas buvo kopimas, bet kalną visgi įveikėm, o viršuje atsivedė viso nacionalinio parko panoramos, kurios atpirko visus vargus.

Vaizdingais miško keliukais vėl pasiekėm savo automobilį ir po šiokių tokių dvejonių pasiryžom visgi pasiekti didįjį šio nacionalinio parko lankymo tikslą - Pravčicka brana. Jau buvom beišeiną, kai prasilenkinėjom su vokiečiais, kurie ką tik nuo jos nusileido. Jie pasiklausė vokiškai, ar mes ten kopiam, tačiau mes vokiškai per daug nemokėjom, bet visgi susišnekėjom, kad ten 5 valandą uždaro ten stovintį restoraną, kuris yra vienintelis priėjimas prie mūsų norimo pamatyti objekto. Buvo maždaug 4 popiet, o kopimo, anot vokiečių, 5 valandos jei skaičiuot į abi puses. Taigi, nori nenori, teko mūsų norus Pravčicka brana pamatyt atidėt kitam kartui.

Jei vakar neradom nakvynės Česky Raj, tai čia, pačiam populiariausiam turistiniam parke visoje Čekijoje, net nebandėm ieškot ir nutarėm kur naktį praleisti ieškotis šiek tiek atokiau nuo turistinių rajonų. Sustojom gražioje pakelės vietoje ir navigacijos dėka susiradom keletą potencialių variantų, kur galėtumėm aspsistoti nakčiai. Pasiskambinom - priėmė. Nusistatėm navigacijoj ir ji mus pradėjo ten vesti.

Vedė ji mus gana ilgai. Per miestus ir miestelius, gražius ir ne vien (vėl čigoniški). Matėm gražių panoramų palei Elbę (čekiškai - Labe), matėm naktinių čekiškų/čigoniškų plaštakių, matėm industrinius rajonus..

Industrinius rajonus matėm visą naktį, nes būtent viename tokių ir buvo mūsų išsirinktas motelis. Motelis visiškai prie pat kelio (po dvi juostas į abi puses), tolumoje matosi didelių fabrikų kaminai, šalia prie pat mūsų esančio didelio kelio - traukinių linija. Kitaip sakant, vaizdelis tikrai neblogas. Na, bet kaina tai tikrai nedidelė, o mums kadangi tik naktį reik prabūt, tai šiam kartui tiks. Nuo rytojaus jau keisim nakvynės vietos rinkimosi kriterijus.

Naktį praleidom vis kartas nuo karto prabusdami dėl transporto garsų, tačiau iš esmės išmiegojom geriau, nei buvo galima iš pirmo karto tikėtis.

#4 diena - 2004-08-06, penktadienis, Most - Karlovy Vary - Grunberg.

Ryte per daug nedelsę susikrovėm daiktus ir susėdom pasiplanuoti dienos. Susitarėm, ką šiandien planuojam pamatyt ir iš ryto nutarėm susiieškoti, kur nakvosim, kad vakare nereiktų desperatiškai skubėt ir sau streso per atostogas kelt.

Susiradom nakvynę nedideliam miestuke Vokietijoj, jau nebetoli Frankfurto. Pačiam jo centre. Turėtų būti ramu šeštadienio rytą, todėl tiks. Susiradę viešbutį išvažiavom pasidairyti po populiarų kurortą Karlovy Vary.

Karlovy Vary privažiavom po geros valandėlės, pasistatėm mašiną gausiai remontuojamam centre ir išėjom pasivaikščioti. Jokių konkrečių objektų nelankėm, tiesiog šiaip pasivaikščiojom po kurortą. Įspūdį paliko gerą - viskas gražiai sutvarkyta, tvarkinga ir gražu. Ne veltui kurortas, ne veltui toks populiarus.

Karlovy Vary buvo jau paskutinis mūsų objektas Čekijoje, todėl savo navigaciją nustatėm Vokietijos kryptimi. Į Vokietiją įvažiavom per Boži Dar pasienio postą ir dar pirmam Vokietijos kilometre nusukom nuo pagrindinio kelio, vedusio Chemnitz link į keliuką į Zwickau, nuo kur planavom tęsti savo kelionę vokiškom autostradom.

Vokietijoje jau pilnai veikė automobilio navigacinė sistema, todėl žemėlapių iš esmės nebereikėjo. Lėkėm vokiškom autostradom link dar ryte užrezervuotos nakvynės vietos Grunberg miestelyje Vokietijoje. Šis miestelis yra pervažiavus daugmaž 2/3 Vokietijos, todėl mūsų dar laukė gana tolimas kelias, nors žinant vokiškas autostradas jis neprailgo. Smagiai ir greitai pasivėžinus, ties Eisenach ant autostrados esančioje užkandinėje užvalgę, toliau leidomės į kelią.

Grunberg pasiekėm jau vakarėjant. Mūsų nakvynė pasirodo būsianti pačiame miestelio centre, rotušės aikštėje, name, besiglaudžiančiame sienomis su rotušės pastatu. Viešbutuke vos keliolika kambarių, o aptarnauja jį vietinių vokietukų šeima.

Viešbutukas labai jaukus, patogiai įsikuriam ir ilsimės arba vaikštom po jaukias nedidelio miestelio gatveles, pilnas mažų parduotuvyčių. Vakare visi vietiniai vokietukai susirenka centrinėje aikštėje (toje, kur mūsų viešbutukas stovi) ir sėdi vienoje iš dviejų ar trijų ten esančių kavinių, alų ar vyną geria ir vakaroja. Va čia tai gyvenimas! Pavakarojom taip ir mes, tačiau nuovargis darė savo ir labai daug netempę naktin, ėjom miegot.

#5 diena - 2004-08-07, šeštadienis, Grunberg - Mosel Weinstrasse - Nittel.

Šįryt tikėjomis išsimiegot kiek tik norėjosi - visgi šeštadienio rytas. Deja, mūsų norams nebuvo lemta išsipildyti. Pažadino mus kažkokios technikos baisus ūžimas gal 7 ryto. Pasirodo, pas juos rytais vyksta aikštės valymas su motorizuota technika, kuri visą aikštę plauna po vakarykščių vokietukų pavakarojimų.